Visais laikais žmonės sakė tiesą ir melavo. Tiesa būdavo iškraipoma dėl pačių įvairiausių priežasčių. Kartais meluojama dėl patogumo, toks melas paprastai niekam nekenkia. Tačiau būna ir tokių apgavysčių, kurios turi katastrofiškų padarinių žmonių civilizacijai. Įdomu, kaip, neturėdami moderniausių neurosensorinių įrenginių ir apklausos metodų, žmonės senovėje galėjo suprasti, kad kas nors meluoja.

 

melas

Kokie būdai, atskirti tiesą nuo melo, būdavo dažniausiai naudojami priklausė nuo daugumos religijos ir kultūrinių ypatybių. Tačiau patikimiausi būdai, kaip atpažinti melą, buvo sveikas protas, pasaulio pažinimas ir praktinė patirtis. Melas ar tiesa beveik visada buvo nusprendžiama, remiantis priesaikomis ir liudijimais. Vėliau graikų mokslininkas Archimedas išrado objektyvesnį būdą, kaip atpažinti melagį. Iki šių laikų kaltą nuo nekalto galima atskirti, atidžiai stebint asmens elgesį, veido išraišką ir kalbą. Iki šiuolaikinių melo detektorių atsiradimo būdavo naudojami prieštaringi ir kartais labai žiaurūs metodai.

 

Senovės Kinijoje įtariamajam per apklausą būdavo liepiama pakramtyti sausų ryžių. Jeigu įtariamajam išspjovus ryžius jie būdavo prilipę prie liežuvio, jis būdavo pripažįstamas kaltu. Tai buvo aiškinama, kad meluojant sulėtėja seilių išsiskyrimas ir išdžiūsta burna, todėl svetimkūniai negali pasišalinti su seilėmis. Tikėta, kad nekaltam žmogui burna nedžiūsta.

 

500 m. pr. Kr. Indijoje šventikai ištepdavo suodžiais asilų uodegas ir padėdavo tamsiose palapinėse. Įtariamiesiems reikėdavo įeiti į palapinę ir patempti už uodegos. Jeigu asilas subliaudavo, tai įtariamasis būdavo pripažįstamas kaltu. Tačiau, jeigu asilas nebliaudavo, o įtariamojo rankos nebūdavo suodinos, teisėjai jį taip pat apkaltindavo vagyste, nes jis netempė asilui už uodegos, baimindamas būti pričiuptas.

 

Senovės Romoje melagius ir sukčius padėdavo atpažinti milžiniškos, marmurinės galvos. Vadinamoji „Tiesos burna“ (it. „Bocca de la Verita“) – tai sunkus, marmurinis diskas, kuriame išskaptuota žmogaus galva ir veido išraiška. Legenda pasakoja, kad tai stipriausio iš titanų, Okeano, jūrų dievo, atvaizdas. Viduramžių pradžioje buvo manoma, kad jis gali atskirti tiesą nuo melo. Įtariamasis turėdavo padėti ranką ant „Tiesos burnos“, jeigu žmogus sakydavo netiesą, tai burna nukąsdavo jam ranką. Anot legendos, iki šiol „Tiesos burna“ vykdo žiaurų teisingumą ir padeda atskirti melagius.

 

Senovėje dažnai būdavo naudojama ordalija – tai būdas nustatyti įtariamojo kaltumą arba nekaltumą, duodant jam skausmingą užduotį. Jeigu žmogus ją atlikdamas mirdavo, vadinasi, jis buvo kaltas, o jei išgyvendavo, tai būdavo išteisinamas. Vėliau šį būdą pakeitė inkvizicija, o galutinai nutrauktas tik XVI amžiuje. Įtariamieji būdavo išbandomi ugnimi, nuodais ir gyvatėmis. Jiems būdavo liepiama vaikščioti ant įkaitintų anglių arba iki raudonumo įkaitusios geležies, traukti akmenis iš verdančio vandens. Senovės Irane tai buvo paskutinė priemonė kaltumui nustatyti. Manyta, kad tuos, kuriems pavykdavo išlikti gyviems, saugodavo santarvės dievas Mitra. Įtariamieji būdavo panardinami į vandenį. Iš pradžių žuvęs per išbandymą žmogus būdavo paskelbiamas kaltu, tačiau vėliau žuvęs žmogus buvo pripažįstamas nekaltu.

 

Šiuolaikiniai melo detektoriai, ar žmogus meluoja nustato pagal kvėpavimo ritmą, kraujo spaudimą, elektrinį impulsą. Melo detektoriaus veikimo principas paremtas fiziologinio susijaudinimo matavimais. Be šių įrenginių papildomai atliekami įvairūs psichologiniai testai. Tačiau vis tiek jie ne visada geba atskirti faktą nuo fantazijos, tiesą nuo melo. Ne visada iš žmogaus elgesio galima įspėti, kada žmogus meluoja. Tam, kad žmogus išmoktų atskirti tiesą nuo melo, reikės daugybę metų tyrinėti smegenis ir jų veikimo principą. Žmonijai dar reikia labai patobulėti technologijų, neurologijos, psichologijos ir kitose mokslinėse srityse, kad sukurtų tikrai veiksmingą melo detektorių.