Tekstų autorė ir laidų vedėja Fausta Marija Leščiauskaitė dažnai sulaukia pasipiktinimo dėl išsakytos nuomonės: ką tokia jauna, netekėjusi, vaikų neturinti moteris gali žinoti apie pasaulį, politiką, vaikų auklėjimą?! Pasak Faustos, laisvoje šalyje kiekvienas gali drąsiai reikšti savo nuomonę, o jei kažkas įsižeidžia – visada gali kreiptis į atitinkamas instancijas. „Jei nuolat galvočiau, kad mano nuomonė gali kažką įžeisti, ko gero, tektų neberašyti“, – svarsto pašnekovė.

 
Fausta Marija Lecciauskaite IMG-3729 _Mato Simaičio nuotrauka_rgb

Fausta Marija Leščiauskaitė, Mato Simaičio nuotrauka.

 

Ar nuo vaikystės turėjote tvirtą asmeninę nuomonę?

 

Tėvų nelaimei, taip (šypteli). Manau, kad tai daug kam užkliūdavo, ypač dėl to, kad aš mergaitė, o juk mergaitėms būti aršesnėms nepriimtina. Nors XXI a. dar daug panašių stereotipų, bet tada jų buvo dar daugiau. Buvau nelabai patogus vaikas, net kurį laiką galvoje sukosi mintis, gal apskritai esu bloga. Savo nuomonę turėjau apie viską, nors tuo metu ji nebuvo grįsta intelektiniais gabumais, nes trūko elementarių žinių. Tiesiog jausdavau, kad nepatinka kažkoks žmogus, net ir artimas giminaitis. Be abejo, vaikui taip kalbėti apie suaugusį žmogų negalima, juo labiau pasakyti į akis, bet ta antipatija man kartais verždavosi pro ausis. Suaugusi supratau, kad buvau teisi, nes tie žmonės ilgainiui pasielgdavo neteisingai, veidmainiškai, apgaudavo ar nuskriausdavo.

 

Kaip sekėsi sutarti su mokytojais, juk ne visi moka priimti vaiko nuomonę?

 

Buvo visokių atvejų. Manau, labai padėjo tai, jog gerai mokiausi: kai rodai gerus rezultatus – tau daugiau atleidžiama. Apskritai buvau „gabi tinginė“, bet vertinant iš dabarties perspektyvų, ant manęs mokytojams tikrai nebuvo už ką pykti – nieko piktybiško, kas nebūtų būdinga vaikui ar paaugliui, nedariau.

 

Mokytojams savo nuomonę reikšdavau drąsiai. Kartą, kai pamokoje supratau, kad mokytoja klysta, garsiai su ja diskutavau, tačiau ji su mano nuomone nesutiko. Po pamokos nuėjau į biblioteką ir suradusi atšviečiau medžiagą, įrodančią, kad esu teisi. Nunešiau ir parodžiau mokytojai. Nesiekiau prieš klasę pašiepti, kad ji prastesnė ar pan., todėl padariau tai privačiai, tiesiog norėjau įrodyti, kad esu teisi, kad ir vaikas gali būti teisus.

 

Daugelį mokytojų atsimenu iš gerosios pusės, o iš blogosios – tiesiog kvailus, neišsilavinusius, vaikų nemylinčius žmones.

 

Kodėl kai kuriems vis dar nedrąsu, nepriimtina kalbėti įvairiomis temomis?

 

Manau, daugeliu atvejų nepatogu. Kiekviena nuomonė tau kainuoja ne tik simpatijų, bet ir antipatijų. Yra žmonių, kurie vėliau man parašo: „Aš tavimi nusivyliau.“ Jie turėjo lūkesčių, todėl parašiusi kitaip, nei tikėjosi, sulaukiu neigiamų emocijų lavinos, spaudimo, kad turėčiau galvoti kitaip. Tai pakelti nelengva netgi neturint viešos nuomonės išraiškos: bet kuri aplinka visuomet reaguoja ir bando nusodinti, jei kalbi tai, kas jiems nepatinka. Norint atlaikyti, reikia tvirto stuburo ir nebijoti vienatvės.

