Vasaros miegas  

Evoliucijos dovana – užmigti žiemą ir taip ištverti šaltį – būdinga daugeliui žinduolių, pavyzdžiui, meškoms, barsukams, ežiams, šikšnosparniams. Tačiau kai kurios gyvūnų rūšys, ypač gyvenančios atogrąžų klimato regionuose, panašiai prisitaikė išgyventi didelius karščius. Pasirodo, miegas gali padėti ir atvėsti!

Patikrintas būdas išgyventi

Gyvūnai geba prisitaikyti prie nepalankių aplinkos sąlygų. Kai spaudžia šaltis ir trūksta maisto, kai kurios rūšys užmiega žiemos miegu ir prabunda tik pavasarį, kai vėl atgyja gamta. Panašiai elgiasi ir gyvūnai, kuriems sunku ištverti sausrą bei karštį. Kol vieni ieško pavėsio miškuose, malšina troškulį upėse ir ežeruose, kiti pereina į ramybės būseną, panašią į žiemos miegą.

Moksliškai ši būsena vadinama estivacija. Jos metu smarkiai sulėtėja medžiagų apykaita ir energijos eikvojimas, retėja širdies plakimas bei kvėpavimas, natūraliai sumažėja kūno temperatūra. Gyvūnai tikslingai pasirenka saugią, apsaugotą buveinę, dažnai užsimaskuoja, kad jų nepastebėtų plėšrūnai, ir tūno tol, kol baigiasi nepalankus laikotarpis, sugrįžta vėsa bei krituliai. Taigi, susipažinkime su saulėtojo sezono miego čempionais!

Didžiausi miegaliai

Dvikvėpės žuvys paplitusios Afrikos, Pietų Amerikos ir Australijos gėluosiuose vandenyse. Jų protėviai gyveno prieš maždaug 400 mln. metų, todėl šie gyvūnai dažnai vadinami gyvosiomis fosilijomis. Išlikti joms padėjo neįprasta savybė – gebėjimas kvėpuoti atmosferos oru sausumoje ir įsisavinti deguonį iš vandens.

Sudėtinga kvėpavimo sistema, panaši į žuvų ir sausumos gyvūnų, padeda išgyventi sausrų laikotarpius ir sulaukti net 100 metų. Kai vandens telkinys išdžiūva, dvikvėpės žuvys įsirausia giliai į dumblą, apsigaubia gleivių sluoksniu ir pereina į ramybės būseną. Tuo metu jų medžiagų apykaita sulėtėja net 60 %. Šitaip jos gali išgyventi iki ketverių metų. Prasidėjus lietingajam sezonui, gleivių sluoksnis suminkštėja ir žuvys vėl atgyja.

Dykumos vėžliai sutinkami JAV pietvakariuose ir Meksikoje, kur oro temperatūra gali pakilti iki 60 °C. Nepaisant ekstremalių sąlygų, šie ropliai gali išgyventi iki 80 metų ir yra vieni ilgaamžiškiausių vėžlių pasaulyje.

Jų organizmas puikiai prisitaikęs prie vandens, druskų ir energijos balanso pokyčių, todėl gali ištverti ilgai trunkančias sausras. Šlapimo pūslėje jie sukaupia didelį skysčių kiekį, kurį vėliau panaudoja organizmo reikmėms.

Apie 95 % gyvenimo dykumos vėžliai praleidžia įsirausę urvuose. Vienu metu gyvūnas gali naudotis 5–25 tuneliais, kurių ilgis siekia iki 5 metrų. Tokios slėptuvės padeda apsisaugoti nuo kaitrios saulės, reguliuoti kūno temperatūrą ir išvengti dehidratacijos.

Madagaskaro nykštukiniai lemūrai – vieninteliai žinomi primatai, kurie gali pereiti į vasaros miego būseną. Šie maži gyvūnai, sveriantys vos 250–350 g, yra itin jautrūs temperatūros svyravimams. Nors jiems patinka maždaug 30 °C šiluma, vėsios naktys tampa iššūkiu.

Prasidėjus sausajam laikotarpiui, trunkančiam nuo gegužės iki spalio, lemūrai pereina į estivacijos būseną. Prieš tai jie pasiruošia – kaupia riebalų atsargas uodegoje. Kai temperatūrų kontrastai tampa per dideli, o gamtoje ima trūkti maisto ir vandens, gyvūnai pasislepia medžių drevėse, sulėtina medžiagų apykaitą ir užmiega. Iš slėptuvių išlenda tik po maždaug septynių mėnesių, kai sąlygos vėl tampa palankesnės.

Krokodilai, gyvenantys Afrikoje ir Australijoje, sausringiausius vasaros mėnesius praleidžia tarsi miegodami. Vandenyje jie nejaučia savo svorio, gali aktyviai plaukioti ir medžioti, tačiau upėms džiūstant tampa nerangūs ir labiau apriboti. Tuomet įsirausia į dugno dumblą arba išsikasa urvą krante, pasislepia ir sumažina aktyvumą bei energijos sąnaudas. Net kelis mėnesius nejuda ir nesimaitina. Krokodilų estivacija nėra tokia gili kaip dvikvėpių žuvų, todėl prasidėjus lietingajam sezonui jie greitai atgauna aktyvumą.

