Legendinio kino režisieriaus Fransio Fordo Kopolos dukra Sofija Kopola dabar yra tokia pat įžymi, kaip ir jos tėvas. Vaikystę praleidusi filmavimo aikštelėje, užaugusi pati atskleidė išskirtinį režisierės, scenaristės ir prodiuserės talentą. Jos gebėjimas pasakoti skaudžias, intymias, net sukrečiančias istorijas itin subtiliai ir estetiškai pelnė jai patį reikšmingiausią kino industrijos apdovanojimą – „Oskarą“. Tačiau net pasiekusi tokių aukštumų vis dar stengiasi išsivaduoti iš tėvo šlovės šešėlio.

 

Įkvepianti vaikystėCannes,,France,-,May,24:,Sofia,Coppola,Attends,The,Photo-call

 

Sofija gimė 1971 m. gegužės 12 d. Niujorke, tuo metu, kai buvo kuriamas filmas „Krikštatėvis“. Ji – režisieriaus, prodiuserio ir scenaristo Fransio Fordo Kopolos bei dizainerės, menininkės ir dokumentinių filmų kūrėjos Eleanoros dukra. Sofija ir jos vyresnieji broliai Romanas bei Džijanis Karlas augo tėvo filmavimo aikštelėse, kuriose nuolat buvo ir jų mama. Ji nedidele kamera ir fotoaparatu fiksuodavo vyro darbo akimirkas, o sukaupta medžiaga vėliau virsdavo dokumentiniais filmais.

 

Mažoji Sofija itin mėgo keliones į egzotiškas filmavimo vietas, pavyzdžiui, Manilą Filipinuose, kur buvo kuriamas filmas „Apokalipsė dabar“ (1979 m.). Ši juosta – tai F. F. Kopolos jautrus ir intensyvus žvilgsnis į Vietnamo karą (1954–1975 m.). Septynmetė Sofija valandų valandas piešdavo įmantrius palmių ir sraigtasparnių vaizdus, o vėliau juos sulipindavo į savotiškas knygeles, taip kurdama savo filmų pasakojimus.

 

Kai šeima nebūdavo filmavimo aikštelėse, apsistodavo mažame Napa slėnio miestelyje Kalifornijoje, atokiau nuo Holivudo spindesio. Vis dėlto net ir namuose Kopolų šeimos gyvenimas buvo toli gražu neįprastas. Jie rengdavo savotiškas vasaros kūrybiškumo stovyklas, kuriose vaikai buvo skatinami rašyti istorijas ir pjeses, kurti, eksperimentuoti ir ieškoti saviraiškos formų. Sofijos tėvai ragino ją išbandyti kuo daugiau skirtingų veiklų.

 

Pats F. F. Kopola yra pasakojęs, kad apie tai, jog dukra taps režisiere, suprato, kai jai buvo vos treji. Kaip su šypsena prisiminė išdidumo neslepiantis tėvas, jis su žmona važiavo automobiliu, ginčijosi ir nekreipė dėmesio į Sofiją, sėdinčią ant galinės sėdynės. Pavargusi nuo tėvų ginčo, mergaitė staiga sušuko: „Nufilmuota!“ – žodį, kuriuo režisierius paskelbia paskutinio kadro pabaigą.

 

Vaikystėje bandė ir aktorės kelią – 1983–1990 m. sukūrė keletą nedidelių vaidmenų. Visgi kritikų įvertinimai buvo negailestingi: jos vaidyba apibūdinta kaip „medinė“. Aktoriui toks apibūdinimas tikrai nėra komplimentas. Pati Sofija vėliau yra pripažinusi, kad niekada nesiveržė būti prieš kamerą – tai neatitiko jos asmenybės. Iš prigimties drovi, visada labiau mėgo stebėti nei aktyviai dalyvauti, o tai savybės, labiau tinkančios režisieriui nei aktoriui.

 

„Oskarų“ kolekcininkai

 

Atrodo, kad Sofija neturėjo kitos išeities, kaip tik atsidurti kino ar kito meno industrijoje – ji užaugo apsupta menininkų, o kūrybinis talentas, regis, buvo perduotas genais. Jos senelis Karminas Kopola (1910–1991 m.) buvo fleitininkas, dirigentas ir kompozitorius, dirbęs su daugybe simfoninių orkestrų visose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Plačiosios visuomenės pripažinimą pelnė vėlesniais metais, persikėlęs į Holivudą ir pradėjęs kurti muziką kino filmams, dažnai tiems, kuriuos režisavo ar prodiusavo jo sūnus F. F. Kopola. 1974 m. K. Kopola laimėjo „Oskarą“ už filmo „Krikštatėvis II“ garso takelį.

 

Sofijos teta – aktorė Talija Šire, jos tėvo sesuo. Ji geriausiai žinoma dėl vaidmens filme „Rokis“ (1976 m.), už kurį buvo nominuota „Oskarui“. Talijos sūnus, Sofijos pusbrolis Džeisonas Švarcmanas, taip pat pasirinko aktoriaus kelią. Dar įžymesnis Sofijos pusbrolis – aktorius Nikolas Keidžas, kuris 1995 m. pelnė „Oskarą“ už geriausią vyro vaidmenį filme „Išeinant iš Las Vegaso“.

 

Sofijos brolis Romanas taip pat dirba kine – vaidina ir dažnai talkina seseriai kaip asistentas. Pačios Sofijos asmeninis gyvenimas glaudžiai susijęs su kino pasauliu: buvo ištekėjusi už režisieriaus Spaiko Džonso, su kuriuo susipažino studijuodama Kalifornijos menų institute. Kai kurie kritikai ir žiūrovai spėliojo, kad prašmatnaus fotografo personažas garsiausiame Sofijos filme „Pasiklydę vertime“ galėjo būti įkvėptas jos sutuoktinio. Taip pat manyta, jog ši širdį gniaužianti istorija gimė iš asmeninių režisierės santuokos problemų. Nors Sofija tokius gandus neigė, yra pripažinusi, kad dauguma jos filmų pagrįsti asmenine patirtimi.

 

2003 m., po ketverių santuokos metų, Sofija ir Spaikas išsiskyrė. Tais pačiais metais kino teatruose pasirodė filmas „Pasiklydę vertime“. Juostoje pasakojama apie du nelaimingus amerikiečius, kurių keliai susikerta Tokijuje. Filmą Sofija nufilmavo vos per 27 dienas ir už maždaug 4 mln. JAV dolerių biudžetą – itin kuklią sumą Holivudo mastais. Čia nėra greito veiksmo ar specialiųjų efektų – tik subtili istorija apie du žmones, kurie užmezga keistą, tačiau užburiantį ryšį. Jie yra skirtingo amžiaus, susiduria su skirtingomis problemomis, tačiau puikiai supranta vienas kito tikruosius jausmus. „Pasiklydę vertime“ tapo elegantišku ir jautriu pasakojimu, pelniusiu Sofijai Kopolai „Oskarą“.

 

Pribloškiantis grožis

 

Tiesa, šį „Oskarą“ Sofija pelnė ne kaip režisierė, o kaip scenarijaus autorė. 2004 m. geriausio režisieriaus apdovanojimas atiteko Piteriui Džeksonui už filmą „Žiedų valdovas: karaliaus sugrįžimas“. Vis dėlto būtent tuo metu S. Kopola pagaliau sulaukė pelnyto pripažinimo – jos, kaip savitos ir talentingos kino kūrėjos, statusas buvo galutinai įtvirtintas.

 

Iš šalies gali atrodyti, kad Sofijos kelias į sėkmę buvo lengvas. Net kino kritikai neretai pašaipiai kartodavo, esą ji žengia lengviausiu keliu – tiesiog seka tėvo pėdomis. Tačiau Sofijos ir Fransio Fordo Kopolos kūrybos stiliai skiriasi kardinaliai. Epinius, didžiulius pasakojimus kūręs F. F. Kopola ir intymias, subtilias istorijas pasakojanti S. Kopola – du visiškai skirtingi menininkai, pasirinkę nevienodą kino kalbą ir filmavimo būdą. Režisierė ne kartą yra pabrėžusi, kad dažnai atsisakydavo tėvo pagalbos ir net sąmoningai elgdavosi priešingai, nei jis patardavo, siekdama išlaikyti savitą pasaulio matymą.

 

Sofijos filmai išsiskiria moteriškumu ir estetika, tačiau ne dėl įspūdingų specialiųjų efektų, o dėl unikalios, subtilios filmavimo manieros. Šį vizualinį jautrumą formavo jos domėjimasis mada ir dizainu. Sofija kurį laiką dirbo modeliu ir buvo vadinama amerikiečių dizainerio Marko Džeikobso mūza, taip pat bendradarbiavo su mados namais „Chanel“. Be to, yra dirbusi fotografe – jos nuotraukos publikuotos įtakinguose mados žurnaluose „Paris Vogue“ ir „Allure“.

 

S. Kopolai priklauso ir sportinės aprangos prekės ženklas „Milk Fed“. Šią mados liniją daugiausia sudaro marškinėliai su logotipais bei drabužiai, įkvėpti XX a. 9-ojo dešimtmečio mados. S. Kopolos kurti drabužiai parduodami JAV ir Japonijoje.

 

Japonijoje Sofija yra itin populiari. Čia ji žinoma net labiau nei garsusis jos tėvas. Visi jos filmai Japonijoje vertinami ypač palankiai, o šalyje veikia ir režisierės gerbėjų klubas. Ne mažiau vertinama ir Prancūzijoje. Tai nestebina, mat stulbinančia estetika pasižymėjęs jos filmas „Marija Antuanetė“ (2006 m.) iš naujo supažindino pasaulį su Versalio rūmų intrigos kupina aplinka. Kritikai juostą pavadino „pribloškiančiai gražia“, o žiūrovai žavėjosi ne tik istoriškai tiksliais kostiumais, bet ir įspūdingais karališkųjų rūmų vaizdais.

 

Itin estetiškais laikomi ir kiti režisierės darbai, tarp jų – ir naujausias filmas „Priscilla“ (2023 m.), pasakojantis legendinio dainininko Elvio Preslio mylimosios gyvenimo istoriją.

 

Įdomu

 
  • 2023 m. S. Kopola išleido knygą „Sofia Coppola Archive: 1999–2023“, kurioje sudėjo gausią archyvinę medžiagą iš savo filmų kūrimo užkulisių. Leidinys greitai tapo populiaria dovana kino gerbėjams – jame galima rasti išskirtinių nuotraukų, asmeninių užrašų ir pasakojimų apie darbą su garsiais aktoriais.
  • Asmeninį gyvenimą režisierė visuomet stengėsi saugoti nuo viešumos. Žlugus pirmajai santuokai su Spaiku Džonzu, ji kurį laiką palaikė romantiškus santykius su kitu itin garsiu režisieriumi Kventinu Tarantinu. Pora išsiskyrė 2005 m. Ilgą laiką Sofija buvo vieniša, o 2011 m. ištekėjo už muzikanto Tomo Marso. Pora susilaukė dviejų dukrų.
  • Nepaisant gana jauno amžiaus, S. Kopola yra viena labiausiai apdovanotų kino kūrėjų moterų pasaulyje. Jos kolekcijoje – 14 prestižinių apdovanojimų ir net tris kartus daugiau nominacijų.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė