„Tik dar šitą savaitę…“ „Kai baigsis projektas…“ „Kai ateis vasara….“ Taip pažadame sau laimę – tarsi ji būtų suplanuota kalendoriuje tarp susitikimų ir atostogų. Gyvename laukimo režimu, lyg tikrasis gyvenimas prasidėtų šiek tiek vėliau. Tačiau kas, jei tas „vėliau“ – didžiausia klaida?

 

Kodėl linkę atidėlioti laimę?Stacked,Zen,Stones,With,Happy,Round,Face,-,Concept,Of

 

Rodos, visi nori būti laimingi čia ir dabar, tačiau kažkodėl gyvenimą vis nukelia ateičiai. Tam yra kelios esminės priežastys.

 

„Kai – tada“ mąstymo spąstai. „Kai baigsiu studijas – tada atsikvėpsiu.“ „Kai gausiu didesnį atlyginimą – tada jausiuosi saugiai.“ „Kai vaikai paaugs – tada pagaliau gyvensiu sau.“ Šis modelis psichologijoje laikomas vienu dažniausių laimės atidėliojimo mechanizmų. Mes susiejame emocinę būseną su išoriniu įvykiu ir tikime, kad pasiekus konkretų tikslą savaime ateis ilgalaikis pasitenkinimas. Problema ta, kad tikslai keičiasi greičiau, nei gebėjimas džiaugtis. Tyrimai rodo, kad net ir po reikšmingų pokyčių – paaukštinimo, didesnių pajamų ar net loterijos laimėjimo – emocinis fonas po kurio laiko grįžta į ankstesnį lygį. Šis reiškinys vadinamas hedonine adaptacija. Kitaip tariant, prisitaikome prie gerų pokyčių taip pat greitai, kaip ir prie sudėtingų.

 

Hedoninė adaptacija. Tai psichikos normalizavimo sistema. Naujas telefonas pirmą savaitę džiugina, antrą tampa įprastas, o po mėnesio jau žvalgomės į naujesnį modelį. Atlyginimo pakėlimas suteikia euforijos, tačiau po kurio laiko išlaidos prisitaiko prie pajamų, o jausmas tampa foninis. Tas pats galioja ir didesniems dalykams: naujam automobiliui, persikraustymui į geresnį būstą ar profesiniam statusui. Išorinis pagerėjimas virsta nauja norma. Greitai persirašome lūkesčius ir laimė vėl atsiduria žingsniu priekyje. Tai nereiškia, kad tikslai neturi prasmės, tačiau jei laimę susiejame tik su pasiekimu, ji darosi nuolat atidėliojama būsena.

 

Kultūrinis spaudimas būti produktyviems. Prie šio modelio prisideda ir šiuolaikinė kultūra, kur vertinami rezultatai, pasiekimai, efektyvumas. Klausimas „ką šiandien nuveikei?“ dažnai svarbesnis už „kaip šiandien jautiesi?“. Laikas tampa investicija į vėlesnę laimę. Dirbame daugiau, kad vėliau galėtume pailsėti. Taupome, kad kada nors galėtume gyventi ramiau. Atidėliojame malonumus, nes pirmiausia – pareigos. Tai racionalu, bet pavojinga, jei „vėliau“ pasidaro nuolatiniu horizontu. Paradoksalu, tačiau nuolatinė orientacija į ateitį mažina gebėjimą patirti pasitenkinimą dabartimi. Taip susiformuoja uždaras ratas: kuo daugiau laimę atidedame, tuo sunkiau ją atpažįstame tada, kai ji iš tiesų yra šalia paprastą dieną.

 

Ką apie laimę sako mokslas?

 

Jei laimė būtų tik nuotaika, ją būtų sunku pamatuoti. Tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius ji tapo viena labiausiai tyrinėjamų temų psichologijoje, sociologijoje, net ekonomikoje. Kai kurie atsakymai kartojasi stebėtinai nuosekliai.

