Bučiniai mus lydi nuo pirmos iki paskutinės gyvenimo dienos: jais pasveikiname ką tik į šį pasaulį atkeliavusį mažylį ir išlydime artimąjį amžinojo poilsio. Bučiniai yra daugybės skirtingų emocijų išraiška – meilės, rūpesčio, aistros, ilgesio. Kokie bučiniai turi stipriausią galią, o kurių geriau pasisaugoti?

 

Mamos bučinysBlowing,Lips,Kiss.,Young,Beautiful,African,American,Woman,Make,Pout

 

Mamos ir vaiko ryšys ypatingas, užsimezgantis dar įsčiose ir stiprėja kiekvieną dieną. Gimus naujagimiui, pirmasis pasaulio pasveikinimas dažnai būna mamos bučinys. Prisilietimas lūpomis prie kaktos, skruostų, mažų rankyčių ar padukų tampa kasdieniu besąlygiškos meilės ir rūpesčio gestu. Įdomu tai, kad vaikams augant bučinių paprastai sumažėja – paauglystėje šis švelnumo ritualas kartais visai išnyksta. Žinoma, tai priklauso nuo šeimos tradicijų ir individualaus žmogaus būdo. Svarbu žinoti, kad mamos bučinys, kaip ir apkabinimas ar paglostymas, reikalingas bet kokio amžiaus vaikui. Tokie fizinio artumo gestai suteikia saugumo, ramybės, mažina skausmą, baimę ir nerimą.

 

Psichologai pabrėžia, kad tėvų, ypač mamos, dėmesingumas ir rūpestis daro įtaką ne tik vaiko emocinei būsenai, bet ir fizinei sveikatai. Pastebėta, kad dažniau serga tie vaikai, kurie negauna užtektinai motiniško dėmesio – tarsi liga tampa priemone prisikviesti mamą ar jaustis reikalingiems. Ir atvirkščiai, kai mama yra šalia, slaugo ir palaiko, vaikai sveiksta greičiau. Dėl šios priežasties kai kuriose ligoninėse taikoma praktika lankyti sergančius beglobius vaikus ir jiems rodyti motinišką šilumą, kuri iš tiesų gydo.

 

Bučiniu pritraukiama sėkmė

 

Bučinys gali būti ne tik meilės ar švelnumo išraiška. Jis taip pat perteikia energiją, intenciją, palinkėjimą. Pabučiuodami kitą žmogų prieš jam svarbų įvykį – pasirodymą, susitikimą ar varžybas – nuoširdžiai linkime jam sėkmės. Šis poelgis tampa savotišku palaikymo ritualu.

 

Bučinys gali būti skirtas ne tik žmogui, bet ir daiktui, kuris simbolizuoja siekiamą tikslą ar rezultatą. Pavyzdžiui, sportininkai prieš lemiamą metimą pabučiuoja kamuolį, studentai – tušinuką prieš egzaminą, o žaidėjai – lošimo kauliuką prieš jį ridendami. Tai tarsi pasąmoninis bandymas įkrauti daiktą teigiama energija, susitelkti ir sustiprinti tikėjimą sėkme. Žinoma, sėkmės galima palinkėti ir mintyse, tačiau bučinys veikia kaip užtvirtinimo ženklas – jis pabaigia intenciją, suteikia jai formą ir aiškią kryptį.

 

Palaiminimo ženklas

 

Bučinys gali būti ne tik meilės ar švelnumo išraiška, bet ir palaiminimo ženklas. Dažniausiai tokiu bučiniu vyresnieji apdovanoja vaikus, pavyzdžiui, tėvas, išleisdamas dukrą už vyro prie altoriaus, ar tėvai, atsisveikindami su vaikais prie mokyklos. Toks gestas išreiškia viltį, kad bučinys suteiks apsaugą, lydės sėkmė ir gerovė.

 

Palaiminimo bučiniu dažnai išlydime artimuosius į kelionę, net jei ji truks vos kelias minutes. Tas trumpas, bet šiltas pakštelėjimas į skruostą, kaktą ar lūpas asocijuojasi su tikėjimu, kad mylimas žmogus grįš saugus, sveikas ir laimingas.

 

Įdomu tai, kad palaiminimą gali perteikti ne tik bučinys, bet ir jo simbolis. Pavyzdžiui, daugelis kareivių su savimi nešiojasi mylimosios nuotrauką su lūpdažiu įspaustu bučiniu. Tai ne tik prisiminimas, bet ir savotiškas talismanas, padedantis ištverti sunkumus ir saugiai sugrįžti į namus.

