Saldi gamtos dovana – medus

Kasmet pasaulyje surenkama ir parduodama apie 1,2 mln. tonų medaus. Vieni didžiausių medaus mėgėjų – graikai. Vienas graikas per metus suvartoja net 1,8 kg medaus. Šį saldėsį itin mėgsta turkai, indai ir amerikiečiai. Deja, pasaulinė medaus rinka sparčiai traukiasi, o natūralų medų vis dažniau pakeičia medaus skonio gaminiai. Jie negali būti vertinami nei kaip vaistas, nei kaip sveikatai palankus maisto produktas, be to, kartais gali būti net kenksmingi. Todėl svarbu pažinti medų ir tinkamai vartoti šį puikų produktą.

Medaus istorija

Galbūt dabar sunku įsivaizduoti, tačiau būta laikų, kai pasaulyje gyvybė egzistavo ne tik be bičių, bet ir be jokių žydinčius augalus apdulkinančių vabzdžių. Pirmieji vabzdžiai atsirado maždaug prieš milijardą metų – planetos istorijoje tai tėra akimirka. Vabzdžiai, turintys plėvele dengtus sparnus, pasirodė dar vėliau – prieš maždaug 300 mln. metų. Prireikė dar daugybės laiko, kol išsivystė pirmosios bitės. Jos buvo didelės, tvirtos ir galėjo įveikti didžiulius atstumus. Žydinčius augalus jos pradėjo lankyti prieš maždaug 35 mln. metų. Būtent bičių išsivystymas prisidėjo prie milžiniškų planetos ekosistemos pokyčių – iš dalies dėl jų pradėjo vystytis tokie augalai, kokius regime ir šiandien.

Jeigu sunku suvokti tokius milžiniškus laiko tarpsnius, verta prisiminti, kad šiuolaikinis žmogus gyvena tik apie 200 tūkst. metų, o ugnį ir medų jis atrado maždaug prieš 40 tūkst. metų. Tad, perfrazuojant Šventąjį Raštą, galima sakyti: „Pradžioje buvo bitė…“

Tai, ką bitės suneša į laukinius avilius, žmogus visada labai vertino. Netoli Valensijos (Ispanija) esančiose olose rastas piešinys, kuriame pavaizduotas žmogus su indu, lipantis prie bičių. Šis piešinys datuojamas 7000 m. pr. Kr. ir laikomas vienu seniausių šaltinių apie bites. Žvelgiant į kopiančio žmogaus išvaizdą galima spėti, kad tai moteris. Taigi, žiloje senovėje medų „medžiojo“ moterys.

Medus buvo itin vertinamas tiek primityviose bendruomenėse, tiek senosiose civilizacijose. Ir tam yra ne viena priežastis. Pirmoji gana paprasta: iki atsirandant cukrui, saldžiausias žmogui žinomas produktas buvo medus. Antroji priežastis ne mažiau svarbi – žmonija gana greitai pastebėjo, kad medus turi gydomųjų savybių. Yra ir trečioji (mažiau kilni) priežastis – medus puikiai tiko alkoholiui gaminti. Iš medaus pagamintas taurusis gėrimas – midus – buvo mėgstamas ne tik senovės lietuvių, bet ir graikų bei romėnų.

Beje, daugelyje senųjų civilizacijų bitė laikoma šventu padaru. Juk ir dabar sakoma, kad bitė miršta, o ne nugaišta.

Šiuolaikinio pasaulio iššūkiai

Bitės gali skristi iki 25 km/val. greičiu ir suplasnoti sparnais net 200 kartų per sekundę. Deja, jos negali pabėgti nuo iššūkių ir pavojų, kuriuos kelia besikeičianti aplinka.

2023 m. 315 bitininkų iš 27 Europos šalių įsitraukė į aplinkos taršos tyrimą. Juo siekta įvertinti aplinkos užterštumą pesticidais, lakiaisiais junginiais, sunkiaisiais metalais ir mikroplastiku. Bitės į avilį su bičių produktais ir ant savo kūno plaukelių atsineša viską – ir gera, ir bloga. Prie šio mokslo projekto prisijungė ir 10 bitininkų iš Lietuvos. Europos Parlamente pristatyti rezultatai parodė, kad pesticidų aptinkama visur – net švariausioje aplinkoje esančiuose aviliuose.

