Tarp godumo, ambicijų ir aistros

„Lengviau greitai praturtėti, kai nesilaikai taisyklių“, – sakė finansų makleris Jordanas Belfortas, už finansinius nusikaltimus kalėjime praleidęs beveik dvejus metus. Atradęs aistrą rašyti ir išėjęs į laisvę išleido atsiminimų knygą „Volstryto vilkas“, kurioje pasakoja apie savo karjerą. Netgi įkvėpė režisierių Martiną Scorsesę sukurti to paties pavadinimo filmą. Neįprasta istorija šokiravo pasaulį.

Pirmoji bankroto byla

Jordanas Belfortas gimė 1962 m. liepos 9-ąją Bronkse, Niujorke, žydų šeimoje. Abu tėvai buvo buhalteriai, todėl sūnaus polinkis į pinigus, tikslumą, matematinius skaičiavimus buvo visai įprastas. Vos 16 m. Jordanas suprato, ką reiškia užsidirbti pinigų, kai kartu su vaikystės draugu Elliotu Loewensternu prekiavo itališkais ledais vietiniame paplūdimyje. Verslas vaikinams sekėsi – jie uždirbo 20 000 JAV dolerių. Amerikos universitete baigęs biologiją, Jordanas planavo šiuos pinigus panaudoti Merilando universitete studijuodamas odontologiją. Tiesa, galimybė tapti odontologu baigėsi greičiau nei tikėjosi, mat pirmąją studijų dieną dekanas įspėjo studentus: „Odontologijos aukso amžius baigėsi. Jei jūs čia tam, kad užsidirbtumėte daug pinigų, esate netinkamoje vietoje.“ Jordanas suprato, kad laikas išvykti.

23-ejų jaunuolis tapo mėsos ir jūrų gėrybių pardavėju, bet vis dar svajojo praturtėti. Norėdamas ką nors parduoti, Long Ailande vaikščiojo nuo durų prie durų. Verslas buvo sėkmingas, įsigijo sunkvežimių ir priėmė kelis darbuotojus, per savaitę perveždavo daugiau nei 2 tonas jautienos ir žuvies. Verslas plėtėsi taip greitai, kad netrukus pritrūko kapitalo ir viskas žlugo. Sulaukęs vos 25-erių pateikė dokumentus bankroto bylai iškelti. Remiantis jo atsiminimais ir interviu, netrukus po bankroto šeimos draugas padėjo susirasti darbą – tapo biržos maklerio praktikantu įmonėje „LF Rothschild“. Jordanas vėliau teigė, kad buvo atleistas įmonei patyrus finansinių sunkumų, susijusių su 1987 m. juodąjį pirmadienį žlugusia akcijų rinka.

Finansiniai nusikaltimai ir kalėjimas

1988 m. Jordanas galiausiai atsidūrė mažoje tarpininkavimo įmonėje „Investor Center“ Long Ailande. Ten supažindintas su didelės rizikos vertybiniais popieriais. Šiais vertybiniais popieriais paprastai prekiaujama nebrangiai už biržos ribų ir todėl jie mažiau reguliuojami nei akcijos, kuriomis prekiaujama didelėje rinkos biržoje. Po metų Jordanas su partneriu Danny Porushu įkūrė nebiržinę brokerių įmonę franšizėje „Stratton Securities“. Per penkis mėnesius jiedu uždirbo tiek, kad galėjo nusipirkti visą „Stratton“ franšizę, pervadindami įmonę „Stratton Oakmont“. Bendrovė prekiavo vertybinių popierių atsargomis ir apgaudinėjo investuotojus – parduodavo jiems akcijų. Per kelerius gyvavimo metus įmonei sekėsi stebėtinai gerai – vienu metu joje dirbo daugiau nei 1000 akcijų brokerių. Būtent tuomet Jordanas tapo besotis pinigams, nuolat linksminosi vakarėliuose, intensyviai mėgavosi narkotikais, nuo kurių galiausiai tapo priklausomas.

Beveik per visą įmonės istoriją į firmą buvo nusitaikę teisėsaugos pareigūnai. Jordanas įkliuvo dėl neapdairumo bei noro viską gauti greitai ir daug. Mat bandė plauti pinigus neteisėtai pervesdamas į Šveicarijos banko sąskaitas. Visa tai stebėję pareigūnai įtikino liudininkus suteikti daugiau informacijos apie šį Jordano žingsnį. Galiausiai pavyko paskatinti bendradarbiauti Šveicarijos bankus, į kuriuos tekėjo nešvarūs pinigai. Nuo 1989 m. Nacionalinė vertybinių popierių prekiautojų asociacija (dabar Finansų pramonės reguliavimo institucija) nuolat tikrino Jordano įmonę, kol 1996 m. gruodį sustabdė jos veiklą. 1999 m. Jordanas apkaltintas sukčiavimu vertybiniais popieriais ir pinigų plovimu. Jo ateitis buvo aiški, vyras sėdo į kalėjimą Tafte, Kalifornijoje, tačiau jame praleido 22 mėnesius iš numatytų 4 m. laisvės atėmimo bausmės mainais į susitarimą su Federaliniu tyrimų biuru atskleisti savo schemą. Dėl jo kaltės investuotojai patyrė maždaug 200 mln. JAV dolerių nuostolį. Jordanas įpareigotas grąžinti 110,4 mln. dolerių, kuriuos išviliojo iš akcijų pirkėjų.

