Korepetitoriaus pagalba – ne tik gilesnės žinios, bet ir pasitikėjimas savimi  

Aistė Verksnytė

Korepetitorių platformos „Mokumoko.lt“ įkūrėja ir vadovė Aistė Verksnytė pastebi, kad vaiko mokslo rezultatai susiję su jo pasitikėjimu savimi, todėl papildoma pagalba ugdant gali tapti investicija ne tik į žinias, bet ir geresnį savęs vertinimą. „Svarbiausia – vaikas turi žinoti, kad jo vertė nėra matuojama pažymiu. Kur kas svarbiau išmokyti jį nebijoti klausti, klysti ir bandyti dar kartą“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Ar tiesa, kad vis daugiau moksleivių susiduria su mokymosi sunkumais? Kokios priežastys tai lemia?

Taip, pastebime, kad vis daugiau mokinių susiduria su mokymosi sunkumais, ypač vyresnėse klasėse. Viena iš priežasčių paprasta: kai klasėje yra apie 30 mokinių, vienam mokytojui fiziškai sudėtinga kiekvienam skirti tiek dėmesio, kiek iš tikrųjų reikia.

Priežasčių gali būti ir daugiau, labai skirtingų. Kartais mokiniui sunku rasti bendrą kalbą su mokytoju, kartais jis jau turi žinių spragų iš ankstesnių metų, kurios su laiku tik didėja. Būna ir taip, kad vaikui tiesiog trūksta motyvacijos arba žmogaus, kuris pasakytų: „Tu tikrai gali, tiesiog reikia atrasti tau tinkamą būdą“.

Ar įmanoma užpildyti žinių spragas net ir vyresnėse klasėse?

Tikrai taip. Kartais į mus kreipiasi mokiniai, kurie patys sako: „Aš nieko nemoku, egzaminui pasiruošti jau per vėlu.“ Tačiau dažnai paaiškėja, kad situacija nėra tokia beviltiška, kaip atrodo iš pradžių. Su tinkamu korepetitoriumi, keliomis kryptingomis pamokomis per savaitę, aiškiu planu ir paties mokinio pastangomis galima ne tik užpildyti dideles žinių spragas, bet ir sėkmingai pasiruošti egzaminams. Svarbiausia pradžia – ne mintis „aš nemoku“, o klausimas – „nuo ko turime pradėti?“

Kodėl kai kuriems vaikams net ir nuoširdžiai stengiantis nepavyksta gauti gerų pažymių? Ar yra kažkokia riba, kai tenka pripažinti, kad vaiko gebėjimai mažesni už kitų?

Kiekvienas vaikas yra individualus, todėl ir mokymosi būdas negali būti vienodas visiems. Kaip skirtingiems žmonėms tinka skirtingi gydymo būdai, taip ir mokantis reikia atrasti metodą, kuris veikia konkrečiam vaikui. Vienam mokiniui užtenka atidžiai išklausyti pamoką ir atlikti namų darbus, kitam tą pačią temą reikia paaiškinti keliais skirtingais būdais, išspręsti daugiau užduočių ir nuolat kartoti. Todėl prastesni pažymiai nebūtinai reiškia mažesnius gebėjimus. Kartais jie tiesiog reiškia, kad dar nerastas tinkamas būdas jam paaiškinti informaciją. Mūsų tikslas nėra visus vaikus paversti dešimtukininkais, mūsų tikslas – padėti kiekvienam pasiekti individualų geriausią rezultatą.

Kaip prastesni pažymiai ir žinių spragos veikia vaiko pasitikėjimą savimi?

Labai dažnai iš mokinių girdime frazes: „Aš vis tiek nesuprasiu“, „Man matematika nesiseka“ arba „Visada gaunu dvejetą“. Tokie žodžiai dažniausiai atsiranda ne todėl, kad vaikas nenori mokytis. Dažnai jis jau ne kartą bandė suprasti temą, tačiau jam nepavyko. Po kelių nesėkmių atsiranda jausmas, kad stengtis nebėra prasmės. Įsisuka pavojingas ratas: vaikas nesupranta temos, gauna prastesnį pažymį, praranda pasitikėjimą savimi, todėl pradeda dar mažiau stengtis. Kartais pirmiausia reikia sugrąžinti ne pažymius, o tikėjimą, kad apskritai gali išmokti.

Ar pastebite teigiamų pokyčių, kai vaikas pradeda geriau suprasti mokomąjį dalyką?

Taip, ir dažnai tie pokyčiai matomi labai greitai. Mokiniai pradeda patys pasakoti korepetitoriui, kaip sekėsi kontrolinis, kokios buvo užduotys ir ką pavyko išspręsti. Vaikas į pamoką jungiasi jau ne su mintimi „vėl reikės mokytis“, o su smalsumu ir noru suprasti daugiau. Atsiranda pasitikėjimas savimi, gerėja rezultatai, sykiu auga motyvacija. Ypač smagu girdėti, kai mokiniai pasakoja, kad juos pradėjo girti ne tik tėvai, bet ir mokytojai. Kartais vienas geras pažymys vaikui tampa įrodymu „aš galiu“.

