„Reinkarnacija“ – filosofinė sąvoka. Teigiama, kad žmogui mirus jis atgimsta iš naujo. Dėl to tikima, kad žmogaus siela gyvena ir po mirties, tiesiog kinta fizinis kūnas. Krišnaitai ir budistai tiki reinkarnacija, t. y. persikūnijimu. Ar egzistuoja reinkarnacijos įrodymai, kad būtų galima ja įtikėti? Įrodymų yra, tačiau jų neužtenka, kad ją būtų galima pagrįsti moksliškai. Todėl tikėti sielos persikūnijimu ar ne – kiekvieno asmeninis reikalas.

walk into light

Mažųjų atsiminimai…

Dažniausiai reinkarnaciją įrodo vaikų atsiminimai iš praėjusių gyvenimų. Žinoma nemažai atvejų, kai 2–5 m. mažyliai pasakodavo, jog jie yra ne jie, o kas nors kitas, ir kad jų namai yra visiškai kitoje vietoje. Nors tai gali atrodyti keista ir šiek tiek liguista, tačiau vaikai pateikė konkrečių įrodymų. Jie žinojo apie konkrečioje vietoje gyvenančius arba gyvenusius žmones. Tai reiškia, kad siela turi atmintį ir ne viskas, ką žmogus atsimena, glūdi smegenyse.

Praėjusį gyvenimą prisimenantys mažyliai labai stipriai reaguodavo, kai grįždavo į tas vietas, kur kadaise gyveno, arba išvysdavo daiktus, susijusius su prieš tai buvusiu gyvenimu, ypač jeigu jie susiję su tuomet išgyventais tragiškais jausmais. Apie patiriamą stiprų liūdesį arba baimę bylojo jų kūno kalba. Akivaizdu, kad mažylių jausmai nebuvo suvaidinti. Dažnai praeitų gyvenimų patirtys iškyla sapnuose.

Apie praėjusį gyvenimą gali byloti ir ant kūno esantys apgamai. Kai kurie vaikai, prisimenantys ankstesnius gyvenimus, gali tiksliai nupasakoti, nuo kokių žaizdų jie mirė. Jų pasakojimus patvirtina ant jų kūnų esantys ženklai.

Kartais mažyliai elgiasi tarsi suaugusieji, lyg tai būtų kiti asmenys, gyvenę anksčiau. Retkarčiais per hipnozės seansą žmonės pradeda kalbėti nežinoma kalba ir apie tai, kaip gyveno visiškai kitoje vietoje.

 

Dvigubas stebuklas

Hexham mieste (Anglija) G. ir J. Pollockʼų šeima sulaukė akivaizdaus reinkarnacijos įrodymo. 1957-aisiais gegužės 5-ąją jų dukros Jacqueline(6 m.) ir Joanna (11 m.) žuvo po automobilio ratais kartu su šeimos drauge Anthony Leiden. Visa tai įvyko pakeliui į bažnyčią. Mergaičių tėvus slėgė didžiulis sielvartas. Tėvui liko tik melstis ir tikėtis, kad dar susilauks atžalų. Iš tikrųjų 1958-ųjų spalio 4-ąją žmona pagimdė dvynukes Gillian ir Jennifer. Vyresnėlės kakta nosies link buvo paženklinta didžiuliu randu. Jis buvo labai panašus į tą, kokį turėjo per avariją žuvusi Jacqueline. Pastarajai randas liko po to, kai 2 metukų susižalojo krisdama nuo dviračio. Ant Jennifer kairio klubo buvo toks pat apgamas, kokį turėjo žuvusi dukra Jacqueline.

Dovana iš aukščiau? Galbūt… Dvynukėms padavus dvi lėles, kurios anksčiau priklausė Jacqueline ir Joanna, abi vienu metu ištarė: „Ši yra Marija, o ta – Susan.“ Motina labai nustebo, kad dvynės žinojo lėlių vardus, nors jas matė pirmą kartą. Paskui šeima persikraustė iš Hexham miestą, tačiau vėliau grįžo aplankyti žuvusių dukrų kapo. Tuomet viena dvynių pasakė: „Mes anksčiau lankėme šią mokyklą, už jos yra žaidimų aikštelė.“ To neįmanoma buvo žinoti, nes dvynukės niekada nesilankė šioje mokykloje. Ją lankė tik žuvusios seserys Jacqueline ir Joanna.

 

Savo gimdytojo tėvas?

Ronʼas Ortegaʼs labai nustebo, kai 1,5 m. sūnus Gusʼas ištarė keistą frazę keičiant jam sauskelnes. Mažylis tėvui pasakė: „Kai buvau tavo amžiaus, tau keičiau sauskelnes.“ Tam, kad mažylis būtų galėjęs ištarti šiuos žodžius, jis turėjo būti Ronʼo tėvo amžiaus.

Po šio įvykio gimdytojas nusprendė berniukui parodyti keletą šeimos nuotraukų. Vienoje jų buvo Gusʼo senelis, vardu Augustʼas. Nuotraukoje buvo įamžinta žmonių grupė. Ronʼui paklausus sūnaus, kur jo senelis, mažylis nedvejodamas nurodė būtent tą žmogų. Gusʼas iki tol niekada nebuvo regėjęs savo senelio ar jo atvaizdo. Berniukas netgi gebėjo įvardyti vietą, kurioje buvo padaryta nuotrauka. Peržiūrinėdamas kitas nuotraukas, parodė senelio automobilį ir tarė: „Tai buvo mano pirmasis automobilis.“ Iš tiesų, tai buvo pirmoji transporto priemonė, kurią kadaise nusipirko A. Ortegʼas.

Berniukas dažnai kartojo, kad jo sesuo mirė. Tačiau mažylis šiame gyvenime neturėjo sesers. Tačiau senelis tikrai turėjo seserį, kuri žuvo. Gusʼas netgi žinojo, kad vargšelę nužudė jos vyras. Tai irgi buvo tiesa. Mažylis tėvui užsiminė, kad jam buvo suteikta dar viena galimybė grįžti į gyvenimą. Po visų šių įrodymų nenuostabu, jog gimdytojai patikėjo, kad jų mažasis Gusʼas – senelio Augustʼo reinkarnacija.

 

Reikėjo berniukui padangių žydrų…

Berniukas, vardu Jamesʼas, labai anksti pradėjo domėtis lėktuvais. Kartą, kai su mama Andrea stebėjo, kaip lėktuvas ruošiasi pakilti skrydžiui, ši pajuokavo: „Pažvelk, lėktuvo apačioje pritvirtinta bomba.“ Mažasis Jamesʼas atsakė: „Čia ne bomba, o išorinis degalų bakas.“ Buvo labai keista, kad mažylis puikiai nusimano apie skraidomąsias mašinas, turinčias variklius ir sparnus.

Retkarčiais Jamesʼas sapnuodavo košmarus, todėl mama nusprendė apie juos paklausinėti daugiau. Kartą berniukas pasakė: „Lėktuvas sudužo, jis dega, mažas žmogus negali iš jo išeiti.“ Tuomet gimdytoja paklausė: „Kas tas mažas žmogus?“ Jamesʼas tarė: „Aš.“ Atlikus išsamesnius atsiminimų tyrimus, berniukas papasakojo apie žmogų, kurio lėktuvas buvo numuštas per Antrąjį pasaulinį karą. Jamesʼo paklausus, kas numušė lėktuvą, mažylis atsakė: „Japonai!“

Taip pat užsiminė, kad jis pakilo nuo laivo „Natoma“ denio, o kai paklausė, kuo vardu buvo numuštojo lėktuvo pilotas, berniukas atsakė: „Jamesʼas Hustonʼas.“ Vėliau buvo nustatyta, jog lėktuvą, pilotuojamą J. Hustonʼo, iš tikrųjų numušė japonai ir kad paskutiniam skrydžiui jis pakilo nuo „Natoma“ denio! Mažasis Jamesʼas taip pat pasakojo apie savo bičiulį Jackʼą Larsonʼą. Netrukus paaiškėjo, kad ir „Natoma“, ir J. Larsonʼas išties egzistavo. Berniukas užsiminė, kad J. Hustonʼas turi seserį Anne. Iš tikrųjų pastaroji buvo J. Hustonʼo sesuo. Anne iš nuostabos neteko žado – jai buvo suteikta galimybė pamatyti savo brolio reinkarnaciją. Po susitikimo moteris teigė, jog berniukas šnekėjo labai įtikinamai ir kad pasaulyje nėra būdų, kaip sužinoti visa tai, apie ką jis kalbėjo.

Jamesʼas neslėpė, kad pats išsirinko sau tėvus. Taip pat užsiminė apie vietą, kur gimdytojai leido medaus mėnesį prieš jam gimstant.

 

„Berniukas, kuris jau gyveno“

Prieš keletą metų britų spauda rašė apie šešiametį berniuką Cameronʼą Macauley, kuris puikiai atsiminė savo praeitą gyvenimą. Jo išvaizda niekuo nesiskyrė nuo bendraamžių. Cameronʼas mielai pasakojo apie savo mamą iš praėjusio gyvenimo, kitus šeimos narius ir apie tai, kaip gyveno baltame name prie jūros. Viso to dabartiniame gyvenime šešiametis neturėjo. Toje vietoje, apie kurią pasakojo, jis nebuvo buvęs. Tai buvo Barra sala, nuo berniuko namų nutolusi per 257 km.

Cameronʼo mama Norma užsiminė, kaip noriai sūnus pasakoja apie savo vaikystę, praleistą šioje saloje. Berniukas kalbėjo apie tai, kaip mirė jo tėtis, taip pat minėjo brolius ir seseris. Jis puikiai suvokė, kad ankstesnė mama, apie kurią nuolatos kalbėjo, yra iš praėjusio gyvenimo. Cameronʼas nė neabejojo, kad jau gyveno šioje Žemėje ir labai išgyveno dėl to, kad šeima Barra saloje labai jo ilgisi.

Vaikų darželio auklėtoja berniuko mamai kartojo, kad jis nuolatos kalba apie šią salą. Jis ilgėjosi savo mamos, seserų ir brolių, kurie ten gyveno. Cameronʼas netgi skundėsi, kad dabartiniuose namuose, kur gyvena, yra tik vienas vonios kambarys, o ten buvo trys. Jis dažnai verkė ilgėdamasis mamos iš praėjusio gyvenimo. Mažylis nuolatos kartojo, jog ji jo ilgisi ir kad norėtų jai pasakyti, kad jam viskas gerai. Berniukas visą laiką šnekėjo apie Barra salą, kur jie vaikščiodavo, ką veikdavo ir kaip jis pro langą stebėdavo ant jūros kranto besileidžiančius lėktuvus.

Cameronʼas nuolatos prašė mamos, kad nuvežtų jį į šią salą. Pagaliau Norma sutiko keliauti lydima psichologo Jimʼo Tackerʼio.

Lėktuvas nusileido saloje, kaip ir pasakojo berniukas, ant jūros kranto. Teko įdėti nemažai pastangų, kol paaiškėjo, kad saloje yra namas, kuriame, anot Cameronʼo, tokia šeima išties gyveno. Berniukas iškart jį atpažino.

Priartėjęs prie durų, Cameronʼas nuščiuvo. Norma pamanė, jog jis tikisi, kad už durų laukia kita mama iš praėjusio gyvenimo. Tačiau name nieko nebuvo, ir vaikas labai nuliūdo. Prieš tai buvęs namo šeimininkas mirė. Į vidų juos įleido žmogus, turėjęs raktus nuo šio namo. Cameronʼas puikiai pažinojo slapčiausias namo kerteles. Iš tikrųjų jame buvo trys vonios kambariai, o per jo kambario langą matėsi jūra.

Grįžęs iš Barra salos, mažylis nurimo, tapo daug linksmesnis ir jau nekalbėjo apie tai, kaip nori vykti į šią salą. Norma mano, kad sūnui išties labai reikėjo šios kelionės. Cameronʼas jau žino, kad dabartiniai šeimos nariai nemano, jog jis viską išsigalvojo. Taigi išsisprendė daug problemų. Bėgant metams prisiminimai iš praėjusių gyvenimų pradėjo blėsti…

Britų dokumentinių filmų kanalas pagal Cameronʼo istoriją sukūrė filmą „Berniukas, kuris jau gyveno“.

 

Prezidento siela piloto kūne

Vienas žinomiausių pasaulio jogų Paramahansa Jogananda buvo įsitikinęs, kad 16-asis JAV prezidentas Abrahamʼas Lincolnʼas praėjusiame gyvenime atgimė kaip žinomas amerikiečių pilotas Charlesʼas Lindberghʼas Jr. Šia tema rašytojas Richardʼas Salvaʼs parašė knygą „Sielos kelionė nuo Lincolnʼo iki Lindbergʼo“, kurioje pasakojama apie prezidento Lincolnʼo persikūnijimą.

Knygoje rašoma apie šių dviejų asmenybių charakterio panašumus, pateikiama daug sutapimų, taip pat kalbama apie jų fizinį ir dvasinį tapatumą. JAV prezidento gyvenimo įvykiai knygos autoriui suteikė galimybę paaiškinti tam tikras situacijas, kurios įvyko Ch. Lindberghʼo gyvenime. Istorikams tai padėjo suprasti, kodėl žinomas pilotas taip priešinosi JAV dalyvavimui Antrajame pasauliniame kare. A. Lincolnʼas valdė šalį sudėtingu pilietinio karo metu.

Šioje knygoje teigiama, kad penktadalis amerikiečių tiki reinkarnacija, tačiau tik nedaugelis jų pastebi, kaip konkrečiai jų praeitas gyvenimas lemia dabartį. Jogas P. Jogananda ir R. Salvaʼs įsitikinę, kad prezidentas A. Lincolnʼas praeitame gyvenime buvo jogas. Anot R. Salvoʼs, jogos gyvenimo patirtis lėmė šio prezidento gyvenimą lygiai taip pat, kaip pastarojo gyvenimas Ch. Lindberghʼo likimą.

 

Vietoj epilogo

Rytų religijose teigiama, kad jei žmogus daro kilnius darbus, jam už tai būtinai bus atlyginta. Taip pat manoma, kad reinkarnacija įkūnija dieviškąjį teisingumą. Todėl už gerus darbus žmogus yra apdovanojamas, o tie, kurie buvo pikti, vėliau privalo kentėti. Galbūt apie šiuos ypatingus atvejus žmonija sužino tam, kad susimąstytų ir prisiimtų atsakomybę už visus savo veiksmus…