Gelstantys lapai, staiga nulinkęs stiebas ar parudavę lapų galiukai nebūtinai reiškia, kad augalas serga. Dažnai jis tiesiog bando parodyti, kad kažko per daug arba per mažai. Ypač rudenį ir žiemą kambariniams augalams tenka prisitaikyti prie trumpesnių dienų, sausesnio oro ir kitokio laistymo. Tad prieš griebiantis trąšų ar skubant persodinti verta suprasti jų siunčiamus signalus.

 

Kai gėlė skęsta, nors atrodo ištroškusiPortrait,Of,Smiling,Young,Woman,Watering,Plants,Indoors,And,Caring

 

Vienas dažniausių iššūkių kambariniams augalams – per didelis rūpestis. Pamatęs nulinkusius lapus, dažnas pirmiausia griebiasi laistytuvo. Tačiau taip gresia padaryti dar daugiau žalos. Perlaistytas augalas gali atrodyti suglebęs, nes šaknims užsibuvus šlapioje žemėje ima trūkti deguonies. Todėl vien iš lapų išvaizdos spręsti, kad trūksta vandens, nepakanka. Jungtinės Karalystės Karališkoji sodininkystės draugija perspėja, kad vytimas gali reikšti tiek vandens trūkumą, tiek perlaistymą. Įtarti perlaistymą galima tada, kai žemė ilgai išlieka šlapia, lapai ima gelsti ne tik apačioje, bet ir kitose vietose, ant jų atsiranda rudų ar vandeningų dėmių. Dar rimtesnis signalas – minkštėjantis stiebas arba nemalonus kvapas iš vazono. Jei augalą išėmus iš vazono matyti tamsios, minkštos, gležnos šaknys, tikėtina, kad prasidėjo šaknų puvinys. Rudenį ši problema tampa ypač aktuali. Vėstant orams ir mažėjant šviesos, daugelis kambarinių augalų auga lėčiau, todėl vandens poreikis sumažėja. Vasarą įpratę laistyti pagal ankstesnį grafiką, galime nepastebėti, kad žemė dar drėgna. Tad svarbiausia taisyklė – nelaistyti vien todėl, kad jau atėjo laistymo diena. Prieš liejant pirštu patikrinti žemę kelių centimetrų gylyje. Jei dar drėgna, laistymą atidėti. Pirmiausia reikia leisti substratui pradžiūti ir įsitikinti, kad vanduo gali laisvai pasišalinti pro vazono apačioje esančias skylutes. Lėkštelėje susikaupusio vandens irgi nereikėtų palikti. Stipriai pažeistą augalą greičiausiai teks persodinti, pašalinant supuvusias šaknis.

 

O gal iš tikrųjų ištroškęs?

 

Perdžiūvusio augalo požymiai dažnai gana aiškūs: lapai suglemba, tampa minkšti arba susisuka, jų kraštai paruduoja, gali kristi žiedai, pumpurai ar apatiniai lapai. Tačiau svarbu neapsigauti – rudi lapų galiukai kartais rodo ne tik vandens trūkumą, bet ir pernelyg sausą orą. Patikimiausias būdas suprasti, kas vyksta: patikrinti ne lapus, o žemę. Jei kelių centimetrų gylyje ji sausa, lengva, o nuo vazono sienelių net atsiskyrusi, augalui tikrai trūksta vandens. Tokiu atveju nereikėtų apsiriboti keliais lašais. Geriau palaistyti taip, kad vanduo sudrėkintų visą šaknų zoną, o jo perteklius ištekėtų pro drenažo angas. Paskui būtina išpilti vandenį, likusį vazono lėkštelėje. Jeigu žemė labai perdžiūvusi, kartais vienkartinis palaistymas problemos neišsprendžia – vanduo gali nubėgti vazono kraštais, neįsigerdamas į sausą substratą. Tuomet svarbu augalą sudrėkinti palaipsniui ir stebėti, kaip greitai susigeria vanduo. Vis dėlto verta prisiminti, kad zamiokulkai ir sukulentai prisitaikę kaupti vandenį ir tarp laistymų jiems reikia gerokai ilgesnio sausesnio laikotarpio. O jautresniems augalams, tokiems kaip kalatėjos, per didelis išdžiūvimas gali pakenkti lapams. Tad universalios laistymo taisyklės nėra, viskas priklauso nuo augalo rūšies ir auginimo sąlygų.