 

Visada sakiau, kad mano veikla yra vienišiaus darbas – kuo daugiau reiškiesi, tuo vienišesnis lieki. Realybė tokia, kad visada kažkam nepatiks tavo nuomonė, kažkas skaitys tekstus, atpažins ten save ir įsižeis. Kartais net artimieji įsižeidžia, nors tekstas nebuvo apie juos. Turi pasirinkti, ar derintis prie kitų, ar kalbėti, ką iš tikrųjų galvoji. Žmogui būdinga atsiremti į artimuosius, bendruomenę, baisu, kad liks vienas. Ir mane persekioja ši mintis, todėl kartais darau kompromisus, tik vis rečiau.

 

Ar yra temų, kuriomis pačiai nedrąsu arba visai nesinori viešai kalbėti?

 

Yra temų, kuriomis viešai nešneku, bet ne dėl drąsos stygiaus, o iš savisaugos. Nelabai liečiu asmeninių santykių temos. Visai nevengiu, bet stengiuosi kontroliuoti, nes žinau, kokios galimos pasekmės: jei kartą pakalbi apie santykius, vėliau turi teisintis, kodėl išsiskyrei, dėl ko pykaisi gatvėje. Tai viešojo gyvenimo atspindžiai.

 

Artimoje aplinkoje kalbu apie viską, bet nemėgstu konfliktuoti. Jei važiuoju pas dėdę su teta, žinodama, kad jie nėra gerai informuoti tam tikrais politiniais ar mažiau karštais klausimais, nepulsiu aršiai ginčytis, labiau nutylėsiu, nes nemanau, jog diskusijos veda į tiesą. Net jei nesistengiu pakeisti nuomonės, palaikyti lygiavertį pokalbį privačiame gyvenime galiu apie viską.

 

Kur riba tarp asmeninės nuomonės ir patyčių? Gal žmonės tiesiog tapo per jautrūs?

 

Nemanau, kad tapo jautrūs, tiesiog gavo terpę aktualizuotis. Per skundą, santykį į kito nuomonę žmonės gali pasireikšti, jaustis svarbesni, išgirsti. Jei parašysiu, kad šiandien ryškiai šviečia saulė, būtinai atsiras žmonių, kurie sakys: „Yra kam nešviečia“, „kažkam tai skaudi tema, todėl nereikėtų apie tai kalbėti.“ Įsiskaudinti ar įsižeisti – kiekvieno teisė. Jei mano, kad kitas elgiasi neteisingai, visuomet gali kreiptis į tam tikras instancijas. Kai mane erzina kokio nors žmogaus mintys socialiniuose tinkluose, aš jo neseku, užblokuoju.

 

Jei kalbėsime apie laisvą žodį, Lietuvoje nėra temų, kuriomis nebūtų galima kalbėti, visi laisvi reaguoti, įsižeisti. Mane pačią daug kas žeidžia, pavyzdžiui, kad XXI a. vis dar svarstomas šunų rišimo prie grandinės klausimas. Mane skaudina kai kurie valdžios sprendimai, kaimynų elgesys, moterų teisės. Įsižeidžiu, nepatinka, skaudu, bet man atrodo, kad tai normalios emocijos.

 

Dažnai sakoma, kad negali turėti nuomonės, jei su tema nesieja asmeninė patirtis, pavyzdžiui, neturintys vaikų negali kalbėti apie jų auginimą. Kodėl tai nėra teisinga?

 

Nežinau, ar patiks toks palyginimas, bet iš kur žinome, kad fekalijos neskanios? Yra nuojautos dalykų. Be to, iki šiol apie vaikų auklėjimą visada kalbėjau ne iš tėvų, bet vaiko perspektyvos. Visi buvome vaikai ir žinome, prisimename, kas buvo (ne)gerai (nebent prisiminimai užblokuoti traumų). Jei pamatyčiau skriaudžiamą ar skęstantį vaiką ir jo negelbėčiau sakydama, kad nieko neišmanau apie vaikus, toks atsakymas tikriausiai netenkintų. Daugelis pyksta, kai kalbu apie blogą elgesį su vaikais, nes patys taip elgiasi, bet lengviau muštis į krūtinę ir sakyti, jog viską išmano geriau, nei kažką keisti. Kita vertus, nesakau, kad mano nuomonė apie viską teisinga ir nežinau, kodėl žmonėms taip skauda nuo to, ką aš manau. Kiekvienas turime savo nuomonę. Kai kurios nesvarbios, juokingos, kvailos, bet jų nedraudžiama turėti, nes gyvename ne Šiaurės Korėjoje. Net apie skiepus pandemijos metu buvo galima skleisti įvairiausias sąmokslo teorijas, nors mokslas aiškiai parodo, iš ko gaminami skiepai ir kaip jie veikia.