 

Santykiai – svarbiausias veiksnys. Vienas garsiausių ir ilgiausiai trunkančių tyrimų pasaulyje – Harvardo universiteto vykdomas Harvardo suaugusiųjų raidos tyrimas (Harvard Study of Adult Development). Jis pradėtas dar 1938 m. ir dešimtmečius sekė šimtų žmonių gyvenimus, analizuojant jų sveikatą, karjerą, santykius ir savijautą. Pagrindinė išvada paprasta, bet galinga: kokybiški, artimi santykiai – stipriausias ilgalaikės gerovės ir net fizinės sveikatos pagrindas. Ne pajamų dydis. Ne profesinis statusas. Ne šlovė. Žmonės, kurie jautėsi emociškai palaikomi, turėjo bent kelis artimus ryšius ir patyrė tarpusavio pasitikėjimą, ilgainiui buvo laimingesni ir sveikesni. Vienišumas, priešingai, siejamas su didesne depresijos, širdies ligų, net ankstyvesnės mirties rizika. Tai meta iššūkį „kai – tada“ logikai: galbūt vietoj „kai uždirbsiu daugiau – tada gyvensiu“ verta klausti „su kuo šiandien pasikalbėjau iš tikrųjų?“

 

Patirtys vs. daiktai. Pozityviosios psichologijos ir elgsenos ekonomikos tyrimai nuosekliai rodo, kad investicijos į patirtis – keliones, koncertus, bendras veiklas, mokymąsi – suteikia ilgiau trunkantį pasitenkinimą nei materialūs pirkiniai. Patirtys tampa tapatybės dalimi, prisiminimais, istorija. Naujas automobilis gali būti geresnis ar blogesnis už kaimyno, bet savaitgalis su artimaisiais – unikalus. Galiausiai patirtys – kertinis laimės veiksnys. Daiktai greitai virsta įprastais, patirtys pasakojamos dar ilgai.

 

Smulkūs kasdieniai malonumai. Pozityviosios psichologijos tyrimai rodo, kad bendra savijauta labiau priklauso nuo mažų dažnų teigiamų momentų negu nuo retų didelių įvykių. Šypsena ryte, trumpas pasivaikščiojimas, skani kava, netikėtas komplimentas – šie maži džiaugsmai kuria emocinį foną. Įdomu tai, kad žmonės linkę pervertinti didelių įvykių (vestuvių, paaukštinimo, persikraustymo) ilgalaikį poveikį laimei ir nuvertinti kasdienybės svarbą. Tačiau būtent kasdienė patirtis sudaro didžiąją gyvenimo dalį.

 

Laukimo kultūra: kiek gyvenimo praleidžiame „iki savaitgalio“? Europos darbo ir gyvenimo derinimo tyrimai rodo, kad dauguma dirbančiųjų didžiąją savaitės dalį vertina kaip pareigų laiką, o poilsį – kaip trumpą atokvėpį. Vidutiniškai Europoje žmogus dirba apie 40 metų, o pilnu etatu dirbantis asmuo darbo vietoje praleidžia apie trečdalį aktyvaus gyvenimo laiko. Jei laimę susiejame tik su savaitgaliais ar keliomis atostogų savaitėmis per metus, didelė gyvenimo dalis tampa laukiamąja sale. Tačiau ilgalaikę gerovę labiau kuria ne vienkartiniai piko momentai, o santykiai, prasminga veikla ir sąmoningai patiriami kasdieniai džiaugsmai. Kitaip tariant, laimė dažniau slypi ne kalendoriaus raudonose dienose, o paprastame antradienyje, jei tik leidžiame sau jį pastebėti.

 

Laimė kaip kasdienė praktika

 

Jei mokslas sako, kad laimė nėra vienkartinis pasiekimas, vadinasi, ji labiau primena įgūdį nei prizą. Ne finišo juostą, o kasdienį pasirinkimą. Tad derėtų klausti ne „kada būsiu laimingi?“, o „ką šiandien galiu padaryti, kad jausčiausi geriau?“

 

Maži džiaugsmai. Dideli momentai įvyksta retai. Maži – kasdien. Emocinės gerovės tyrimai rodo, kad dažni, trumpi teigiami išgyvenimai turi kaupiamąjį efektą. Jie veikia tarsi emociniai indėliai, kurie ilgainiui stiprina atsparumą stresui, gerina bendrą savijautą. Maži džiaugsmai nėra prabanga. Tai sąmoningai išgerta rytinė kava be skubėjimo, 15 minučių pasivaikščiojimo tarp darbų, pokalbis su artimu žmogumi be telefono rankoje, mėgstama daina automobilyje. Svarbu ne veiklos dydis, o dėmesio kokybė. Kai leidžiame sau patirti mažą malonumą, jis tampa reikšmingesnis nei dar vienas uždėtas pliusas darbų sąraše.

