Kai savęs nebaudi, apdovanojimų troškimas ne toks ir didelis

Neseniai ketvirtąjį albumą „Grožis ir nuodai“ išleidusi Inga Jankauskaitė jau įpusėjo kurti penktojo albumo dainas, antrosios eilėraščių knygos puslapiai irgi pildosi. Dainininkė pasakoja, kad kūryba visada gimsta iš trūkumo, ilgesio, žaizdos. Kitaip nebūna. „Kitu atveju tai tėra jau girdėtų dalykų atrajojimas arba plagijavimas“, – sako pašnekovė.

Inga Jankauskaitė, Luko Griciaus nuotrauka.

Inga, kaip jūsų kūrybiškumą veikia pavasaris? Ar jaučiate atsitraukiančią pilkumą?

Protu – taip, širdimi ne (juokiasi). Juokiuosi truputį nerviškai, nes momentais pradedu nežinoti, kaip tvarkytis su naujienų srautu. Nors nelaikau savęs lengvai išbalansuojamu žmogumi, bet kiek agurkas gali likti šviežias, įmestas į marinatą? Tas nerimas dėl ateities itin užkrečiamas, tampa nuolatiniu palydovu, gyvenimo dalimi. Kūryba ir yra iš to paties gyvenimo, ne iš kažkur kitur – ne iš svetimų knygų, ne iš kito galvos, širdies, fantazijų. Joje daug disciplinos ir sykiu nėra jokių taisyklių, juk nesėdžiu prie stalo degant žvakei, tik per pilnatį, elegantiškai palenkusi galvą, žiūrėdama į atvaizdą veidrodyje ir braukdama ašarą (šypsosi). Kūrybą veikia viskas ir sykiu niekas, todėl pavasario neišskirčiau.

Kalbant buitiškai, pavasarį jau pajutau, nes vakar visą dieną dirbau lauko, kiemo darbus (šypsosi). Taip, jis ateina. Esu įsikibusi tikėjimo, kad pavasaris ir šviesa ateina, nors ir kiek ilgai truktų tamsa.

Pati kuriate dainų tekstus, rašote eiles. O kieno kūrybą mielai skaitote, klausote?

Aktyvaus rašymo stadijoje mažai ko klausau, nes rašymo procese vienas sunkesnių uždavinių – užčiaupti visus svetimus balsus viduje, nežiūrėti, kaip ir ką daro kiti. Man reikalingas vidinis atsitraukimas, kad pradėčiau girdėti, kas vyksta manyje, kad susitarčiau su vidiniu kritiku, jog jis leistų vykti kūrybiniam procesui. Niekada specialiai nerašau nei dainų, nei eilių – kažkas išverda, susiformuoja viduje ir išeina į pasaulį.

Ar lengvai pavyksta nutildyti vidinį kritiką?

Užčiaupti nepavyks ir nereikia, svarbu, kad bent pritiltų kuriam laikui.

Ir vidinis kritikas, ir kūrybiškas vaikas, ir vidinis vyras, ir vidinė moteris bei visi kiti žmogaus vidinio pasaulio gyventojai turi būti, ir labai pavojinga, jei vieno iš jų nėra. Tik klausimas, koks santykis tarp jų. Visgi kūryba negimsta iš sveikatos ir darnos. Ji gimsta iš trūkumo, žaizdos, ilgesio. Kitaip nebūna. Kitu atveju tai tėra jau girdėtų dalykų atrajojimas arba plagijavimas, ko pastaruoju metu vis daugiau. Kartais net visai begėdiškai. Greičiausiai tai lemia talento stoka arba galvojimas, kad esi protingesnis už visus ir niekas nepastebės. Pastebės…

Pažinti save – gyvenimo uždavinys. Tas bjaurus balsas viduje turi savo šaltinį: gana ilgai neleisdavau sau džiaugtis pasiekimais, atrodė, kad galiu būti mylima tik už kažką, o ne todėl, kad esu. Kūryba – vienas iš įrankių pažinti savo šešėlinę pusę, taip iš tiesų save pamilti ir priimti (šypteli).

O ta meilė sau – ne savaime suprantamas dalykas. Niekas juk nei mokė to, nei savo pavyzdžiais rodė, kas tai. Netgi priešingai. Užtenka komentarus paskaityti ir tampa aišku, apie ką aš. Nesiveliu į ginčus, o į provokacijas atsakau trumpai: „Jūs teisus. Mėgaukitės“ (šypsosi).

Jei kūryba negimsta iš darnos, ar kūrėjui nežalinga siekti harmoningo gyvenimo?

Aš jo siekiu, nes noriu būti laiminga. Jokia kūryba nėra verta nelaimingo gyvenimo, o mūsų laikas Žemėje yra baigtinis. Tai faktas. Šita mintis – didelis šviesos šaltinis, kad ir kaip paradoksalu. Man gaila laiko nežinojimams, ko noriu, galvojimams, ko bijau. Noriu ir darau.

Mes niekuo nerizikuojame ir galime viską, kol esame gyvi ir sveiki. Tų neįgyvendintų dalykų kartėlis kur kas baisesnis už susifeilinimą, todėl imi ir darai. Dabar. Tikiu kasdienių, nuoseklių pokyčių svarba. Trumpiau – absoliučia atsakomybe už savo gyvenimą.

Tad pabrėžiu dar kartą – jei ko nors noriu, tai ir darau.

Kiek kūrėjo gyvenime yra disciplinos?

Niekada gyvenime nesu dirbusi nuo 8 iki 17 val., tačiau dienos struktūrą susikūriau pati, nes jei viską paleidi, tai susivoki, kad jau 17 val., o tu dar lovoje su kompiuteriu (šypteli). Reikalingas normalus dienos režimas, todėl prieš kelerius metus mano gyvenime atsirado sportas – absoliuti kasdienė būtinybė, kaip dantų valymas. Sportas terapiškai veikia ir kūną, ir galvą bei sielą. Pasportavus su treneriu dažnai pasijuokiame, kad dar dešimtos valandos nėra, o aš jau geras žmogus (šypsosi). Paulius išmokė anksčiau eiti miegoti ir nenaktinėti.

Aš neturiu viršininko, nors kartais norėčiau, nes būtų lengviau. Dabar turiu pati sau vadovauti, kitaip nieko nebus. Visada judėti į priekį – kurti, dirbti, rašyti. Negali gyventi įsikibęs į senas pergales, kaip kometos uodegą.

Kaip save apdovanojate už darbus, pasiekimus, disciplinos laikymąsi?

Stengiuosi savęs nebausti, tada ir apdovanojimų troškimas ne toks didelis.

Koncertai – mano apdovanojimai, juose patiriu švarų vaikišką džiaugsmą. Ten mano autentiškas pasaulis, jaučiuosi tikra ir laisva kiekvieną kartą kurdama jį scenoje. O tai labai užkrečiama – ateikit, patirsit ir jūs!

Ką pirmiausia darote pasibaigus koncertui? Ar turite ritualų, rutinų?

Nieko. Mėginu užfiksuoti momentą, kad užtektų pilnatvės iki kito karto. Visada lieku pabendrauti su žiūrovais. Tada autografai, nuotraukos. Vis lengviau priimu jų įspūdžius, jaučiu begalinį dėkingumą, iš jo susijautrinu ir susikuklinu. Bet trumpam! (Juokiasi.)

O tada palaipsniui atgal į buitį. Sėdame su Pauliumi į automobilį ir važiuojame namo (juokiasi). Aš labai dėkinga jam, kad lydi mane. Tada esu beveik nenugalima.

Kada ir kur žiūrovai gali jus išvysti?

Po intensyvaus albumo „Grožis ir nuodai“ pristatymo turo dabar ramiau. Sėdime studijoje prie penktojo. Tas kalnas atrodo didžiulis, bet žinau, kad abu su P. Jasiūnu įkopsime ir į jį. Tas faktas, kad net du mudviejų kartu sukurti albumai, „Švyturys“ ir „Grožis ir nuodai“, buvo nominuoti M.A.M.A., mus įkvepia. Tad dirbam. Nes juk jei nedarai, tai ir nepasidaro. Gana bjauri taisyklė, tiesa? (Juokiasi.)

Bet kad nenumirčiau iš ilgesio – koncertų bus! Balandžio 9 d. Vilniuje, balandžio 11 d. Kaune, gegužės 5 d. Šiauliuose, liepos 21 d. Palangoje.

Ar lengvai jums viskas pasidaro buityje?

Niekas joje savaime irgi nepasidaro (juokiasi). Reik daryt, bet buitis man patinka, ji ramina, įžemina. Man labai svarbi aplinka, kurioje gyvenu. Visiškai nesuprantu sąvokos „kūrybinis bardakas“. Yra tiesioginis ryšys tarp švaros galvoje ir namuose. O kadangi namie, be dviejų paauglių, dar ir keturi šunys, tai mano jautrumas tvarkai patiria nuolatinių iššūkių. Bet kaunuosi. Nepasiduodu.

Betvarkę galvoje ir širdyje kartais padeda sutvarkyti kelionės. Ar planuojate kur išvykti?

Tuoj apsiverksiu (juokiasi). Skausmingai ilgiuosi kelionių, tiesiog naktimis kaukiu, bet paskutiniu metu dėl tam tikrų aplinkybių negalėjome keliauti. Balandžio pabaigoje pagaliau iškišime galvas, tai laukiu kaip nežinia ko. Labai norėčiau nukeliauti į Škotiją, leistis į ilgą kelionę po pilis. Tik iš tiesų dabar manęs klausti, kur svajoju nukeliauti, yra tas pats, kaip klausti alkano žmogaus, ką jis nori valgyti. Maisto nori (juokiasi).

Autorius Laima Samulė