 

Ar visada reikia stengtis išsakyti ir apginti savo nuomonę?

   

Nemanau, kad reikia ginti savo nuomonę. Kaip minėjau, gyvename laisvoje šalyje ir niekas į ją nesikėsina. Tie žmonės, kurie nori ginčytis komentaruose, siekia mano ar bet kurio kito žmogaus reakcijos, kuri suteiktų jiems reikšmingumo.

 

Kaip kūrybiškas žmogus, jaučiu poreikį išreikšti savo jausmus ir mintis. Įdėjau nemažai darbo, kad susikurčiau platformą, kurioje galiu dalintis savo nuomone – socialiniai tinklai, portalų skiltys. Susikūriau, apsistačiau, nudažiau tą kambariuką sau, ne pagal mamos ar kaimynų pageidavimus. Dabar kas nori užeina, apsidairo, paskaito. Vieni pareflektuoja, kai kurias mintis pasiima sau, kiti pasako durnė ir išeina. Šią erdvę susikūriau ne ginčams. Ginčai – jau praeitas etapas, paauglystės ar studijų laikų reikalas, kai įrodymas, jog kitas buvo neteisus, leisdavo pasijusti reikšmingesniam, protingesniam, sumanesniam. Psichoterapija ir branda labai nuramino šiuo klausimu – nieko neturiu įrodinėti. Žinoma, kartais supykstu ir pasiginčiju, bet tai darydama suvokiu, kad elgiuosi kvailai.

 

Kaip manote, kokią naudą ar žalą patiriame gyvendami nuomonės formuotojų laikais?

 

Manau, kad galima patirti tiek naudą, tiek žalą. Man labai nepatinka pats terminas, nes gražiai pasidažęs žmogus, įkalbantis nusipirkti naują plaukų kondicionierių ar pigesnių vištų šlaunelių, yra labiau reklamuotojas, o ne nuomonės formuotojas. Žinoma, tai irgi darbas, bet nuomonę formuoja intelektualesni arba gudresni žmonės. Nuomonės formavimu laikyčiau pakeistą sprendimą, už ką balsuoti rinkimuose, tačiau tai padaryti geba mažai žmonių. Ką sekame, kuo domimės ir iš kokių nuotrupų suformuojame savo nuomonę bei vertybes, priklauso nuo mūsų pačių. Negalima pykti ant trečiarūšės žvaigždutės, kuri kalba visiškai intelekto nestimuliuojančius dalykus – ji taip generuoja pinigus ir todėl už mus gudresnė, jei į ją žiūrime. Kiekvienas prisiimame atsakomybę už savo intelektą.

 

Tiesa, yra žmonių, kurie karštligiškai tikina, kad jų nuomonės niekas neformuoja. Galvoju, gal jie turi kokį nors sutrikimą, nes mūsų nuomonę formuoja visa aplinka: šeima, draugai, kaimynai, pastatai, gatvės, darbuotojai, darbdaviai ir t. t.

 

Kieno nuomonė apie įvairius dalykus jums reikšminga?

   

Priklauso nuo konkrečios temos. Kalbant apie sveikatą, absoliučiai pasikliauju tik gydytojais. Neseniai platesniame giminės rate kaip tik diskutavome apie Laimo ligą. Susirgus bičiuliui, visi pradėjo dalintis istorijomis apie kitus sirgusius jų aplinkoje, ragino ieškoti informacijos feisbuko grupėse, skatino arba atkalbinėjo vartoti antibiotikus. Žodžiu, patarimų ir prisiminimų festivalis. Visiems aiškiai pasakiau, kad tokiu atveju kreipčiausi tik į gydytojus.

 

Jei kalbame apie politiką, skaitau kelis skiltininkus – R. Valatką, L. Dapkų ir kitus. Nesakau, kad vienareikšmiškai sutinku su jų nuomone, anaiptol, bet paskaitau, išklausau, sutikrinu faktus, pasigūglinu kitų nuomonių, perkošiu per vertybių ir žinių pamatą – taip turiu savo požiūrį. Be abejo, būna visaip, kartais susidarau klaidingą nuomonę, esu paveikiama reklamos ar kt. Tai visiškai normalu, nes irgi esu žmogus.

 

Autorius Laima Samulė