Kartais užtenka vieno žvilgsnio į vaiką, kad pamatytume… save. Jo reakcijose, balse ar net žaidimuose atsispindi mūsų pačių nuotaikos. Vaikai – tarsi gyvi veidrodžiai, atspindintys tėvų emocinį pasaulį. Kai mama ar tėtis ramūs, vaikas jaučiasi saugus. Kai mama ar tėtis skuba, nerimauja ar tyliai liūdi, tą patį nerimą jis sugeria lyg kempinė. Todėl kalbėdami apie vaikų emocinę gerovę turime pradėti nuo vieno klausimo: kaip jaučiasi jo tėvai?

 

Emocinė tėvų būsena – vaiko saugumo pagrindasCaring,Loving,Young,Mother,Hugging,Embracing,Her,Small,Little,Toddler

 

Vaikai pasaulį pirmiausia jaučia, o ne supranta racionaliai. Kol dar nėra išvystyti gebėjimai tiksliai suvokti žodžių prasmę ar sudėtingas emocijas, jie reaguoja į veido išraiškas, balso toną, kūno kalbą ir atmosferą namuose. Net kūdikis, glausdamasis prie mamos, pajunta, ar jos kvėpavimas ramus, ar įsitempęs. Kai mama (ar tėtis) jaučiasi stabiliai ir ramiai, vaikas gauna aiškią žinutę: pasaulis saugus. Tokia emocinė aplinka suteikia jam drąsos tyrinėti aplinką, mokytis, kurti santykius. Saugumo jausmas yra tarsi nematomas pamatas, ant kurio statomas visas emocinis vystymasis.

 

Tačiau kai suaugęs žmogus gyvena įtampoje, yra prislėgtas ar nuolat skuba, vaikas tai jaučia net ir be žodžių. Toks foninis nerimas persiduoda mažiesiems ir jie ima jaustis taip pat – neramūs, jautrūs, kartais net irzlūs be aiškios priežasties.

 

Psichologai pabrėžia: emocinis stabilumas vaikui svarbesnis nei tobulas elgesys. Tai reiškia, kad vaikui nereikia visada besišypsančio ar viską spėjančio tėvo / mamos. Jam svarbiausia – nuspėjama, rami ir šilta emocinė erdvė, kurioje jaučiasi mylimas ir saugus, nepaisant gyvenimo audrų.

 

Kodėl taip stipriai reaguoja?

 

Maži vaikai yra tarsi emociniai radarai – jie pagauna kiekvieną suaugusiojo nuotaikos virptelėjimą. Tai nėra atsitiktinumas – jų smegenys dar tik formuojasi, todėl jie neturi tų „filtrų“, kurie vėliau padeda suaugusiam atskirti savo jausmus nuo kitų žmonių emocijų. Kai mama įsitempusi, vaikas to nesuvokia kaip „mamos streso“, jis tiesiog ima jaustis taip pat, manydamas, kad pasaulis aplink tapo nebesaugus. Šį reiškinį aiškina ir veidrodiniai neuronai – tai smegenų ląstelės, kurios suaktyvėja, kai matome kitą žmogų, jaučiantį emociją. Būtent jos leidžia vaikui pajusti tai, ką jaučia tėvai, ir taip išmokti empatijos. Tai – biologinis pagrindas mūsų emociniam ryšiui.

 

Net kūdikiai geba atpažinti įtampą iš balso tono, žvilgsnio ar kūno laikysenos. Todėl net jei sakome: „Viskas gerai“, bet kalbame suspaudę lūpas ar su nerimu balse, vaikas pasitiki ne žodžiais, o jausmu, kurį jaučia šalia mūsų. Paprasčiau tariant, vaikai girdi ne mūsų sakinius, o mūsų širdį. Ir jei širdyje daug ramybės, ją pajunta ir jie.

 

Ką daryti, kai gimdytojai pavargsta?

 

Pavargti – visiškai normalu. Net ir pačios švelniausios, rūpestingiausios mamos ar tėčiai kartais jaučiasi išsekę, praradę kantrybę ar tiesiog emociškai tušti. Svarbiausia – neslėpti to po priverstine šypsena, o reaguoti sąmoningai. Vaikai greitai pajunta, kai tėvų nuotaika neatitinka elgesio, todėl nuoširdumas čia daug svarbiau nei apsimestinis linksmumas.

