Ribos – tik mūsų galvose

Vytautas Pivoras nuo mažens žavėjosi žygiais ir kelionėmis. Tokiu gyvenimo būdu užkrėtė ir žmoną Nijolę bei tris atžalas: sūnų Medą ir dvynukes Mėtą bei Viltę. Prie po pasaulį keliaujančios šeimos neseniai prisijungė ir ypatingas augintinis – šuo asistentas Naras. „Pagrindinė jo funkcija – būti mano ausimis, reaguoti į žmonių kvietimą, durų beldimą ar skambutį, namų signalizacijos garsus“, – pasakoja Vytautas.

Vytautas Pivoras su šeima, asm. archyvo nuotrauka.

Kaip šunelis Naras atsirado jūsų šeimoje? Kaip padeda kasdienėse veiklose ir keliaujant?

Naras atsirado pajuokavus. Kai buvome Australijoje, sūnus Medas paklausė, ko norėčiau Kalėdoms, juokais atsakiau, kad šuniuko. Grįžus į Lietuvą žmona Nijolė internete pamatė Ajanos Lolat labdaros ir paramos fondo skelbimą apie šunų asistentų projektą. Užpildžiau anketą, sudalyvavau interviu ir taip Naras prieš pat Kalėdas atsirado mūsų šeimoje. Neseniai jis išlaikė visus šuniui asistentui būtinus egzaminus, buvo įvertintas ir tarptautinio vertintojo. Naro pagrindinė funkcija – būti mano ausimis, reaguoti į žmonių kvietimą, durų beldimą ar skambutį, namų signalizacijos garsus. Kol kas dar tobulinasi įgūdžius reaguoti ir įspėti.

Tik šunis asistentus reikia dresuoti ar ir būsimam šeimininkui bei jo šeimai reikia išmokti tam tikrų dalykų?

Dresūra ne tik šunims, bet ir šeimininkams. Turi išmokti tinkamo ir nuoseklaus elgesio, kad šuo žinotų, kas ir kaip. Pavyzdžiui, negali vieną dieną jam leisti lipti ant lovos, o kitą jau drausti. Jam turi būti aišku, kaip elgtis tam tikrose situacijose, todėl visi turime prisitaikyti ir keisti įpročius. Pagal ADI (Asistance dog International) taisykles, svarbu, kad šuo jaustųsi saugus, mylimas, kad būtų stiprus ryšys su šeimininkais, o ne būtų kaip daiktas, kuriam meilės nereikia. Pavyzdžiui, Naras pats išmoko nuolat žiūrėti į mane, namuose sekioja visur, kur tik einu, nes komandas jam duodu gestų kalba, taigi, komandas jam reikia pamatyti, o sekiojimo specialiai nemokiau.

Kokia situacija Lietuvoje su šunimis asistentais? Kokių pokyčių norėtųsi?

Šunims asistentams rengti biudžetas nenumatytas, nes, anot valstybės institucijų, tam nėra poreikio. Labai „stebina“ toks institucijų požiūris į naujoves, kurios tikrai palengvina žmonių su negalia gyvenimą. Pokyčių, manau, daug nereikia, svarbiausia, patys turime suprasti, kad pokyčiai įvyksta tik kai patys keičiamės ir suprantame, kad naujovės ir pritaikymai pagal kiekvieno asmens poreikius palengvina valstybės ir kiekvieno asmens gyvenimą. Kitas dalykas, šunys asistentai su šeimininku galėtų be jokių kliūčių patekti į pastatus, renginius ar išvykti pailsėti į sodybą. Pavyzdžiui, mes šeimoje pradedame tradiciją du kartus per metus vykti į sodybą pabūti vieni. Deja, patikusios sodybos nepriima augintinių, o juk asistentas nėra paprastas augintinis, net brangesnis nei automobilis ar sodyba.

Jūsų šeima daug keliauja. Ar nuo šiol ir Naras vyks drauge? Gal teko patiems užsienyje sutikti kitų šunų asistentų?

Su Naru kol kas neteko vykti į užsienį, vykome tik į Estiją, kai jis buvo dar tik pradėjęs mokymus. O dabar, jau išlaikius visus egzaminus, planuojame vykti kartu, tada ir matysime, kaip ten užsienyje yra. Kažkada mačiau asistentą šunį Anglijos parduotuvėje, kas ir nustebino, ir sudomino, nes Lietuvoje tai būtų skandalas – šuo parduotuvėje!

Vytautas Pivoras su šeima, asm. archyvo nuotrauka.