 

Kodėl svarbu atsisveikinti?

 

Tyrimai rodo, kad vyrus, kurie išeidami iš namų pabučiuoja savo žmonas, sėkmė lydi labiau nei tuos, kurie neturi tokio atsisveikinimo ritualo. Be to, pastebėta, jog tokie vyrai rečiau patenka į eismo įvykius. Manoma, kad tai susiję ne tik su bučiniu kaip palaiminimu ar sėkmės palinkėjimu. Tai patvirtinimas, jog poros santykiai yra artimi ir geri. Toks vyras pasąmoningai labiau stengiasi darbe, siekia apsaugoti šeimą, o vairuodamas elgiasi atsakingiau, nes žino, kad jo laukia namuose.

 

Atsisveikinimo ar pasisveikinimo bučinys – tai ne tik gražus gestas, bet ir svarbus emocinis ryšys. Jis išreiškia meilę, rūpestį, palaiminimą, padeda kurti ir išlaikyti artimą ryšį su brangiais žmonėmis. Jei bučinys priimtinas abiem pusėms, jis turėtų būti kasdienio bendravimo dalis, net ir skubant.

 

Ypatingą reikšmę bučinys įgauna išlydint artimąjį į paskutinę kelionę. Jei žmogus jaučia poreikį atsisveikinti bučiniu, tai gali padėti išgyventi netektį, suteikti emocinį užbaigtumo jausmą ir palengvinti susitaikymo procesą. Tai švelnus, bet reikšmingas būdas pasakyti „sudie“.

 

Suteikia sveikatos

 

JAV atliktas tyrimas parodė, kad dažnai besibučiuojantys žmonės gyvena vidutiniškai penkeriais metais ilgiau. Moksliškai šį reiškinį aiškina taip: bučiuojantis organizme suaktyvėja neuropeptidai – junginiai, darantys didelę įtaką medžiagų apykaitai ir imuniniams procesams. Be to, bučiniai stiprina imuninę sistemą ir dėl to, kad jų metu partneriai apsikeičia mikroorganizmais, taip natūraliai treniruodami imunitetą.

 

Bučiuodamiesi geriname ir burnos bei dantenų būklę – suintensyvėja seilių išsiskyrimas, kuris padeda išlaikyti sveiką bakterijų balansą burnos ertmėje. Aistringo bučinio metu dažnėja pulsas, gilėja kvėpavimas – tai tarsi lengva kardiotreniruotė, naudinga širdies ir kraujagyslių sistemai. Tyrimai rodo, kad bučiniai teigiamai veikia ne tik fizinę, bet ir emocinę sveikatą – jie gali padėti gerinti mokymosi gebėjimus, kokybiškiau miegoti bei geriau susidoroti su stresu, nes tuo pačiu metu veikia ir stimuliuojamai, ir raminamai.

 

Meilės bučiniai

 

Paauglystėje prasidedantys ir iki gyvenimo pabaigos trunkantys bučiniai simbolizuoja romantiką ir meilę. Bučiuodamiesi išreiškiame simpatiją, sužadiname aistrą, sustipriname artumą intymių santykių metu. Vis dėlto porų konsultantai primena, kad bučiniai neturėtų būti vien tik preliudijos prieš seksą dalis – jie turėtų lydėti mus visą dieną. Tai apima pasisveikinimo, atsisveikinimo, palaikymo (sėkmės) bei kitus kasdienius bučinius. Tokie gestai ypač svarbūs moterims, kurioms švelnumas reikalingas nuolat, o ne tik tam tikromis progomis.

 

Meilės bučiniai padeda išlaikyti artumą tarp partnerių, išreiškia rūpestį, malšina ilgesį, o kartais tampa meilės prisipažinimu ar jo patvirtinimu. Net ir tada, kai dėl amžiaus ar sveikatos nelieka kitokio fizinio intymumo, bučiniai gali padėti išlaikyti ryšį ir šilumą poroje iki pat gyvenimo pabaigos.

 

Įdomus faktas: apie 10 % žmonių pasaulyje visai nesibučiuoja. Tam įtakos turi religiniai įsitikinimai (pavyzdžiui, kai kurių konfesijų kunigai ar vienuolės), taip pat kultūriniai skirtumai – eskimai ar polineziečiai tradiciškai vietoj bučinio pasitrina nosimis ar susiglaudžia skruostais. Nesibučiuoja ir germofobai – žmonės, bijantys mikrobų, taip pat asmenys, turintys filemafobiją – bučinių baimę.