 

Sąmoningas buvimas. Dėmesingumas (mindfulness) dažnai apipinamas miglotomis asociacijomis, tačiau esmė labai praktiška: gebėjimas nukreipti dėmesį į tai, kas vyksta dabar, be nuolatinio vertinimo ar skubėjimo mintimis į ateitį. Psichologiniai tyrimai rodo, kad žmonės didelę dalį laiko praleidžia klajodami mintyse – galvodami apie praeitį ar ateitį. Ir kuo labiau mintys nutolusios nuo dabartinės veiklos, tuo prastesnė savijauta. Praktinis dėmesingumas labai paprastas: kelias minutes stebėti kvėpavimą, sąmoningai ragauti maistą, išjungti pranešimus ir 20 minučių dirbti susitelkus tik į vieną užduotį. Tai ne atsiribojimas nuo gyvenimo, o priešingai – grįžimas į jį.

 

Dėkingumo efektas. Vienas labiausiai ištirtų pozityviosios psichologijos metodų – dėkingumo praktika. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie reguliariai įvardija 3–5 dalykus, už kuriuos dėkingi, po kelių savaičių pajunta didesnį pasitenkinimą gyvenimu, daugiau optimizmo, net geresnę miego kokybę. Svarbu ne abstraktus „dėkoju už viską“, o konkretumas: už šiandienį pokalbį, už tai, kad kūnas leidžia judėti, už netikėtai saulėtą rytą. Dėkingumas nekeičia realybės, bet keičia tai, į ką nukreipiame dėmesį.

 

Naujas požiūris į laimę nesusijęs su kardinaliais pokyčiais. Jis kviečia nustoti gyventi tik dėl rytojaus ir pradėti sąmoningai investuoti į šiandieną. Ne todėl, kad tikslai nesvarbūs, tiesiog gyvenimas vyksta tarp jų.

 

Nustoti laukti savaitgalio

 

Jei didžioji gyvenimo dalis vyksta nuo pirmadienio iki penktadienio, būtų keista ją laikyti tik įžanga į tikrąją esatį. Laukimo režimą galima pakeisti kitu, sąmoningai kuriamu įpročiu. Štai kelios realistiškos strategijos.

 

Perkelti malonius ritualus į darbo dienas. Dažnai gerus dalykus pasiliekame savaitgaliui: lėtesnius pusryčius, susitikimą su draugais, filmą, mėgstamą desertą. Tačiau jei visi malonumai sukoncentruoti į dvi dienas, likusios penkios tampa emociniu laukiamuoju. Pabandykite susitikimą su draugais suplanuoti trečiadienio vakarą, vieną darbo dieną pradėti ne skubėjimu, o 10 minučių tylos ar skaitymo, penktadienio vakarienės ritualą perkelti į antradienį. Gyvenimo kokybė priklauso nuo paskirstymo, ne nuo koncentracijos.

 

Ne „gyventi tarp atostogų“, o kurti mažas šventes. Atostogos svarbios, bet jos sudaro vos kelias savaites per metus. Jei laimė egzistuoja tik jose, likusios savaitės tampa fonu. Mažytė šventė – tai ne prabanga, o sąmoningai pažymėta mėnesio pabaiga, spontaniškas vakaras mieste be ypatingos progos, asmeninis pasiekimas, kurį leidžiate sau atšvęsti. Svarbiausia – suteikti dienoms simbolinę reikšmę. Ne tik laukti kalendorinių švenčių, bet ir jas kurti.

 

Riboti nuolatinį planavimą „kai bus geriau“. Planavimas savaime nėra problema. Tačiau jei dažnai pagaunate save sakant: „Kai baigsis projektas…“, „Kai uždirbsiu daugiau…“, „Kai turėsiu daugiau laiko…“, verta sustoti ir paklausti – ar tikrai šiandien negalite padaryti mažo žingsnio link to jausmo, kurį siejate su ateitimi? Jei laukiate ramybės, gal ją galima susikurti 20 min. vakare jau dabar? Jei laukiate artumo, gal verta paskambinti bičiuliui šiandien? Jei laukiate džiaugsmo, gal jis neprivalo būti užtarnautas?

 

Sąmoningai mažinti skubėjimo kultą. Skubėjimas tampa statuso ženklu: „Esu užimtas, vadinasi, svarbus.“ Tačiau nuolatinis tempas mažina gebėjimą patirti malonumą. Nervų sistema retai atsipalaiduoja, o džiaugsmui reikia bent trupučio erdvės. Praktiniai žingsniai: suplanuoti tuščias 15 min. tarp susitikimų, neatsakinėti į žinutes akimirksniu, sąmoningai pasirinkti lėtesnį tempą. Laimė dažnai pasirodo tada, kai nustojame bėgti.

 

Enjoying,Life,Concept.,Harmony,And,Positive,Mind.,Hand,Setting,WhiteMini testas sau

 

Atsakykite sąžiningai:

 
  • Kada paskutinį kartą džiaugėtės paprasta, niekuo neišskirtine diena?
  • Kiek kartų šią savaitę pasakėte „kai baigsis…“?
  • Ar jūsų kalendoriuje yra bent vienas malonus planas artimiausiomis darbo dienomis?
  • Ar leidžiate sau pailsėti tik tada, kai „viskas padaryta“?
 

Jei dauguma atsakymų yra teigiami arba verčia susimąstyti, tai ženklas, kad galbūt laikas peržiūrėti santykį su dabartimi. Nustoti laukti savaitgalio nereiškia atsisakyti tikslų ar ambicijų. Tai reiškia nustoti gyventi tik dėl jų.

 

Kas iš tiesų teikia laimę?

 

Mados keičiasi, gyvenimo tempas spartėja, tačiau laimės ingredientai išlieka stebėtinai stabilūs. Tai ne stebuklai, ne išskirtinės aplinkybės, o paprasti, bet nuoseklūs dalykai.

 

Ryšys su žmonėmis. Artimi santykiai – stipriausias ilgalaikės gerovės veiksnys. Kaip rodo dešimtmečius trunkantys tyrimai, žmonės, palaikantys kokybiškus ryšius, rečiau patiria depresiją, ilgiau gyvena, jaučiasi labiau patenkinti gyvenimu. Svarbu ne pažinčių kiekis, o santykių kokybė. Net vienas žmogus, su kuriuo galite būti atviri, jau daro didžiulį skirtumą. Socialinis ryšys veikia ne tik emocinį foną, jis mažina streso hormonų lygį ir stiprina imuninę sistemą. Trumpa, bet esminė išvada: laimė dažniau slypi pokalbyje nei pirkinių krepšelyje.

 

Fizinis aktyvumas. Reguliarus fizinis aktyvumas laikomas vienu efektyviausių natūralių nuotaikos reguliatorių. Tyrimai rodo, kad 20–30 min. vidutinio intensyvumo judėjimo gali reikšmingai pagerinti savijautą, sumažinti nerimą, padidinti energingumą. Judėjimas skatina laimės hormonų endorfinų ir serotonino išsiskyrimą. Visgi svarbiausia net ne hormonai, o patirtis: kūnas primena, kad esame gyvi.

 

Prasminga veikla. Laimė nėra vien malonumas. Psichologijoje skiriamos dvi gerovės kryptys: hedoninė (malonumas) ir eudaimoninė (prasmė). Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie jaučia, jog veikla turi prasmę, ilgainiui patiria stabilesnę ir gilesnę gerovę. Prasminga veikla gali būti darbas, savanorystė, rūpinimasis artimaisiais ar asmeninis projektas. Svarbiausia – jausmas, kad tai, ką darome, turi vertę ne tik finansine prasme.

