Realybė: partneris neskaito minčių  

Nors dauguma supranta, kad neprotinga tikėtis iš aplinkinių telepatinių gebėjimų, tai netrukdo įsižeisti, pasipiktinti ir apkaltinti. Iš kur kyla nesąmoningas įsitikinimas, kad teisėta tikėtis, jog partneris skaitys mūsų mintis?

Atspėk, ką galvoju?

Beveik visuose romantiniuose santykiuose bandoma perskaityti partnerio mintis. Svarstoma, ką reiškia tam tikras elgesys, veido mimika, žodžiai ar balso tonas. Remiantis tuo, kaip partneris elgiasi, daromos išvados apie jo ketinimus ir jausmus kito atžvilgiu.

Minčių skaitymas – vienas kenksmingos komunikacijos būdų, kai nustojama bendrauti ir atvirai kalbėtis apie svarbius dalykus, o vietoj to imamos kaupti nuoskaudos. Įdomu tai, kad garsiai neįvardijus skaudulio, o tik kuriant scenarijus savo galvoje, jie dažniausiai įgauna neigiamą atspalvį. Dažnas pradeda kaltinti partnerį dėmesio, jautrumo ar atsakomybės stoka, neveiklumu, tinginyste, abejingumu. Jaučiasi nemylimi, nusivylę, įskaudinti.

Baimė ir liūdesys verčia įsikibti į blogiausią įmanomą paaiškinimą. Įsitikinus savo teisumu, atitinkamai ir elgiamasi: pykstama, kovojama arba atsitraukiama. Anot amerikiečių psichoterapeutės dr. Becky Whetstone, įsivaizduojamos santykių problemos sprendžiamos ne tiesiogiai, o subtilesniais būdais: šaltumu ir ignoravimu, kritika, priekaištais ar net pasyvia agresija. Kyla noras atkeršyti, atsilyginti tuo pačiu.

Puolamas partneris dažnai nesupranta, už ką nusipelnė bausmės. Atrodo, kad reakcija nelogiška, neproporcinga, neadekvati. Nemato savo kaltės ir nesuvokia, kas išprovokavo nepasitenkinimą. Todėl irgi pereina į minčių skaitymo režimą – pradeda interpretuoti antrosios pusės elgesį iš savo perspektyvos, daro tas pačias klaidas, priskiria antrajai pusei blogus ketinimus ar asmeninius trūkumus.

Šį straipsnį būtų galima baigti patarimu neapsimetinėti telepatais ir neskaityti svetimų minčių. Tačiau labai tikėtina, kad po kelių dienų bus vėl sugrįžta prie seno mąstymo modelio. Todėl prieš kuriant sveiko bendravimo tradicijas verta išsiaiškinti, kodėl žodinė komunikacija taip dažnai stringa.

Atleisk, man sunku kalbėti

„Viena labiausiai paplitusių emocinio intelekto spragų, kurias pastebiu dirbdama su klientais, yra nesugebėjimas išreikšti norų ir poreikių, negebėjimas priimti to, ką siūlo aplinkiniai. Žmonės neturi įgūdžių paprašyti pagalbos, įvardinti, ko nori ar reikia, todėl tikisi, kad kiti susipras patys ir pateisins lūkesčius. Svarbus sveikų santykių komponentas – gebėjimas duoti ir imti. Partneris, kuriam būdingas minčių skaitymas, atsiriboja apsaugine siena, tačiau kenčia dėl emocinio ryšio trūkumo. Jis mažai prašo, bet mažai ir gauna. Deja, neįsisąmonina savo poreikių, neleidžia partneriui suteikti atgalinio ryšio per paslaugumą, pagalbą, rūpinimąsi“, – sako dr. B. Whetstone.

Viena priežasčių, kodėl viliamės, kad kiti supras be žodžių, – nesusiformavęs arba prarastas ryšys su savimi. Toks žmogus ne tik nežino, ko nori iš gyvenimo, bet ir apleidžia psichinę sveikatą, emocinę išraišką, dvasinį pasaulį ir fizinius poreikius. Žino, kada nori išeiti pasivaikščioti, aplankyti draugus, pavalgyti restorane, paskaityti naujienas internete, nusipirkti naują rūbą… Tačiau nekreipia dėmesio į vidinius poreikius, tokius kaip asmeninės ribos bendraujant su aplinkiniais, jausmų atpažinimas ir apdorojimas, streso įveikos mechanizmai, tikslai ir gyvenimo prasmė, vidinis augimas, atjauta sau, refleksija. Tai dalis savęs priežiūros, panašiai kaip profilaktiniai apsilankymai pas odontologą. Jeigu žmogus nepažįsta savęs, sunkiai įvardins, kaip norėtų, kad su juo elgtųsi.