Vyras, atlikdamas bausmę, dalijosi kamerą su Kanados komiku ir aktoriumi Tommy Chongu, o šis paskatino parašyti knygą apie savo, kaip biržos maklerio, patirtį. 2014 m. gegužės 19 d. Jordanas pareiškė: „Pasidariau godus. Godumas nėra gerai. Viską valdo aistra. Mano tikslas buvo duoti daugiau, nei pats gaunu. 95 % verslo buvo teisėta. Visa kita – brokerių įmonių problemos. Viskas teisėta, nieko bendra su akcijų likvidavimu.“ Tačiau su byla susiję federaliniai prokurorai sakė priešingai: „Stratton Oakmont“ nebuvo tikra Volstryto įmonė nei tiesiogine, nei perkeltine prasme.“

Skolos iki gyvos galvos

Pagal grąžinimo sutartį J. Belfortui nurodyta 1513 apgautų klientų sumokėti 50 % savo pajamų iki 2009-ųjų. 2013 m. federaliniai prokurorai pateikė skundus dėl jo mokėjimų, todėl Jordanas sudarė atskirą susitarimą su federalinėmis institucijomis dėl grąžinimo įmokų. Beveik visi pinigai, kuriuos pavyko išmokėti nukentėjusiems, gauti pardavus konfiskuotą aferisto turtą. Galutinis susitarimas, kurį Jordanas sudarė su vyriausybe, buvo sumokėti mažiausiai 10 000 JAV dolerių per mėnesį iki gyvos galvos. Sukčius tvirtino, kad, be šių pinigų, grąžinimams papildomai skiria pelną, gautą iš JAV viešųjų kalbų ir žiniasklaidos honorarų. Pranešama, kad Jordanas jau sumokėjo 14 mln. dolerių iš skirtos didžiulės baudos.

Gyvenimas po kalėjimo

2008 m. J. Belfortas išleido atsiminimų knygą, pavadintą vienu iš jo slapyvardžių – „Volstryto vilkas“. Knygoje pasakojamas jo staigus kilimas ir sprogimas finansų pasaulyje. Kitais metais išleido antrąją atsiminimų knygą „Volstryto vilko gaudymas“, kuriame išsamiai aprašė gyvenimą po arešto. Šios dvi knygos išleistos 40 šalių ir išverstos į 18 kalbų. Pirmąją knygą parašė per kelias dienas vos paleistas iš kalėjimo. Iš leidybos kompanijos „Random House“ gavo 500 000 JAV dolerių avansą, o prieš jos išleidimą prasidėjo kova dėl filmo scenarijaus teisių. 2013 m. didžiuosiuose ekranuose pasirodė filmo „Volstryto vilkas“ ekranizacija, kurį režisavo M. Scorsese. Jame J. Belforto vaidmenį atliko Leonardo DiCaprio.

Šiuo metu vyras valdo įmonę „Belfort“, kuri teikia pardavimų mokymus ir parduoda „Straight Line“ mokymo programas, skirtas turtui vystyti. Taip pat keliauja po pasaulį sakydamas motyvacines kalbas. Interviu „Daily Mail“ sakė: „Esu vilkas, kuris tapo geranoriškesniu personažu.“

Skyrybų virtinė

J. Belfortas gyveno audringai, (ne)legaliais būdais siekdamas karjeros aukštumų ir kuo daugiau pinigų. Asmeninis gyvenimas irgi nebuvo ramus. Mat vedė net keturis kartus. Dar vadovaudamas „Stratton Oakmont“ buvo neištikimas pirmajai žmonai Denise Lombardo ir išsiskyrė. Po pažinties viename vakarėlyje vedė modelį Nadine Caridi. Būtent dėl jos žlugo pirmoji vyro santuoka. Su ja susilaukė dviejų vaikų. Pora galiausiai išsiskyrė 2005 m. po moters pareiškimų apie smurtą šeimoje, kurį paskatino vyro priklausomybė nuo narkotikų ir neištikimybė. Iš pradžių poros meilė buvo tokia didelė, kad jis, įsigijęs prabangią jachtą, anksčiau priklausiusią Coco Chanel, pavadino mylimosios garbei. 1996 m. birželį Jordanas kartu su draugais išplaukė linksmintis, tačiau jachta nuskendo prie rytinės Sardinijos pakrantės, o Italijos karinio jūrų laivyno specialiųjų pajėgų padalinio gelbėtojai išgelbėjo visus laive buvusius žmones. Jordanas teigė reikalavęs išplaukti pučiant stipriam vėjui, nepaisydamas kapitono patarimo, todėl laivas nuskendo bangoms išdaužus denio liuką. Buvusi J. Belforto žmona Nadine turi daktaro laipsnį psichologijos srityje, dabar dirba terapeute, naudodamasi savo patirtimi padeda kitoms moterims, išgyvenančioms smurtinius santykius. 2008 m. Jordanas susižadėjo su Anne Koppe. Po 12 praleistų metų 2020 m. pasuko skirtingais keliais. Galiausiai 2021 m. vedė ketvirtą kartą, šįkart – modelį Cristiną Invernizzi.

Autorius Monika Budnikienė