 

Poilsis be kaltės. Paradoksalu, bet daugelis ilsėdamiesi jaučia kaltę. Tarsi poilsis būtų užsitarnautas tik tada, kai viskas padaryta, o viskas beveik niekada nebūna baigta. Tyrimai apie perdegimą rodo, kad reguliarus kokybiškas poilsis – ne prabanga, o būtinybė. Be jo mažėja produktyvumas, kūrybiškumas, net empatija.

 

Kūrybiškumas. Kūryba – ne tik menas ar muzika. Tai gebėjimas kurti: rašyti, sodinti, gaminti, fotografuoti, spręsti problemas nestandartiškai. Psichologiniai tyrimai rodo, kad kūrybinė veikla padeda pasiekti vadinamąją tėkmės (flow) būseną – susitelkimo ir įsitraukimo jausmą, kai laikas tarsi išnyksta. Ši būsena glaudžiai susijusi su aukštesniu pasitenkinimu, nes kūryba leidžia papildyti pasaulį.

 

Gamtos patyrimas. Vis daugiau tyrimų rodo, kad netgi trumpas buvimas gamtoje mažina streso lygį, gerina koncentraciją, kelia nuotaiką. 20 min. žalioje aplinkoje gali sumažinti streso hormono kortizolio lygį. Gamta veikia kaip psichologinis perkrovimas. Ji mažina informacinį triukšmą ir leidžia nervų sistemai grįžti į pusiausvyrą. Galbūt todėl paprastas pasivaikščiojimas parke kartais suteikia daugiau ramybės nei brangus pirkinys.

 

Bendras laimės vardiklis paprastas: tai dalykai, kurie aktyvina ryšį – su kitais, su kūnu, prasme, savimi, su aplinka. Jiems nereikia ypatingos progos ar didelio biudžeto. Dažniausiai – tik dėmesio.

 

Pavojingas toksiškas pozityvumas

 

Kalbant apie laimę lengva nuslysti į paviršutinišką optimizmą. Tarsi pakaktų galvoti pozityviai, šypsotis ir viskas susitvarkys. Tačiau brandus požiūris į kasdienę laimę neturi nieko bendra su emocijų neigimu.

 

Laimė nereiškia nuolatinės euforijos. Psichologijoje aiškiai skiriama trumpalaikė emocija ir bendra gyvenimo gerovė. Niekas, net ir laimingiausi žmonės, nejaučia džiaugsmo nuolat. Emocijų spektras yra natūralus: pakilimai ir nuosmukiai, įkvėpimas ir abejonės, energija ir išsekimas. Tyrimai rodo, kad gebėjimas priimti visą emocijų amplitudę siejamas su geresne psichologine sveikata, nei nuolatinis bandymas jaustis gerai. Paradoksalu, bet leidimas sau jausti liūdesį ar nusivylimą dažnai sumažina jų intensyvumą.

 

Normalu jausti liūdesį ir nuovargį. Gyvenimas nėra tik sąmoningų ritualų ir dėkingumo sąrašų rinkinys. Pasitaiko laikotarpių, kai sunku. Kai pervargstame. Kai prarandame. Kai kažkas nepavyksta. Tokiais momentais kalbėjimas apie džiaugsmą čia ir dabar gali net žeisti. Todėl svarbu aiškiai pasakyti: laimė nėra pareiga ar reikalavimas būti stipriems ir pozityviems bet kokia kaina. Brandus santykis su laime apima gebėjimą sau pasakyti – šiandien sunku, ir tai normalu.

 

Gyventi dabar nereiškia ignoruoti problemų. Buvimas dabartyje nereiškia pasyvumo ar realybės neigimo, atsisakyti tikslų, sprendimų ar planavimo, užsimerkti prieš finansinius, sveikatos ar santykių iššūkius. Priešingai – sąmoningas buvimas padeda aiškiau matyti situaciją ir veikti konstruktyviau. Skirtumas tas, kad problemos nebėra vienintelė patirties dalis. Gyventi dabar – tai neprarasti viso gyvenimo dėl vieno rūpesčio, mokėti ir spręsti, ir jausti.

 

Laimės neatidėliojimas nėra kvietimas gyventi dirbtinėje šviesoje. Tai kvietimas į tikresnį santykį su kasdienybe, su jos šviesomis ir šešėliais.

 

Autorė Jūratė Survilė