Dar viena priežastis, lemianti lūkestį, jog kiti skaitys mintis, – žema savivertė. Asmuo mano, kad nėra vertas, jog jį išklausytų, priimtų, todėl negali paprašyti pagalbos, nesitiki emocinės paramos sunkmečiu. Bijo kreiptis į aplinkinius ir įvardinti asmeninius poreikius, nes įsitikinęs, kad atskleistų trapų ego, nepakankamumą, negebėjimą susidoroti savarankiškai. Kartais nenori sukelti aplinkiniams papildomų rūpesčių, tapti našta, todėl tyliai kenčia, slapta viliasi, kad likęs pasaulis supras, koks yra nelaimingas. Nesuvokia, kad vienintelė priežastis, kodėl civilizacija išsivystė taip toli, yra žmonių ypatybė dalintis informacija ir padėti vieni kitiems.

Esu pataikautoja (-s)

„Jeigu vaikystėje teko nusipelnyti meilės, suaugęs žmogus elgiasi pagal tą patį modelį. Stengiasi būti malonus, dosnus, paslaugus, naudingas, nepakeičiamas, aukojasi, nesiskundžia, tačiau pamiršta save. Pataikautojo sindromas (people pleasers) pasireiškia įvairiais laipsniais. Daugelis sudaro su savimi sandorį, kad dalins save kitiems, nieko neprašys atgal, todėl visada visiems patiks. Tokiu būdu tikisi išvengti atstūmimo, konfrontacijos ir skausmo. Dažnai viliasi, kad žmonės bus malonūs ir geri, dėkingi už neprašytas paslaugas, aukas, nuolaidas, pataikavimus. Pakto dalis, kuri neveikia, yra prielaida, kad aplinkiniai atsilygins tuo pačiu“, – tvirtina dr. B. Whetstone. Jei mums ko nors reikia ar norime, turime pasakyti garsiai.

Sveika komunikacija santykiuose prasideda nuo asmeninių poreikių gynimo. Tai ne tik geriausias būdas parodyti partneriui, kaip mus mylėti. Tai vienintelis būdas. Nutylėta tiesa, prarytos nuoskaudos, ignoruoti įžeidimai kaupiasi, kol pasiekia kritinę ribą, sprogsta kaip ugnikalnis pykčio priepuoliu. Maloni kaukė nukrinta, atskleisdama piktą, įskaudintą, nusivylusią asmenybės dalį. „Kai kuriems žmonėms sunku pripažinti, kad romantiniuose santykiuose reikia brėžti ribas, ginti savo teises, garsiai kalbėti apie poreikius. Dienos pabaigoje visi esame atsakingi už savo jausmus ir pasitenkinimą. Jei nesame laimingi arba jaučiame, kad turime nepatenkintų poreikių santykiuose, turime ką nors daryti. Skęsti apmaudo liūne ir laukti nėra tinkama pozicija. Vienintelis efektyvus būdas gauti, ko reikia, – bendrauti su partneriu“, – aiškina psichologė.

Vaikystės traumos

Vaikystės traumos, kurių nė vienas neišvengia, palieka emocinių randų, su kuriais tenka gyventi ir suaugus. Žmogus kuria santykius ne tvirtai stovėdamas ant dviejų kojų, o šlubuodamas. Dr. B. Whetstone išskiria penkias sritis, kurių disbalansas paskatina klaidingą įsitikinimą, kad įmanoma skaityti mintis.

Savigarba. Lemia, ar jaučiamės geresni, ar prastesni už kitus. Savigarba kinta ne tik bėgant metams, bet ir per dieną. Jei gerbiame save, to paties reikalaujame iš aplinkinių. Kaip stiprinti šią sritį? Priimti save su trūkumais. Suprasti, kad vertę lemia ne nuopelnai, darbai, pasiekimai. Žmogus vertingas vien todėl, kad jis yra žmogus. Mes gimstame su verte.

Ribos. Jei apsaugoti savęs fiziškai ir psichologiškai negalime arba saugome per daug (gynybiniais mechanizmais), tampame pažeidžiami, emociškai nesaugūs, negebame būti atviri. Reikia išmokti brėžti ribas, sakyti „ne“ nejaučiant kaltės.
Tikrovė. Iškreiptas suvokimas neleidžia pamatyti tikros tiesos ir prasmės. Dalykai, kurie atrodys teisingi, realybėje gali būti visai nelogiški. Tikslūs suvokimo įgūdžiai – gebėjimas objektyviai vertinti informaciją, suabejojus savo nuomone – išsiaiškinti, o ne daryti prielaidą. Reikia suprasti, kad žmonės gimsta netobuli ir ydingi, priimti tai apie save ir kitus. Nematyti žmonių geresnių ar blogesnių, nei jie yra iš tikrųjų.
Priklausomybė. Galime būti pernelyg priklausomi nuo partnerio arba atsiriboję, neįsitraukę, nereikalingi. Abu kraštutinumai nedera sveikiems santykiams. Tikslas – visapusiškai funkcionalus bendravimas, gebėjimas rūpintis savimi, o prireikus tapti ramsčiu vienas kitam. Partneriai turi būti patenkinti santykiais, kuriuose abu vienodai duoda ir gauna.
Saikas. Problemos pasireiškia savikontrolės stoka arba perdėta partnerio, vaikų, draugų kontrole. Sveikuose santykiuose kiekvienas žmogus kontroliuoja save ir atsako už savo žodžius bei veiksmus. Niekas nebando kontroliuoti ar pakeisti kitų, neužkrauna atsakomybės už savo emocijas ant svetimų pečių.

Negalima pervertinti griežtų institucijų, kultūrų, religijų, kitų socialinių normų įtakos žmonių gebėjimui suvokti savo norus ir poreikius. Daugelis nuo mažų dienų girdi, kad nesavanaudiškumas ir rūpinimasis kitų poreikiais yra norma, o mylėti save – egoistiška. Toks kančios receptas užprogramuoja, jog gyvenimas yra pasiaukojimas. „Iš tikrųjų esame tam, kad mėgautumės gyvenimu. Nieko blogo būti geram kitiems, tačiau svarbu neprarasti pusiausvyros ir nenusiristi iki išsekimo ribos arba aukos vaidmens. Įsitikinkite, kad jūsų poreikiai yra patenkinti, o tada, jei norite padėti kitiems, pirmyn“, – motyvuoja dr. B. Whetstone.

Kaip susidraugauti su savimi?

Pirmas sveikimo žingsnis – suvokti troškimus ir svajones, siekti emocinio sąmoningumo. Dr. B. Whetstone siūlo prisiminti vaikystės norus, pavyzdžiui, turėti šunį, nukeliauti į kalnus, nardyti, lankyti tango pamokas, išmokti groti gitara, rašyti knygą… Metas įgyvendinti senus planus. Baimė klysti, nepasitikėjimas savimi, gėda slopina asmeninį augimą. Išskirstyti tikslus į mažus etapus ir siekti mažų pergalių. Nepamiršti pasidžiaugti. Įveikus vidinį kritiką savijauta kaipmat pasitaiso. Investuoti į save ir sąmoningai pasirinkti gyventi prasmingai.

Antras žingsnis – ant lapo surašyti savo viltis, norus poreikius. Temos gali būti įvairios: gyvenamoji vieta, išsilavinimas, karjera, tėvystė, kelionės, pomėgiai, laikas sau, socialinis gyvenimas. Daugeliui žmonių, norint išgirsti save, reikia ramybės ir tylos. Patenkinant savo poreikius daug lengviau bendrauti su aplinkiniais, tarp jų ir partneriu.

Trečias žingsnis – išmokti prašyti. Norint panaikinti senus įsitikinimus, prireiks laiko, tačiau verta sugriauti nerimo sieną. Greitai suprasime, kad nėra jokių neigiamų pasekmių, neprivalome nešti naštą vieni, o daugelis žmonių mėgaujasi būdami reikalingi. Nuoširdi pagalba niekada nepalieka skolos jausmo. Atvirkščiai, apgaubia šiluma.

Ketvirtas žingsnis – atsikratyti arogancijos. Net dešimtmečius kartu gyvenančios poros nesugeba skaityti vienas kito minčių. Neįmanoma pažinti kito žmogaus iki sielos gelmių. Visada liks netikėtumo efektas, kuris lemia, jog santykiai yra įdomūs ir nenuspėjami. Arogancija susijusi su manymu, kad žinome, kokia yra tiesa, nors iš tikrųjų taip gali nebūti. Santykių arenoje priešnuodis arogancijai yra nuolankumas. Tai drąsa būti pažeidžiamam ir emociškai sąžiningam.

Penktas žingsnis – nevertinti santykių kaip duotybės, o nuolat stengtis ir tobulėti. Prielaidos yra trumpesnis kelias, kuriuo einame, kad išvengtume aiškinimosi, rizikų, skausmo ir laiko eikvojimo, tačiau netenkame galimybės atskleisti savo bei pažinti partnerio poreikių. Tai, ką laikome mažiausia priešprieša, yra didžiausias peilis į santykius. Užuot laukę, kol partneris perskaitys mintis, užuot tikėję savo aklais spėjimais, atskleiskime tikruosius jausmus.

Minčių skaitymo pavyzdžiai

Autorė Jurgita Ramanauskienė