Patys renkamės savo gyvenimo žanrą

„Auksinio scenos kryžiaus“ ir „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų laureatė aktorė Miglė Polikevičiūtė šiuo metu šiek tiek atitolusi nuo scenos – didžiąją laiko ir dėmesio dalį skiria mokymams „Gyvenimo režisierius: emocinės savireguliacijos kursas aktorystės pagrindais“. Anot pašnekovės, aktorinės technikos naudingos kiekvienam.

Miglė Polikevičiūtė, Renatos Skripko nuotrauka.

KAIP kilo idėja sukurti mokymų kursą?

Aktorius turi būti labai sąmoningas, gerai išmanyti, kaip veikia jo energetika, kaip būti lėtam ar piktam, greitai nusiraminti ir kt. Tam tikros metodikos moko savireguliacijos, kad scenoje akimirksniu galėtum pakeisti savo būseną. O kai ją keiti, keičiasi visas tavo personažas, tampi visiškai kitu žmogumi. Prieš 50 metų aktoriams sukurtos metodikos, kaip valdyti energiją, pajusti aplinką, žmones. Ilgainiui pastebėjome, kad tie patys metodai tiktų bet kurios profesijos atstovui, nes yra universalūs.

KAIP aktorystės kompetencijos naudingos bet kuriam žmogui?

Patys aktoriai pamatė, kad tai puikiai veikia ne tik profesinę sritį, bet ir gyvenimą: padeda būti sąmoningesniems, budresniems, pagal poreikį keisti savo būseną. Pavyzdžiui, atsidūrėme situacijoje, kur žmonių būsena kardinaliai skiriasi nuo mūsiškės ir nerandame bendros kalbos. Jei gebėsime nuskaityti tą būseną ir ją perimti, pavyks pritapti, susikalbėti, jausimės lyg žuvis vandenyje. Gebėjimas keisti būsenas gali padėti lengvai rasti išeitį įvairiose situacijoje. Pati metodika sudaryta iš keturių bazinių pratimų, kurie didina sąmoningumą, dėmesingumą ir padeda išmokti šešiolikos skirtingų būsenų. O šios padės tapti įvairiapusiškesniems, lengviau spręsti įvairias situacijas darbe, santykiuose, savirealizacijoje, siekiant užsibrėžtų tikslų.

AR tiesa, kad aktoriai iš prigimties jautresni, todėl jiems lengviau atliepti kitų emocijas?

Pastebėjau, kad dalis aktorių tikrai iš prigimties yra jautresni, empatiškesni, nes kurdami personažus stebime kitus žmones, sugeriame jų elgseną, kuri prabunda vaidinant tam tikrą personažą. Tik problema ta, kad empatai dažnai nevaldo savo jautrumo ir pasimeta tarp kitų žmonių nuomonės. Lygiai taip pat yra aktorių, kurie linkę į visai kitą pusę: stiprybę, savęs teigimą, tvirtos pozicijos užėmimą grupėje, scenoje. Jiems kaip tik kartais trūksta empatijos. Tačiau tą patį galima pasakyti apie visus žmones – vieni linkę į perdėtą jautrumą, kiti į stiprumą. Manau, svarbu viską subalansuoti: jautriam išmokti būti stipresniam ir neprarasti stuburo, o stipriam įgyti jautrumo ir empatijos. Tada tampi subalansuotu žmogumi, turi daugiau įrankių tiek kūryboje, tiek gyvenime.

KAS dirbant su žmonėmis jums įdomiausia, o kas sudėtingiausia?

Kol kas viskas įdomu. Sudėtingiau buvo pradžioje, nes tai tarsi naujas vaidmuo – mokytojo. Pirmiausia pačiai reikėjo patikėti ir pradėti kurti tokį personažą. Mokytojams reikia psichologijos žinių ir specifinių įgūdžių: didžiulio atsidavimo, gebėjimo girdėti ir susikalbėti su skirtingais žmonėmis, kurie nori skirtingų dalykų. Turi būti savotišku lyderiu, tačiau mokėti žmones išgirsti, rasti unikalų būdą padėti kiekvienam siekti norimų rezultatų. Iki šiol mokausi, yra daug niuansų, bet darbas su žmonėmis labai įdomus.

KURIE teatro ir kino vaidmenys labiausiai įstrigo atmintyje?

Kiekvienas vaidmuo – kaip naujas žmogus, iš kurio pasiimi tam tikrų dalykų. Tačiau vienas vaidmuo buvo esminis. Dar studijuodama Nacionaliniame dramos teatre sukūriau besąlygiškai visus žmones mylinčios mergaitės vaidmenį. Kad ir kaip su ja elgėsi (varė iš namų, priverstinai gydė, atstūmė ir kt.), ji visus nuoširdžiai mylėjo. Spektaklyje žmonės dažnai verkdavo, o priėję po jo teiraudavosi, ar ta mergaitė tikra, kur toji riba tarp aktorės ir personažo, nes viskas buvo labai jautru. Visiškai perėmiau personažo būseną, ir stebuklai vyko ne tik scenoje, bet ir su manimi. Man pasidarė labai įdomu, kad aktoriai teatre gali patirti nuostabiausių dalykų formuodami savo būsenas, tačiau gyvenime šį įgūdį visai pamiršta. Kaip tik tuo metu sužinojau, kad vedami kursai, kurie techniškai moko, kaip kurti vidines būsenas, ką iki tol darydavau tik vedama vaizduotės. Nuėjusi pamačiau ten ne tik aktorių, bet ir kitų profesijų atstovų, juk teatras ir gyvenimas labai arti.

KO daugiau jūsų gyvenime – komedijos ar dramos, tragedijos?

Kažkada buvo daug dramos, o vėliau labiau pamėgau komediją, požiūrį, kad viskas nėra taip rimta. Tai nereiškia, kad per gyvenimą keliauju su klouno kauke, nuolat pasakodama anekdotus (šypsosi), bet stengiuosi į viską reaguoti ramiau, su humoru. Pastebėjau, kad toks požiūris išlaisvina, padeda lengviau išlipti iš visų tragiškų ir dramatiškų situacijų. Manau, būtent požiūris ir sukuria mūsų gyvenimo žanrą. Jei kažkas nepasisekė, nesusidėliojo, kaip norėjau, galima iš to padaryti tragediją arba pasižiūrėti per juoko prizmę, ramiu protu – tada lengviau rasti sprendimų.

Dabar ramiai mėgaujuosi balansu, palieku vietos visiems žanrams, nes tada gyvenimas tampa spalvingas, gražus, nenusibostantis.

KOKIOS savybės jus žavi?

Mane labai žavi tie, kurie myli žmones, kuriems nuoširdžiai rūpi kažką gero sukurti kitiems. Net jei kalbame apie verslą, didžiulė vertybė – noras duoti daugiau, kad gautų ne tik produktų, bet ir taptų atviresni, labiau mylėtų. Nuo mažens traukė tokie asmenys, kurie nori padėti, pasirūpinti, kad ir kiti būtų laimingi. Jie nebūtinai buvo tobuli, bet mokėsi iš situacijų, neskelbdavo verdikto kitiems. Vėliau pastebėjau, kad tokie žmonės patys gyvena su meile, jaučia pozityvios energijos perteklių. Toji meilė ir teigiama energija atsiranda dėl sąmoningo noro daryti gera aplinkiniams. Tai tikroji gyvenimo kūryba! Pasirenki pozityvų nusiteikimą, myli žmones ir taip daugėja meilės.

KOKIAS gyvenimo pamokas vertinate labiausiai?

Gyvenimas atveda į įvairias situacijas, kurios baigiasi pamokomis, nors net nebūtum pagalvojęs, kad tai įmanoma. Pavyzdžiui, kad žmogus gali tave skaudinti, bet vis tiek jam jausi meilę. Ne dėl afekto būsenos, bet padaręs sąmoningą sprendimą toliau mylėti žmogų, net jei nebesame kartu. Santykiuose turėjau daug skausmo, ilgai nenorėjau atleisti, bet pastebėjau, kad kaupiu pyktį, nuoskaudas. Nusprendžiau, kad reikia išsivalyti iš neigiamų emocijų ir aptikau, jog toliau galima jausti meilę žmogui, nors santykiai nesusiklostė. Meilė – universalus dalykas, nebūtinai susiję su santykiais, nors vaikystėje viską įsivaizdavau kitaip (šypsosi).

Taip pat ir su darbine, kūrybine aplinka. Visuomet pasitaiko žmonių, kurie konkuruoja, kurie tavęs nemėgsta, rūpinasi tik savimi ar visada nori būti teisūs. Anksčiau su tuo kovodavau, norėdavau pasiekti, kad visi būtume vienas kitam draugiški, kad plėtotume bendrą kūrybinę idėją. Dabar leidžiu visiems būti, kokie jie yra. Kai nebereikia kovoti, tai labai išlaisvina.

AR esate labiau žmonių žmogus, ar reikalinga pabūti ir vienai?

Save laikau ekstraverte, man patinka bendrauti su žmonėmis, iš to gaunu geros energijos, sugeneruoju naujų idėjų. Tai – nuostabu, tai gyvenimas! Tačiau būtina ir atsitraukti, turėti laiko pabūti absoliučiai vienai: suvirškinu visą gautą informaciją, pailsiu, atsigaunu, skiriu laiką ir dėmesį tik sau. Tokiomis akimirkomis leidžiu sau daryti, ką tik noriu, ar neveikti visiškai nieko. Galiu pragulėti visą dieną, jei turiu tokią galimybę. Viena iš didžiųjų pamokų – pirmiausia turi pasiekti darnią būseną, jaustis gerai, būti sveika, pailsėjusi, subalansuota, kad kažką gera galėtum sukurti ir duoti kitiems. Kitaip išseksi, būsi nelaiminga. Laikas sau – be galo brangus, neišmatuojamas valiuta. Tai tiesiog būtinybė.

Autorė Laima Samulė