Sraigės niekada neišeina iš namų – kad ir kur keliautų, savo būstą visada nešasi su savimi. Vynuoginės sraigės, paplitusios ir Lietuvoje, prieš karštas vasaros dienas prisitaiko pereidamos į estivacijos būseną. Tvyrojant sausiems ir šiltiems orams, jos šliaužia į pavėsį, sulenda į kiautą ir prisitvirtina prie augalo stiebo, medžio kamieno, akmens ar namo sienos. Angą uždaro storu gleivių sluoksniu – taip į vidų nepatenka šiluma, o neišgaruoja drėgmė. Sraigės ilsisi iki kito lietaus, tuomet vėl išlenda pasimaitinti. Žiemą jų ramybės būsena būna ilgesnė ir nepertraukiama.

Boružės ne tik laikomos sėkmės simboliu, bet ir gali signalizuoti apie artėjančią sausrą. Kai tvyro aukšta temperatūra ir trūksta drėgmės, boružės nustoja maitintis ir ima telktis į būrius. Jos masiškai slepiasi po akmenimis, medžių žieve ar lapų paklotėje. Aptikus boružių koloniją atokesnėje vietoje, galima spėti, kad artimiausiomis dienomis lietaus gali nebūti. Nors vabzdžiai sulėtina energijos sąnaudas ir medžiagų apykaitą, jie neužmiega tikru miegu – tiesiog laukia, kol sąlygos taps palankesnės.

Sliekai gali pereiti į trumpalaikę vasaros ramybės būseną, panašią į sraigių, tačiau tai priklauso nuo rūšies ir klimato sąlygų. Vidutinio klimato zonoje, pavyzdžiui, Lietuvoje, per sausras pasitraukia į gilesnius ir vėsesnius dirvos sluoksnius. Jei kaitra užsitęsia, gali prasidėti estivacija. Atogrąžų regionuose gyvenančios rūšys geriau prisitaikiusios prie nepalankių sąlygų ir gali ilsėtis net kelis mėnesius. Į paviršių išlenda po gausesnių liūčių. Gebėjimas raustis gilyn ir kilti aukštyn ne tik padeda išgyventi, bet ir gerina dirvos aeraciją, o tai naudinga augalams.

Salamandros, paplitusios Viduržemio jūros regione ir Šiaurės Amerikoje, vasaros ramybės būseną pasirenka dėl išgyvenimo būtinybės. Per varliagyvių odą vyksta šilumos, vandens ir deguonies apykaita, todėl ji turi būti nuolat drėgna. Karštomis ir sausomis dienomis padidėja dehidratacijos pavojus, todėl salamandros slepiasi po akmenimis, senais rąstais, plyšiuose ar užsikasusios dumble. Nustoja maitintis ir tampa neaktyvios. Kai kurios rūšys gali išgyventi neėdusios beveik metus. Taip apsisaugo ne tik nuo karščio, bet ir nuo plėšrūnų.

Afrikinė urvinė varlė – viena didžiausių varlių pasaulyje, galinti užaugti net iki 1 kg svorio. Dėl įspūdingo dydžio dažnai vaizdingai prilyginama jaučiui. Tai plėšri rūšis, mintanti vabzdžiais, kirminais, vorais ir net mažais graužikais. Sausrų metu, kai trūksta maisto ir drėgmės, varlė įsirausia į žemę iki 1 m gylio. Kūną padengia tirštomis gleivėmis, kurios sudaro apsauginį kokoną. Estivacijos būsena gali trukti net iki 12 mėnesių. Prasidėjus liūčių sezonui, išlenda į paviršių ir garsiu kvarkimu skelbia poravimosi pradžią.

Žmonės elgiasi panašiai

Gyvūnai nėra vieninteliai, kurie ilsisi per karščius. Šilto klimato šalyse, tokiose kaip Ispanija, Italija, Graikija, Portugalija, Meksika ar Filipinai, paplitusi popiečio miego tradicija, vadinama siesta. Žmonės ilsisi vidurdienį, kai oro temperatūra pasiekia aukščiausią tašką, o vakarop grįžta prie įprasto ritmo.

Kaip ir gyvūnus, žmones veikia karščio stresas. Organizmui sunkiau pašalinti šilumos perteklių, susidarantį dėl fizinio aktyvumo ir virškinimo, todėl greičiau netenkama skysčių. Gali atsirasti vadinamasis smegenų rūkas: tampa sunkiau susikaupti, sutrinka atmintis, didėja dirglumas, taip pat mažėja darbingumas, vargina mieguistumas, prastėja apetitas.

Karštomis dienomis kūnas natūraliai stengiasi sumažinti energijos sąnaudas. Popiečio miegas padeda atvėsti organizmui, atkurti išeikvotus išteklius ir subalansuoti fiziologinius procesus. Tai ne tik maloni vasaros tradicija, bet ir sveikatai naudingas poilsio būdas.

Autorė Jurgita Ramanauskienė