Kaip atskirti, kad vaikas prarado motyvaciją mokytis ne dėl paauglystės ar kito raidos etapo, bet dėl paties ugdymo proceso?

Pirmiausia verta atkreipti dėmesį, ar motyvacijos trūkumas pasireiškia visur, ar tik tam tikrose pamokose. Jeigu vaikas turi energijos pomėgiams, draugams, sportui ar kitai veiklai, tačiau vos užsiminus apie konkretų dalyką sako „nenoriu“, „nesuprantu“ ar „man vis tiek nepavyks“, problema gali būti ne tinginystė. Dažnai už frazės „nenoriu mokytis“ slepiasi visai kita mintis – „nesuprantu ir bijau vėl suklysti“. Todėl vietoj klausimo „kodėl nesimokai?“ kartais daug naudingiau paklausti: „Kas tau šitoje temoje sunkiausia?“ Atsakymas gali daug pasakyti.

Kodėl namų darbų atlikimas už vaiką nėra geriausias sprendimas?

Dažnai iki 5–6 klasės tėvai aktyviai padeda vaikams mokytis. Problema atsiranda tada, kai dėl laiko trūkumo pagalba pamažu tampa užduočių atlikimu už vaiką. Tuo metu jam nesąmoningai perduodama žinutė: „Man pačiam galvoti nereikia, nes išspręs už mane.“ Taip vaikas praranda labai svarbią mokymosi dalį: galimybę klysti, ieškoti sprendimo, bandyti dar kartą ir savarankiškai prieiti prie atsakymo. Trumpuoju laikotarpiu namų darbai būna padaryti greičiau, tačiau ilgainiui gali atsirasti didelių žinių spragų. Padėti vaikui verta ne pateikiant atsakymą, o nukreipiant jį taip, kad atsakymą rastų pats.

Kodėl darbas su korepetitoriumi efektyvesnis nei klasėje? Ar tikrai tiek daug lemia asmeninis dėmesys?

Klasėje vienas mokytojas vienu metu dirba su keliomis dešimtimis mokinių. Korepetitorius visą pamokos laiką gali skirti vienam vaikui. Todėl greitai matome, kur tiksliai mokinys stringa, kokias klaidas kartoja ir kurios ankstesnės temos jam trukdo suprasti naują medžiagą. Pagal tai galima planuoti kitas pamokas ir dirbti būtent su tomis vietomis, kurioms reikia daugiausia dėmesio. Tačiau korepetitorius nėra tik žmogus, kuris dar kartą paaiškina matematikos formulę ar gramatikos taisyklę. Geras korepetitorius ilgainiui tampa ir mokinio motyvatoriumi, žmogumi, kuriam nebaisu pasakyti „aš nesuprantu“, kartais ir patarėju. Kai vaikas nebijo suklysti, mokymasis tampa daug greitesnis.

Kokių dalykų korepetitorių prireikia labiausiai? Ką tai sako apie mūsų švietimo sistemą?

Daugiausia užklausų sulaukiame dėl matematikos. Tai dalykas, kuriame temos stipriai susijusios tarpusavyje: jeigu mokinys neįsisavino vienos temos, po metų ar dvejų ta pati spraga gali trukdyti suprasti jau gerokai sudėtingesnes užduotis. Taip pat vis dažniau kreipiasi suaugusieji, norintys išmokti arba pagerinti anglų kalbos žinias dėl darbo ar karjeros galimybių.

Manau, kad ne mūsų švietimo sistema yra bloga – tiesiog vienodas mokymo tempas negali vienodai tikti visiems. Mokykla turi išmokyti daug vaikų vienu metu, tačiau kiekvienam iš jų kartais reikia skirtingo tempo, kitokio paaiškinimo ar daugiau praktikos. Papildomas individualus mokymas gali užpildyti tai, ko klasėje dėl laiko ir mokinių skaičiaus kartais tiesiog neįmanoma suteikti.

Ką patartumėte tėvams, kad vaikai noriai eitų į mokyklą ir mielai mokytųsi?

Pirmiausia nuoširdžiai pasikalbėkite su savo vaiku. Ne apie tai, kokį pažymį gavo, o apie tai, kaip jaučiasi mokykloje. Galbūt jam sunku suprasti tam tikrą dalyką. Galbūt neranda bendros kalbos su mokytoju ar klasės draugais. O gal kiekvieną kartą gavęs prastesnį pažymį vis labiau įsitikina, kad „mokslai ne jam“. Visos šios problemos yra sprendžiamos, tačiau pirmiausia reikia suprasti tikrąją jų priežastį. Ir svarbiausia – vaikas turi žinoti, kad jo vertė nėra matuojama pažymiu. Kur kas svarbiau išmokyti jį nebijoti klausti, klysti ir bandyti dar kartą. Kai vaikas pradeda matyti savo progresą, atsiranda motyvacija mokytis.

Autorė Laima Samulė