Kiek šalių esate aplankę, kur toliausiai buvote nukeliavę?

Esu buvęs 37 valstybėse, kai kuriose ir po keletą kartų. Jei be vaikų skaičiuotume, tai Aliaska bus toliausias taškas, o jei su vaikais – Australija, Malakutos miestas. Skaičiuojant nuo Vilniaus, čia bus toliausias taškas. Nesame buvę tik Afrikos, Pietų Amerikos ir Antarktidos žemynuose. Kiekviena kelionė savaip įdomi. Aliaskoje su Nijole buvome studentavimo laikais, ten turėjome galimybę padirbėti žuvų fabrike ir pakeliauti. Aliaska į atmintį įstrigo žuvimi, kalnais ir žmonėmis. Suomija sužavėjo laukine gamta, vadinamosiomis saidėmis praplauktais ežerais, Rodo sala – graikiška dvasia ir karščiu. O Azijos šalys jau kita kategorija, bet ilgiausiai užsibuvome Australijoje, net 5 mėnesius. Nors taip ilgai būti neplanavome, bet pandemija sujaukė visus planus, tad esame dėkingi draugui Ramui, leidusiam pagyventi jo pajūrio viloje. Atrodo, gerai, kad ilgai buvome, nes galėjome keliauti. Deja, atvirkščiai – dėl griežtų taisyklių minimaliai galėjome judėti, tik po maždaug 2 mėnesių buvimo vienoje vietoje jau galėjome tolėliau pakeliauti. Bet iškart pasakysiu, kad Australija – ne Vilnius, nuo vilos iki parduotuvės važiuoti kaip nuo Vilniaus iki Elektrėnų.

Turite mėgstamiausią vietą ar stengiatės aplankyti vis naujas?

Stengiamės kaskart aplankyti naujas vietas. Šią vasarą aplankėme Šveicariją – sena Nijolės svajonė. Man norėtųsi trečią kartą vykti į Suomiją, tai tokia šiaurietiškai romantiška vieta. Kartais esu linkęs grįžti į tas pačias vietas, o Nijolę masina naujos vietos, naujos kryptys. Tad taip ir derinamės, nors dažniausiai laimi ji, tada man lieka tik sudėlioti maršrutus, o lankytinus objektus parenka Nijolė.

Koks keliavimo būdas jums priimtiniausias?

Visi priimtini, kai tai netampa našta. Pastarąsias vasaras keliavome kemperiu, kitąmet planuojame automobiliu arba dviračiais, nors tai būtų ekstremalu, nes retokai važinėjamės. O vaikai jau nori atostogų su skrydžiais arba keltu. Gal pavyks sukombinuoti, nes yra planų, kad kartu vyks ir Naras, palikti namie nebebus prasmės, kai yra išlaikęs visus privalomus egzaminus. Be to, mane nuo vaikystės visada traukė žygiai baidarėmis, stengiuosi per metus kelis kartus perplaukti kokią upę, sudalyvauti Nepriklausomybės atkūrimo dienos plaukimuose, kuriuos organizuoja „Upių labirintas“.

Ar didelei šeimai keliaujant kemperiu neprasidėjo trintis? Kaip atrodė buitis keliaujant?

Jei tinkamai suplanuoji ir sudėlioji poreikius, nemanau, kad atsiranda trintis. O kemperiu keliavome ne tik vieni, prisijungė ir draugai. Visko būna, ypač kaip vaikai kažko nepasidalija, bet svarbu sutarti, kokios taisyklės bus kelionėje ir jų laikytis. Tada ir vaikams, ir tėvams lengviau bei smagiau keliauti.

Ką mažiems vaikams suteikia kelionės?

Neįkainojamą patirtį, požiūrį, stiprinami tarpusavio santykiai. Kelionėse vaikai kažko naujo išmoksta, tarkime, sūnus išmoko ant nugaros plūduriuoti, o mažosios, ypač Viltė, jau reikalauja, kad leistume su pripučiamomis rankovėmis nuplaukti kuo toliau nuo kranto, nors prie namų ežere iki tol toli neplaukdavo. Mėta kiek nerangi, bet kelionėse laipioja uolomis, kas kartais įvaro širdies priepuolį, bet tai ir yra privalumai. Taip vaikai gali visapusiškai ugdytis, ne tik praplečiant akiratį, bet ir fiziškai bei psichologiškai.

Kaip vaikams sekėsi išmokti gestų kalbą?

Vaikų nemokėme gestų kalbos, jie nuo gimimo augo dvikalbėje aplinkoje: mūsų šeimoje bendraujama gestų kalba, o aplinkui, darželyje, mokykloje – žodine. Taigi abiejų kalbų mokyti nereikėjo, tik jau einant į darželį ir mokyklą reikėjo specialistų pagalbos koreguoti žodinę lietuvių kalbą, nes valstybė tokios pagalbos nesuteikia, nors turėtų suteikti girdintiems vaikams, augantiems kurčiųjų šeimose.

Užsienyje pavyksta susikalbėti gestais?

Užsienyje keliaujant gestų kalbos neprireikia, bet kartais ją naudojame pietinėse šalyse arba Azijoje. Šiauriečiai, tarp jų ir lietuviai, nelinkę komunikuoti gestų kalba. Kaip buvome Tailande ir apsirgo mažylės, užsiregistravome vizitui pas gydytoją. Nustebino, kad gydytojas iškarto pasiėmė mobilųjį ir naudojo „google“ vertėją iš tajų į lietuvių kalbą, o paskui paaiškėjo, kad ir pats turi dvynukes. Juokavome, kad mūsų dvynukės pas dvynukų tėtį užsuko.

Kai skridome į Madeirą, lėktuve padavė instrukciją Brailio raštu… Tokių situacijų pasitaiko dažnai (nebūtinai mums), tada supranti, kad kiek dar reikia šviesti žmones. Pasitaiko ir priešingų situacijų, kai patys žmonės imasi iniciatyvos išmokti gestų kalbos, nors jie niekaip nesusiję su kurčiaisiais. Kai buvome Aliaskoje ir dirbome Valdeso miestelyje, po darbų ėjome namo kalbėdamiesi gestų kalba. Staiga šalia sustojo policijos automobilis. Nesupratome, ką padarėme, o, pasirodo, policininkas išlipo iš automobilio pabendrauti su mumis. Nors jis mokėjo ASL (amerikiečių gestų kalba), kurios mes mokėjome minimaliai, bet pavyko susikalbėti. Vienu metu ir baimė, ir susižavėjimas: mus stabdo pareigūnas tam, kad pabendrautų. Nustebino dar vienas dalykas – kai gyvenome pas būsto nuomotojus, visos keturios šeimos moterys, išskyrus mažiausią dukrytę ir tėtį, mokėjo ASL pirštų abėcėlę ir žinojo, kaip su mumis bendrauti. Jautėmės patogiai ir saugiai.

Dar pasitaiko akimirkų, kai jaučiate, kad kurtumas riboja, ar visos ribos yra tik mūsų galvose?

Paprastai ribos tikrai yra mūsų galvose. Ir stigmatizuotas požiūris tam turi įtakos, kai akcentuojamas klausos nebuvimas ir žodinės kalbos nemokėjimas. Kurtumas riboja tik tada, kai negali be vertėjo ar mokančiųjų gestų kalbos lygiai su visais dalyvauti diskusijose, išgirsti skubią ir svarbią informaciją čia ir dabar, bet turi laukti kitų malonės ar susipratimo, kad tau pateiktų informaciją. Tarkime, galiu puikiai parašyti laišką žmogui ir jis net nepagalvos, kad rašo kurčiasis. Todėl džiaugiuosi matydamas, kaip vystosi technologijos, ypač internetas, ir kad gyvenu tokiu laiku, kai galimybės tikrai neribotos, galima viską padaryti internetu be žodinės kalbos, nesusiduriant su požiūriu apie girdėjimo būtinybę.

Ar visada svajojote apie aktyvų, nuotykių kupiną gyvenimą?

Kažkaip pasvajoti apie tokį gyvenimą neteko, nes nuo gimimo aktyviai gyvenu. Mūsų šeima dalyvaudavo žygiuose, stovyklose, vasaras praleisdavau kaime, tad savaime būdavo veiklų ar nuotykių. Kaimo nuotykiams prireiktų atskiro pokalbio (šypteli). O, va žmonytei tai tikrai to norėjosi. Ir dabar kažkur nori vykti, ją užkrėčiau ir baidarių plaukimu, nors iki manęs niekada neplaukiojo baidarėmis ar valtimi.

Šiuo metu gyvenimas sėslesnis, laisvu laiku sukuosi apie namus, vis kažką reikia padaryti, pataisyti. Dar transporto logistika užsiimu, t. y. visus vežioju į mokyklą, darbą.

Autorius Laima Samulė