Sakoma, kad Dievas Sardiniją sukūrė tam, jog vasara niekada nesibaigtų. Ir iš tiesų antrojoje pagal dydį Italijos saloje saulė šviečia 300 dienų per metus. Čia driekiasi balti paplūdimiai, kalnai remia dangų, o legendomis apipinti istoriniai paminklai kasmet privilioja kone 10 mln. turistų. Nors nerimaujama, kad pasiekti šią nuostabą salą šįmet bus gerokai brangiau, pasiryžusieji sumokėti papildomai tikrai neliks nusivylę.

 

Laukia ne tik keliautojų, bet ir gyventojųAerial,View,Over,Alghero,Old,Town,,Cityscape,Alghero,View,On

 

Viena didžiausių pasaulyje internetinių kelionių platformų „Expedia Group“ sudarė metinę „Unpack ’26“ ataskaitą, pagrįstą išsamiais užsakymų duomenimis ir tūkstančių keliautojų apklausomis. Prognozuojama, kad šiemet turizmo rinka keis kryptį. Keliautojai atsitrauks nuo didelių viešbučių tinklų ir „viskas įskaičiuota“, nes dažniau ieškos autentiškų, įtraukiančių patirčių, tokių kaip kaimiškos sodybos, maži ūkiai, populiariose knygose aprašytos vietos ar net pertvarkyti nebeveikiantys kalėjimai. Šiame kontekste tarp populiariausių pasaulio krypčių iškyla Prancūzijos Savoja ir Italijos Sardinija. Pastaroji išsiskiria ne tik gamtos grožiu – turkio spalvos lagūnomis, įspūdingomis uolomis, bet ir unikaliu romėnų, katalonų bei viduramžių paveldo deriniu. Turistai čia gali apsigyventi tiek tvirtoves primenančiuose miesto namuose, tiek autentiškose kaimo trobelėse. Visgi, kol pakrantės miestai, tokie kaip Kaljaris ar Algeras, klesti, Sardinijos giluma susiduria su kritiniu gyventojų skaičiaus mažėjimu ir žemiausiu Italijoje gimstamumo rodikliu. Vietos valdžia ėmėsi drastiškų priemonių: nuo namų pardavimo už simbolinį vieną eurą iki 15 tūkst. Eur dotacijų būsto renovacijai bei tūkstantinių subsidijų verslo pradžiai mažose gyvenvietėse. Šios finansinės paskatos, papildytos išmokomis už vaikus, skirtos ne tik pastatams atgaivinti, bet ir ilgalaikiam ekonomikos stiprinimui. Siekiama pritraukti skaitmeninius klajoklius ir lėto gyvenimo būdo ieškotojus, kuriems Sardinijos kaimo vietovės taptų saugiu prieglobsčiu nuo modernaus pasaulio skubos. Šiuo metu Sardinijoje gyvena daugiau nei 1,5 mln. gyventojų. Tikimasi, kad per artimiausius 5 metus šis skaičius gerokai išaugs. Dar daugiau vilčių dedama į tai, kad parama pasinaudoję atvykėliai prisidės prie turizmo infrastruktūros gerinimo: steigs naujų maitinimo įstaigų ir siūlys unikalių pramogų.

 

Jaukus prieglobstis

 

Kol kas Sardinija dar nepatyrė didžiosios transformacijos, tad sala yra tiesiog jauki ir neabejotinai autentiška. Kone viskas čia atrodo kaip istorinis palikimas. Juk net miestai seni ir tarsi išaugę iš uolų. Labiausiai žavi sostinė Kaljaris. Tai uostamiestis su visais svarbiausiais laivus priimančių miestų atributais. Vietine sardinų kalba miesto pavadinimas reiškia „pilį“, „tvirtovę“. Ši vieta kadaise iš tikrųjų teikė prieglobstį. Manoma, kad Kaljarį įkūrė finikiečiai VI a. pr. Kr. Tuos laikus vis dar mena istorinis senamiestis. Siauros vingiuotos gatvelės veda į miesto aikštę, kurioje kadaise šurmuliavo didžiulis turgus. Jame prekiauta visomis tuo metu žinomo pasaulio gėrybėmis. Prekiautojams ir vietiniams buvo pastatytas amfiteatras. Jį nagingi vietos meistrai iškalė tiesiog oloje. Jame ir dabar rengiami koncertai. Kaip ir daugelyje senųjų pasaulio miestų, praeitis ir dabartis jaukiai glaudžiasi šalia. Čia galima pasigėrėti įstabiais Arkivyskupo rūmais, Švenčiausiosios Mergelės Marijos katedra. Katalikybės bastionus saugo du įspūdingi bokštai. Visgi labiau nei akmeniniai paminklai salą globoja žmonės. Jų gyvenimo tempas lėtas, tarsi niekas per daug nejaudintų ir netrikdytų. Net kovos, kurios šiuo metu vyksta pasaulyje. Galbūt taip yra dėl istorinės patirties. Per šimtmečius Sardinija išgyveno daugybę invazijų: veržėsi finikiečiai, kartaginiečiai, romėnai ir arabai. Kiekviena iš šių tautų Sardinijos gyventojams paliko genų, meno ir tradicijų. Ryškiausios jos ruošiant maistą. Sardai – vaišingi ir malonūs šeimininkai. Pietūs ir ilgos vakarienės prasideda nuo užkandžių. Vienas populiariausių yra sa burrida – ryklio mėsa, marinuota su graikinių riešutų ir acto užpilu. Tuomet patiekiami makaronai. Labiausiai Sardinijoje mėgstami sūriu įdaryti kriauklių formos malloreddus. Skoniu makaronus lenkia tik šviežutėlės jūrų gėrybės.

 

Stunning,Wild,Beach,Of,Cala,Goloritze,,Baunei,,Sardinia,,ItalyGyva, ryški ir nuolat judanti

   

Viskas Sardinijoje susiję su jūra – ir maistas, ir žmonės, ir gamtos paminklai. Kitaip ir negali būti. Juk jūra atskyrė Sardiniją nuo likusio pasaulio. Ji net sustabdė vietinių žirgų evoliuciją: atrodo lygiai taip pat, kaip prieš 10 tūkst. metų. Dabar vos 1,2 metro ūgio, juodi arba bėri žirgai glaudžiasi specialiai jiems įsteigtame rezervate. Tai paskutinė Europos laukinių žirgų rūšis. Jie laisvai klajoja po kamštinių ąžuolų giraites Giara parke arba geria vandenį iš natūralių daubų, vadinamų paulis. Tai unikalus gamtos reiškinys, mat paulis egzistuoja be jokio požeminio šaltinio. Jose natūraliai susikaupia lietaus vanduo. Parkuose ir laukiniuose miškuose, kurie sudaro beveik ketvirtadalį salos ploto, yra šernų, lapių, kiaunių, kiškių. Žvėreliai ir paukščiai gyvena beveik pasakų karalystėje. Giara vietovė jaukiai įkurdinta tarp dviejų nebeveikiančių ugnikalnių. Nuo jų šlaitų puikiai matoma jūra, viliojanti bangų ošimu. Garsiausiai jos ošia Neptūno grotoje netoli žavaus Algero miesto. Turistai būriais traukia pasižiūrėti stalagmitų, stalaktitų ir magiško šviesos žaismo. Kita kone mistiška vieta – Asinara. Tai pakrantė, kurioje gyvena žmonės ir daugiau nei 200 albinosų asilų. Tokios kaimenės nėra niekur kitur pasaulyje. Sardinijoje taip pat galima pamatyti flamingų. Migruodami iš Europos į Afriką jie stabteli šioje saloje. Vietiniai juos vadina genti arrubia – raudonaisiais žmonėmis. Stebėti rožinius suaugusius paukščius ir dar spalvos nepakeitusius pilkus mažylius labai smagu. Jie bendrauja it gerų draugų grupelė. Iki 1,5 metro užaugantys paukščiai ramiai vaikštinėja vandenyje ir čiauška tarpusavyje. Saulei leidžiantis flamingų nutūptos pakrantės tampa turistų traukos centru. Mat būtent tuomet galima padaryti nuostabių nuotraukų. Fotografai čia atvyksta birželį, kai pats perėjimo pikas, o plunksnų spalva ryškiausia.

 

Sardinijos akmenų paslaptys

 

Skirtingai nei fotografams, keliautojams nebūtina į Sardiniją atvykti vasaros pradžioje. Turizmo sezonas niekada nesibaigia, tačiau daugiausia atvykėlių būna gegužės–rugsėjo mėnesiais. Tuomet palankiausiais metas mėgautis paplūdimiais, o įsijungus oro kondicionierių keliauti automobiliu. Iš šiaurės į pietus Sardinija nusidriekusi apie 300 km. Juos įveikti automobiliu trunka vos 4 val. Tiesa, daugelis tokia kelione mėgaujasi net tris dienas, nes tik sustojus ir gerai įsižiūrėjus galima išvysti tikrąjį salos grožį. O gėrėtis čia tikrai yra kuo: nuo legendose apdainuotų milžinų kapų, vadinamų nuragais (neįprasti kūgio formos akmeniniai statiniai) iki nedidelių ūkių ir garsių menininkų darbų. Tai, kad Sardinijoje telpa viskas, ko gali trokšti širdis, įrodo senovinis San Sperate miestelis. Jis garsėja kvapniais abrikosais (rekomenduojama įsigyti vietinio abrikosų džemo), nuostabiu medumi ir garsiojo skulptoriaus Pino Sciola darbais. Pats skulptorius buvo įsitikinęs, kad apie akmenis nedera kalbėti. Juos reikia paliesti ir jų klausyti. Neįprastų formų, egzotiškų spalvų akmenis skulptorius surinko ir apdorojo tik jam žinomu metodu. Tuomet įkurdino muziejuje po atviru dangumi. Lankytojams kartais sunku atskirti, kur pasidarbavo nagingas menininkas, o kur pati gamta. Tačiau visi vienbalsiai patikina, kad akmenys savo istorijas garsiausiai pasakoja leidžiantis saulei. Kaip ir kodėl taip nutinka – Sardinijos akmenų paslaptis. Paslaptyje lieka ir Monte Prama kapavietėje aptiktų 2 metrų ūgio milžinų skulptūrų kilmė. Į senovės galiūnus dabar galima pažvelgti iš arti Kaljario archeologijos ir Kabro miestų muziejuose.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė