Saldusis klevų sirupas  

Netyla mokslininkų perspėjimai apie baltąja mirtimi vadinamo cukraus organizmui sukeliamą žalą. Nors visiškai jo atsisakyti sveikam žmogui nėra būtina, visgi kasdienėje mityboje rekomenduojama dažniau rinktis cukraus alternatyvas. Vienas tokių sveikatai palankesnių pasirinkimų – klevų sirupas. Šis tirštokas karamelinio skonio saldiklis tinka ne tik desertams, bet ir pikantiškiems patiekalams.

Legendinis kanadiečių produktas

Daugelis jau puikiai žino, kad svarbu pasidomėti, iš kokio regiono kilęs vynas ar alyvuogių aliejus, kur išaugintos kavos ar kakavos pupelės. Neretai aiškiai nurodyta vieta byloja ne tik apie aukštą kokybę, bet ir natūralumą. Ši taisyklė neabejotinai galioja ir klevų sirupui. Pats autentiškiausias klevų sirupas ruošiamas ir į mielus stiklinius butelaičius išpilstomas tik Kanadoje. O dar konkrečiau – Kvebeko provincijoje, kur auga raudonieji, sidabriniai ir cukriniai klevai, kurių sula ir naudojama gaminant sirupą.

Sula leidžiama vos porą mėnesių – nuo ankstyvo vasario iki kovo pabaigos. Įspūdingiausia tai, kad vienam litrui sirupo pagaminti prireikia 40–50 l sulos. Tam sulą reikia kantriai garinti, kol lieka koncentratas. Gana ilgai šiuo gardėsiu mėgavosi tik patys kanadiečiai ir JAV gyventojai. O dabar šis produktas puikiai žinomas visame pasaulyje. Daugelis klevų sirupo yra ne tik ragavę, bet veikiausiai ir girdėję jo atradimo legendą. Tiesa, jų yra ne viena. Turbūt pačių kanadiečių mėgstamiausia skamba gana neįtikėtinai. Pasakojama, kad po medžioklės grįžęs vietinių indėnų genties vadas metė savo kovinį kirvį į medį ir iš jo pasipylė sula. Vado žmona tuomet kaip tik ruošė vakarienę ir sumanė ištekėjusį skystį įpilti į puodą, kuriame troškino elnieną. Mėsa įgijo salstelėjusį skonį. Kita versija daug paprastesnė – indėnai tiesiog pamatė, kaip iš pažeisto medžio bėga sula ir pritaikė ją savo reikmėms. Yra žinoma, kad nuo XVII a. pienininkai, norėdami prisidurti papildomų pajamų ar tiesiog turėti daugiau pigesnio saldiklio nei cukrus ar melasa, medžiuose ėmė gręžti mažas skylutes. Taip žiemai baigiantis ir pavasariui prasidedant iš klevų, vadintais „cukriniais krūmais“, pradėta rinktis sula. Sulos pilni kibirai būdavo nešami į miške įrengtus „cukraus namus“, kur ir būdavo atliekamas didysis triukas – kaitinimas.

Dabar klevų sulos rinkimas daug lengvesnis, kibirais jos jau niekas neneša. Medžiai sujungiami plastikiniais vamzdeliais (kai kurie jų turi vakuumo sistemą ir tarsi patys išsiurbia sulą), per kuriuos sula automatiškai suteka į vieną didelę talpą. Taip pat esama filtrų, kurie dar prieš sulos virimą atskiria vandens perteklių. Tuomet sirupas išpilstomas į stiklinę tarą. Tradiciškai tai šviesaus stiklo stiklainiukas su mažyte ąsele. Indas sandariai uždaromas ir užklijuojama etiketė, ant kurios beveik be išimties būna pavaizduotas ir klevo lapas.

Kaip laikyti ir naudoti?

Klevų sirupas dėl gaminimo subtilybių ir riboti kiekio yra gana brangus produktas. O kuo produktas brangesnis, tuo daugiau pagundų jį padirbinėti. Vizualiai pastebėti skirtumo tarp 100 % natūralaus klevų sirupo ir gaminio su įvairiais priedais beveik neįmanoma. Tad lieka kliautis informacija, pateikiama ant pakuotės. Jeigu čia parašyta, kad klevų sirupas atkeliavo iš Kanados ar konkrečios teritorijos JAV Šiaurėje ir nėra tokių priedų kaip cukrus, kukurūzų sirupas ar dirbtinės kvapiosios medžiagos, tai šis produktas bus autentiškas. Jeigu aptinkama minėtų priedų, toks gaminys turėtų būti vadinamas saldžiu arba blyneliams skirtu sirupu. Natūralus klevų sirupas, beje, gali būti skirtingų spalvų ir skonių. Šios savybės priklauso nuo to, kada buvo surinkta sula. Šviesus (auksinis) sirupas renkamas anksčiausiai, jo skonis švelnus. Tamsesni sirupai (gintarinis, tamsus) renkami vėliau, todėl jų skonis intensyvesnis ir labiau primena karamelę. Kanadiečiai labiau mėgsta tamsų klevų sirupą ir prisiekia, kad šis produktas niekada negenda. Nors tai nėra tiesa. Sugesti gali net visiškai natūralus klevų sirupas. Neatidarytą klevų sirupo butelį galima laikyti tamsioje ir vėsioje vietoje, pavyzdžiui, virtuvės spintelėje, iki dvejų metų.

Atidarius butelį, jį būtina laikyti šaldytuve, sandariai uždarytą. Šaldytuve sirupas išliks kokybiškas iki vienų metų. Dėl didelės cukraus koncentracijos sirupas neužšąla, tačiau netinkamai laikant šilumoje, ant paviršiaus gali atsirasti pelėsis. Jei sirupas susikristalizavo, jį galima švelniai pašildyti vandens vonelėje, kad kristalai ištirptų. Klevų sirupas – universalus produktas. Klasikinis jo panaudojimas – pagardinti pusryčių patiekalus: blynus, vaflius, prancūzišką skrebutį ar avižinę košę. Taip pat puikiai tinka kaip natūralus saldiklis arbatai, kavai, jogurtui ar glotnučiams. Kepiniams klevų sirupas suteikia ne tik saldumo, bet ir drėgnumo bei savito skonio. Jį galima naudoti pyragams, sausainiams ar granolai gaminti. Klevų sirupas tinka ir pikantiškiems patiekalams. Iš jo galima ruošti gardžias glazūras mėsai (ypač kiaulienai, vištienai ar lašišai) arba naudoti kaip pagrindą salotų padažams, sumaišius su alyvuogių aliejumi, garstyčiomis ir actu.

Nauda sveikatai ir rizikos

JAV skelbiama, kad klevų sirupas priklauso šimtui sveikiausių produktų pasaulyje. Darant tokias išvadas kreiptas dėmesys ne tik į produktų natūralumą, bet ir į naudingų medžiagų koncentraciją, gerą skonį ir žinomumą. Japonų mokslininkai nustatė, kad šis natūralus saldiklis gali pagerinti kepenų funkciją, todėl jis itin naudingas vyresnio amžiaus žmonėms. Jis net gali būti vertinamas kaip palankesnis sveikatai nei medus. Mat turi mažiau kalorijų ir didesnę naudingų mineralinių medžiagų koncentraciją negu darbščių bičių surinktas nektaras. Skirtingai nei medus, klevų sirupas nesukelia alerginių reakcijų. Dėl itin ryškaus skonio kepiniuose jo suvartojama gerokai mažiau nei medaus ar kitos rūšies natūralaus cukraus pakaitalo. Tad kartais medikai jį rekomenduoja rinktis tiems, kurie nori sulieknėti.

Klevų sirupas – magnio ir cinko šaltinis. Dviejuose šaukštuose klevų sirupo yra net 22 % (0,44 mg) magnio dienos normos ir 4 % (0,55 mg) cinko dienos normos. Šis natūralus saldiklis taip pat yra puikus antioksidantų šaltinis, ypač polifenolių, kurie padeda kovoti su laisvaisiais radikalais ir mažina oksidacinį stresą organizme.

Sudėtyje yra svarbių ir gana retai aptinkamų mineralinių medžiagų, tokių kaip manganas, kuris būtinas kaulų sveikatai ir energijos apykaitai. Klevų sirupas turi žemesnį glikemijos indeksą (apie 54) nei rafinuotas cukrus (apie 65), todėl cukraus kiekis kraujyje pakyla lėčiau. Kai kurie klevų sirupe esantys junginiai pasižymi uždegimus slopinančiomis savybėmis, t. y. gali padėti sumažinti lėtinio uždegimo riziką.

Visgi svarbu nepamiršti, kad klevų sirupas saldus dėl natūralių cukrų. Didelis cukraus kiekis, net ir sacharozės, nėra palankus sveikatai – vartojant be saiko didėja nutukimo ir su tuo susijusių sveikatos problemų rizika. Nors klevų sirupo glikemijos indeksas yra žemesnis nei įprasto cukraus, diabetininkai turėtų jį vartoti atsargiai ir stebėti gliukozės kiekį kraujyje. Be to, dėl didelio kaloringumo (260–280 kcal / 100 g) šiuo saldėsiu mėgaujantis nesunku viršyti dienos kalorijų normą.

Kita vertus, nustatyta, kad klevų sirupas gali būti naudingas sportuojantiems – vos du šaukšteliai šio produktu padeda greičiau atgauti jėgas po treniruotės. Dar daugiau naudos galima gauti klevų sirupu gardinant šviežius vaisius ir uogas.

Maistingumas 100 g

Angliavandeniai                          67 g

Baltymai           0,2 g

Riebalai                                       0,3 g

Natris                                           0,06 mg

Kalis                                             212 mg

Magnis                                         21 mg

Kalcis                                           102 mg

Cinkas                                          1,5 mg

Geležis                                         1,2 mg

100 g                                            270 kcal

Briuseliniai kopūstai su klevų sirupo glazūra

6 porcijos

100 g 112 kcal

Ruošti 30 min.

• 900 g briuselinių kopūstų
• Šaukštas aliejaus
• Pusė šaukštelio džiovintų šalavijų
• Pusė šaukštelio džiovintų čiobrelių
• Druskos, maltų juodųjų pipirų pagal skonį
• 120 g rūkytos kiaulienos šoninės
• 3 šaukštai klevų sirupo

GAMINIMAS. Briuselinius kopūstus nuplauti, pašalinti viršutinius lapus ir perpjauti pusiau. Suberti į sūdytą verdantį vandenį ir virti 2–3 min., gerai nusausinti. Sudėti į kepimo indą ir apšlakstyti aliejumi. Pagardinti šalavijais, čiobreliais, druska ir pipirais. Gerai išmaišyti. Šoninę supjaustyti kubeliais ir apibarstyti kopūstus. Galiausiai viską apšlakstyti klevų sirupu. Kepti apie 20 min. orkaitėje, įkaitintoje iki 170 °C, kol šoninė taps traški.

Klevų sirupo sausainiai

12 vnt.

100 g 497 kcal

Ruošti 3 val.

• 200 g sviesto
• 150 ml klevų sirupo
• Kiaušinio trynys
• 2 šaukštai smulkiai tarkuotos citrinos žievelės
• 4 lašai vanilės ekstrakto
• Druskos pagal skonį
• 400 kvietinių miltų

GAMINIMAS. Kambario temperatūros sviestą išsukti su klevų sirupu. Ingredientams susijungus, įmaišyti trynį, citrinos žievelę, vanilės ekstraktą bei žiupsnelį druskos. Į masę nuolat maišant dalimis suberti miltus. Iš pradžių maišyti šaukštu, o masei sutvirtėjus tešlą minkyti rankomis apie 20 min., kol taps nelipti. Suformuoti rutulį, apvynioti maistine plėvele ir bent 2 val. laikyti šaldiklyje. Atvėsusią tešlą iškočioti ant kepimo popieriaus ir suformuoti 1,5–2 cm, storio lakštą. Formele ar stikline išspausti sausainius ir išdėlioti ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Kepti apie 15 min. orkaitėje, įkaitintoje iki 180 °C.

Autorė Eglė Stratkauskaitė