 

Kartais geriausia pagalba vaikui – tai pailsėjusi mama ar tėtis. Leisti sau sustoti, išgerti arbatos, išeiti pasivaikščioti ar tiesiog patylėti – ne silpnumo ženklas, o rūpinimasis savimi. Nes kai suaugęs žmogus atsigauna, atsinaujina ir jo emocinis rezervuaras, iš kurio semiasi vaikas.

 

Jei jaučiate, kad nuovargis užsitęsė, verta ieškoti palaikymo – partnerio, artimųjų, draugų. Kartais padeda net trumpas pokalbis ar kelios minutės ramybės.

 

Ir svarbiausia – vaikams nereikia visada linksmų tėvų, jie nori jų tikrų – tokių, kurie kartais pavargsta, bet vis tiek pasilieka šalia. Tokių, kurie moka pasakyti: „Dabar pavargau, pailsėsiu ir vėl bus geriau.“ Tokia nuoširdumo pamoka vaikui – viena vertingiausių dovanų, kokią galima duoti.

 

Sukurti šiltą emocinį foną šeimoje

 

Šeimos emocinė atmosfera gimsta iš mažų, kasdienių dalykų – iš tono, žvilgsnio, iš to, kaip pradedame rytą ar užbaigiame dieną. Vaikai jaučia meilę ne iš didelių dovanų, o iš mažų, pasikartojančių gestų, kurie siunčia aiškią žinutę: „Tu man svarbus.“

 

Puikus būdas palaikyti šilumą namuose – ryto ir vakaro ritualai. Keli švelnūs žodžiai prieš mokyklą, apkabinimas ar bendras pasisveikinimas su diena kuria stabilumo jausmą. Vakare – trumpas pokalbis prieš miegą, švelnus paglostymas ar istorija leidžia vaikui užmigti su ramybe širdyje.

 

Bendra veikla taip pat stiprina ryšį – kartu gaminant, einant pasivaikščioti ar žaidžiant be telefono rankoje. Tokios akimirkos moko vaiką, kad artumas gimsta iš buvimo šalia, o ne iš tobulumo.

 

Naudingas ir emocinis patikrinimas – paprastas klausimas: „Kaip tu šiandien jauteisi?“ arba „Kas tave pradžiugino?“. Tai padeda vaikui atpažinti savo jausmus ir suprasti, kad juos galima saugiai išreikšti.

 

Galiausiai svarbus nuoseklumas. Net maži, bet kartojami šilumos gestai kuria stiprų saugumo jausmą. Kai vaikas žino, kad mama ar tėtis bus šalia, kad ir kas nutiktų, jis jau turi tvirtą emocinį pagrindą visam gyvenimui.

 

Įdomu

 
  • Vaikai „skaito“ emocijas nuo pirmųjų mėnesių. Tyrimai rodo, kad jau 6 mėn. kūdikiai gali atskirti mamos džiaugsmingą ir piktą veidą.
  • Emocijos užkrečiamos – tiesiogine prasme. Mokslininkai nustatė, kad kai mama nerimauja, vaiko širdies ritmas ir kortizolio (streso hormono) lygis pakyla vos po kelių minučių.
  • Tėvų tonas svarbesnis už žodžius. Mažyliai daugiau reaguoja į balso intonaciją nei į turinį – raminantis balsas jiems sukelia saugumo jausmą, net jei žodžiai nežinomi.
  • Vaikai geriau mokosi, kai tėvai emociškai stabilūs. Psichologiniai tyrimai rodo, kad tėvų ramybė tiesiogiai susijusi su vaikų gebėjimu susikaupti, mokytis ir valdyti impulsus.
  • Emocinė temperatūra namuose – terminas, kurį psichologai vartoja apibūdindami bendrą šeimos nuotaiką. Ji priklauso ne nuo problemų kiekio, o nuo to, kaip jos išgyvenamos.
  • Šypsena – stipriausias emocinis signalas. Kai tėvas ar mama šypsosi, vaiko smegenyse suaktyvėja tie patys centrai, kaip patiriant džiaugsmą – net jei jis pats dar nesupranta, kodėl.
 

Autorė Jūratė Survilė