Pesticidai, sunkieji metalai ir kiti sintetiniai teršalai neretai tampa bičių ligų ar net žūties priežastimi. Dėl klimato kaitos bites vis dažniau kamuoja ligos, o mokslininkai teigia, kad šių naudingų vabzdžių populiaciją pamažu nuodija ir vadinamieji amžinieji chemikalai. Bitės renka ne tik nektarą, bet ir vandenį, o natūraliuose vandens šaltiniuose aptinkama itin stabilių ir kenksmingų anglies bei fluoro junginių.

Nereikėtų nustebti, jei ištyrus medų jame būtų rasta nedideli kiekiai fungicidų ir bent kelių rūšių herbicidų. Nors moksliniai tyrimai ir 2020 m. atliktas plataus masto eksperimentas rodo, kad bitės geba atskirti užterštą nektarą ir jo nerenka, tačiau tada, kai reikia rinktis tarp cheminių medžiagų paveiktų augalų ir bado, jos pasirenka išgyvenimą.

„Nepageidaujami priedai“ atsiduria ne tik avilyje, bet ir medaus stiklainėlyje, todėl vis dažniau kyla klausimas, ar tikrai visas natūralus medus yra palankus sveikatai? Medaus užterštumas tiriamas gana retai – dažniau ieškoma ne chemikalų, o dirbtinių priedų, nes medus yra vienas dažniausiai klastojamų produktų. Praskiestas ar dirbtinis medus dažnai neturi nei skonio gilumo, nei biologinės vertės.

Yra keli paprasti būdai, padedantys atskirti tikrą, kokybišką medų nuo galimų klastočių:

• Rinktis vietinius ir sertifikuotus bitininkus. Medaus gamintojai dažnai pateikia laboratorinių tyrimų rezultatus ir kokybės sertifikatus. Tokie dokumentai rodo, kad gamintojas pasitiki savo produktu ir neturi ko slėpti.
• Atkreipti dėmesį į kilmę. Užrašai „Lietuvos medus“ arba „pagaminta ES“ reiškia, kad produktas atitinka griežtesnius kokybės standartus. Vengti reikėtų medaus, kurio etiketėje nurodyta „medaus mišinys“. Tai reiškia, kad skirtingų šalių medus buvo sumaišytas, o tai nebūtinai rodo aukštą kokybę.
• Stebėti kristalizaciją. Tikras medus bėgant laikui kristalizuojasi – ir tai visiškai natūralu. Kristalizacija nėra defektas, o požymis, kad medus nebuvo kaitintas ar praskiestas. Jei medus ilgai išlieka skystas, gali būti, kad jis buvo apdorotas aukšta temperatūra arba praskiestas sirupu, o tai mažina jo vertę.
• Įvertinti kvapą. Teigiama, kad tikras medus pasižymi natūraliu, ryškesniu aromatu, o klastotės dažnai būna beveik bekvapės. Vis dėlto kvapas priklauso ir nuo augalų bei žiedadulkių, iš kurių medus surinktas, todėl tai tik iš dalies patikimas būdas nustatyti jo natūralumą.

Daugybė rūšių ir naudų

Dirbtinis medus paprastai būna vienodo, tiesiog saldaus skonio, tarsi be charakterio. O natūralus medus kaskart vis kitoks. Yra žinoma kone 300 medaus rūšių. Vien Lietuvoje randama grikių, pienių, liepų, miškų, pievų ir kitų rūšių medaus. Visi jie skiriasi spalva, aromatu ir skonio savybėmis.

Vis dėlto nėra nė vienos rūšies, kuri savo maistinėmis savybėmis gerokai pranoktų kitas. Pagrindinis medaus komponentas yra fruktozė, kuri maždaug ketvirtadaliu saldesnė už cukrų. Nuo cukraus medų skiria tai, kad jame yra mikroelementų ir vitaminų – šiek tiek B grupės vitaminų, vitamino C, folio rūgšties, mineralinių medžiagų. Tačiau šios medžiagos sudaro mažiau nei 1 % medaus sudėties, todėl jų kiekiai yra nedideli, ir medus negali būti laikomas reikšmingu maistinių medžiagų šaltiniu. Kita vertus, meduje yra biologiškai aktyvių junginių, pasižyminčių antioksidacinėmis, švelniomis uždegimus slopinančiomis ir antimikrobinėmis savybėmis. Nors medus sveikatai palankesnis už daugelį kitų saldiklių, nereikėtų pamiršti saiko ir jo vartoti šaukštais.

Pagal PSO rekomendacijas, pridėtinis cukrus – įskaitant medų ir kitus saldiklius – turėtų sudaryti ne daugiau kaip 10 % paros energijos normos. Tai vidutiniškai atitinka 50–60 g per dieną (priklausomai nuo žmogaus energijos poreikio).

Mitybos specialistai pataria medų vertinti kaip natūralų maisto papildą – svarbus ne kiekis, o reguliarumas. Nedideliais kiekiais vartojamas kasdien, medus gali padėti palaikyti normalią cholesterolio koncentraciją, skatinti medžiagų apykaitą. Dėl jame esančių flavonoidų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų medus gali prisidėti prie imuninės sistemos stiprinimo, padėti organizmui kovoti su infekcijomis. Antioksidantai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, o gliukozė suteikia greitos energijos, gali pagerinti savijautą. Su šilta (ne karšta) ramunėlių arbata medus gali palankiai veikti miego kokybę.

Svarbu prisiminti, kad medus gali būti pavojingas kūdikiams iki 1 metų (dėl botulizmo rizikos). Atsargiai jį turėtų vartoti sergantieji cukriniu diabetu, alergiški bičių produktams ar turintys antsvorio dėl didelio kaloringumo. Taip pat nereikėtų vartoti sugedusio, surūgusio ar perkaitinto medaus, nes jis praradęs naudingąsias savybes.

Maistingumas 100 g

Angliavandeniai                          82 g

Baltymai           0,3 g

Kalis                                             176 mg

Natris                                           13,6 mg

Kalcis                                           20,3 mg

Geležis                                         1,4 mg

Magnis                                         6,8 mg

Cinkas                                          0,7 mg

Manganas         0,3 mg

Varis                                             0,1 mg

Fosforas                                       13,6 mg

Selenas                                         2,7 μg

Vitaminas B₂    0,1 mg

Vitaminas B₆    0,1 mg

Vitaminas C      1,7 mg

100 g                                            304 kcal

Medaus tešloje kepti bananai

4 porcijos

100 g 212 kcal

Ruošti 20 min.

• 4 bananai (nepernokę)
• 150 g kvietinių miltų
• 100 g ryžių miltų
• 100 ml šalto vandens
• 100 ml kokosų gėrimo
• Kiaušinio baltymas
• Šaukštelis geriamosios sodos
• 4 šaukštai medaus
• Druskos pagal skonį
• Aliejaus kepti

GAMINIMAS. Kvietinius ir ryžių miltus persijoti, suberti sodą, druską ir gerai išmaišyti. Į sausus ingredientus dalimis nuolat maišant supilti vandenį ir kokosų gėrimą. Masei suskystėjus sudėti atskirai išplaktą baltymą. Galiausiai supilti skystą medų (jeigu medus sukietėjęs, rekomenduojama jį pašildyti virš garų). Tešlą gerai išmaišyti ir palaikyti apie 10 min., kad subręstų. Bananus nulupti ir supjaustyti 3 cm storio griežinėliais. Kiekvieną griežinėlį gerai apvolioti tešla ir kepti įkaitintame aliejuje po 5 min. iš visų pusių arba kol tešla apskrus. Išėmus dėti ant popierinio rankšluosčio, kad sugertų riebalų perteklių.

Aštrusis medus

16 porcijų

100 g 308 kcal

Ruošti 15 min.

• 300 g medaus
• 2 šaukštai traiškytų džiovintų aitriųjų paprikų
• 2 šaukštai obuolių acto

GAMINIMAS. Medų sudėti įstiklinį dubenį ir kaitinti maišantvirš karšo vandens. Neviršyti 40 °C temperatūros. Medui suskystėjus sudėti paprikas, gerai išmaišyti ir kaitinti dar 2 min. Nukelti nuo karšto vandens ir leisti atvėsti apie 5 min. Supilti actą ir gerai išmaišyti. Kol medus neatvėso, supilti į sterilų indą su dangteliu. Laikyti tamsioje vietoje.

Autorė Eglė Stratkauskaitė