 

Kai gėlė stiebiasi lango link

 

Jeigu augalas staiga tampa ištįsęs, stiebai plonėja, lapai auga mažesni, krypsta lango link, tikėtina, kad jam trūksta šviesos. Tai viena dažniausių problemų rudenį ir žiemą. Karališkoji sodininkystės draugija tarp pagrindinių menko apšvietimo požymių mini silpną, ištįsusį augimą, blyškesnius lapus, prastesnį žydėjimą, apatinių lapų geltonavimą ir kritimą. Vasarą augalui tinkama vieta rudenį gali tapti per tamsi. Saulė leidžiasi anksčiau, jos spinduliai silpnesni, o už lango esantys medžiai ar pastatai dar labiau sumažina šviesos kiekį. Todėl rudenį verta iš naujo įvertinti laikymo vietą. Kai kuriuos naudinga perkelti arčiau lango, tačiau tai nereiškia, kad visus reikia statyti tiesiai ant palangės. Svarbu atsižvelgti į rūšį. Ryškią, bet išsklaidytą šviesą mėgstantiems augalams tiks šviesi vieta prie lango, o jautresniems tiesioginiai saulės spinduliai gali nudeginti lapus. Ypač atsargiai elgtis perkeliant gėlę iš tamsesnio kambario į labai saulėtą vietą – staigus pokytis gali pažeisti lapus. Kartais augalui trūksta ne tik šviesos, bet ir švaraus paviršiaus, per kurį ji pasiektų lapus. Ant lapų susikaupusios dulkės gali mažinti galimybes efektyviai naudoti šviesą, todėl didesnius lapus retkarčiais verta švelniai nuvalyti drėgna šluoste.

 

Ne tik vanduo ir saulė: ko dar gali prireikti?

 

Jeigu laistymas tinkamas, augalas gauna užtektinai šviesos, tačiau vis tiek atrodo prastai, metas ieškoti kitų priežasčių. Vėsiuoju metų laiku viena jų tampa sausas patalpų oras. Įjungus šildymą, santykinė oro drėgmė namuose gali gerokai sumažėti. Pensilvanijos universiteto specialistai pažymi, kad šildymo sezonu patalpų drėgmė gali nukristi žemiau nei 30 %, nors daugeliui kambarinių augalų palankesnė drėgnesnė aplinka. Sausas oras paveikia lapus – pastebimi rudi, sausi kraštai. Tačiau prieš statant augalą šalia radiatoriaus ar kasdien intensyviai purškiant lapus derėtų įvertinti visą aplinką. Daugeliui gėlių padeda oro drėkintuvas arba kelių augalų grupavimas, tačiau svarbiausia – nelaikyti jų tiesiog virš radiatoriaus. Staigus karštis ir sausas oras gali būti ne mažesnė problema nei šviesos trūkumas. Dar viena klaida – manyti, kad dėl kiekvieno pageltusio lapo reikia griebtis trąšų. Maistinių medžiagų trūkumas iš tiesų gali lemti blyškesnius lapus ar silpną augimą, tačiau tręšti reikėtų pagal konkretaus augalo poreikius ir augimo etapą. Aktyviai neaugantį augalą rudenį ar žiemą gausiai tręšti vien todėl, kad atrodo liūdnai, nėra gera išeitis. Per didelis trąšų kiekis gali pakenkti. Nepamirškite ir kenkėjų. Jei lapai lipnūs, deformuojasi, atsiranda smulkių taškelių, voratinklių ar baltų gumulėlių, verta atidžiai apžiūrėti ne tik viršutinę lapų pusę, bet ir apačią, stiebus, vietas prie lapkočių. Aptikus įtartiną augalą, geriausia atskirti nuo kitų, kad kenkėjai neplistų.

 

Atpažinti ligas ir kenkėjus

 
  • Balti pūkeliai lapų pažastyse – ne pelėsis. Jei tarp lapų, prie stiebų pastebėjote baltų, į vatą panašių gumulėlių, augalą galėjo apnikti miltuotieji skydamariai. Po balta vaškine danga slepiasi smulkūs vabzdžiai.
  • Lipnūs lapai – labai konkretus signalas. Jei augalo lapai atrodo tarsi patepti lipniu sluoksniu, verta atidžiai juos apžiūrėti. Tokį sekretą, vadinamą lipčiumi, išskiria amarai ir miltuotieji skydamariai. Jei ant lipnių lapų dar atsiranda juodų tarsi suodžiai apnašų, tikėtina, kad augalą užpuolė čiulpiantys kenkėjai.
  • Sidabriškai blizgantys lapai ir smulkūs juodi taškeliai išduoda tripsus. Šie smulkūs kenkėjai pažeidžia lapų paviršių, todėl jis tampa ne sodriai žalias, o lyg nubalintas. Pažeistose vietose galima pastebėti tamsių išmatų taškelių. Ypač nukenčia jauni lapai ir žiedai.
  • Plonas voratinklis tarp lapų kartu su daugybe smulkių šviesių taškelių – voratinklinių erkių požymis. Pažeisti lapai ilgainiui praranda spalvą, gali paruduoti ir nudžiūti.
  • Jei ant lapų ar stiebų atsiranda miltus primenantis baltas sluoksnis, tai būdingas miltligės požymis. Pilkšvos, pūkuotos apnašos ant lapų ar žiedų gali rodyti pilkąjį puvinį. Tamsios dėmės su gelsvu krašteliu gali išduoti grybinę lapų dėmėtligę.
  • Pastebėjus kenkėjų ar ligos požymių, sergantį augalą geriausia išsyk atitraukti nuo kitų.Nedidelę amarų ar miltuotųjų skydamarių koloniją galima pašalinti nuo lapų ir stiebų nuplaunant vandeniu. Būtina pašalinti pažeistus lapus ir laikyti augalą karantine bent 2–3 savaites.
 

Autorė Eglė Stratkauskaitė