 

Nebučiuoti vaikų į lūpas

 

Medikai įspėja, kad net artimiausi žmonės turėtų vengti bučiuoti naujagimius, kūdikius ir vaikus tiesiai į lūpas. Atrodo, tai tik švelni meilės išraiška, tačiau per tokius bučinius gali būti perduodamos pavojingos infekcijos. Viena jų – skrandžio opaligė, kurią sukelia bakterija Helicobacter pylori. Ji pažeidžia skrandžio gleivinę, sukelia uždegimus ir opas. Jeigu žmogus turi sumažėjusį skrandžio rūgštingumą ar serga refliuksu, bakterija gali pakilti aukštyn virškinimo traktu ir būti perduodama bučinio metu. Kita grėsmė – infekcinė mononukleozė, dar vadinama „bučinių liga“. Ji plinta oro lašeliniu būdu ir per seiles, todėl lengvai perduodama bučiuojantis. Apie 80 % suaugusiųjų jau turi šį virusą, tačiau jiems jis gali nesukelti jokių simptomų. Deja, kūdikio organizmas dar nėra pasiruošęs kovoti su šiuo virusu, todėl infekcija jam gali būti itin pavojinga. Trečioji – pūslelinės virusas, dažniausiai pasireiškiantis kaip pūslelės ant lūpų. Tačiau vaikams, kurių imuninė sistema dar silpna, virusas gali išplisti ir į kitas gleivines, net į akis ar lytinius organus. Ši infekcija neišgydoma, tik kontroliuojama, todėl svarbu ją prevenciškai stabdyti.

 

Specialistai rekomenduoja nebučiuoti vaikų į lūpas ir neleisti to daryti kitiems. Taip apsaugosite juos nuo rimtų sveikatos problemų – net jei bučinys atrodo nekaltas, jo pasekmės gali būti labai rimtos.

 

Neversti bučiuoti

 

Psichologai pabrėžia, kad bučinys niekada neturi būti prievartinis. Tai ypač svarbu kalbant apie vaikus – jie neturėtų būti verčiami bučiuoti suaugusiųjų, net jei tai artimi šeimos nariai. Meilės ženklus vaikas turi rodyti tik savo noru ir tik tada, kai pats jaučiasi saugiai bei patogiai. Kodėl tai svarbu?Kai verčiame vaiką apkabinti ar pabučiuoti žmogų, kurio jis galbūt nemėgsta, nepažįsta ar kuriuo nepasitiki, siunčiame žinutę, kad jo ribos – nesvarbios. Taip vaikui formuojasi klaidingas supratimas, kad jis privalo paklusti net tada, kai jam nemalonu ar nejauku. Ilgainiui tai gali paveikti vaiko savivertę, pasitikėjimą savimi ir padidinti pažeidžiamumą nepageidaujamų ar net išnaudojimo situacijų atžvilgiu. Vaikai nuo pat mažens turi žinoti: niekas neturi teisės jų bučiuoti ar liesti be jų sutikimo. Ir kad pasakyti „ne“ yra visiškai normalu, jei tik situacija kelia diskomfortą ar nerimą.

 

Dar viena dažnai nutylima tema – spaudimas atsisveikinti pabučiuojant mirusį artimąjį. Net jei tai labai brangus žmogus, tokia patirtis gali būti emociškai traumuojanti, jeigu ji vyksta prieš žmogaus valią ar tik dėl pareigos. Šiuo atveju ypač svarbu leisti kiekvienam atsisveikinti savaip, be spaudimo. Pagrindinė taisyklė kalbant apie bet kokius bučinius – pagarba.Bučinys turi kilti iš laisvo pasirinkimo ir vidinio troškimo, o ne iš pareigos ar išorinio spaudimo.

 

Įdomu

 
  • Tarptautinė bučinių diena minima liepos 6-ąją.
  • Ilgiausio bučinio rekordas priklauso tailandiečių porai – bučiavosi 58 val. ir 35 min.
  • Bučiuojantis deginamos kalorijos (apie 2–3 kcal per minutę).
  • Bučinio metu pasikeičiama iki 1 mlrd. bakterijų, 95 % jų yra nekenksmingos.
  • Lūpos yra 100 kartų jautresnės nei pirštų galiukai.
 

Autorė Laima Samulė