Stresas – neišvengiama šiuolaikinio gyvenimo dalis. Tačiau dažnai pamirštame, kad mūsų emocinė būsena daro įtaką ne tik mums patiems, bet ir mūsų ištikimiems palydovams – augintiniams. Šunys, katės ir net mažesni gyvūnai jautriai reaguoja į šeimininkų nuotaikas ir gali tai išreikšti įvairiais būdais – nuo nerimo iki elgesio pokyčių. Vis daugiau mokslinių tyrimų rodo, kad žmonių psichologinė būklė glaudžiai susijusi su augintinių emocijomis ir sveikata. Todėl svarbu atpažinti šį subtilų ryšį ir mokytis geriau suprasti keturkojus draugus, ypač stresinėse situacijose.

 

Emocijų sinchronizacijaCute,Dog,Pug,Breed,Lying,And,Sleep,On,Ground,With

 

Augintinių gebėjimas suprasti mūsų emocijas – nuostabus ir sudėtingas procesas, apimantis ne tik regimą elgesį, bet ir subtilius fiziologinius signalus. Šunys, katės ir net smulkesni gyvūnai jautriai reaguoja į mūsų kūno kalbą: veido mimiką, laikyseną, balso toną ar net kvapus, kurių patys dažnai net nepastebime. Patirdami stresą žmonės išskiria daugiau streso hormonų, tokių kaip kortizolis, o tai keičia kūno kvapą – signalą, kurį gyvūnai gali aptikti net iš toli. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad šunys, kurių šeimininkai jaučia įtampą, dažnai patys ima rodyti nerimo ženklus: dažniau laižo snukį, sukinėja uodegą, nusuka žvilgsnį. Tai nėra tik reakcija į žmogaus elgesį, jų smegenys tiesiogine prasme „įsijungia“ į empatijos režimą, reaguodamos į šeimininko emocinę būseną. Katės, nors dažnai laikomos nepriklausomomis, taip pat reaguoja į šeimininkų nuotaikas. Įtemptais laikotarpiais jos gali pasitraukti, slėptis, tapti mažiau aktyvios arba priešingai – ieškoti daugiau dėmesio ir fizinio kontakto kaip nusiraminimo priemonės.

 

Vienas Oregono valstijos universiteto tyrimas parodė, kad šunų kortizolio lygis koreliuoja su jų šeimininkų kortizolio lygiu. Tai reiškia, kad šunys ne tik pastebi mūsų stresą, bet ir fiziškai jį jaučia – tarsi perimdami dalį mūsų emocinės naštos.

 

Poveikis elgesiui ir sveikatai

 

Kai šeimininkas patiria ilgalaikį stresą, jo augintinis gali pradėti rodyti įvairius elgesio pokyčius. Nerimas, baimė ir įtampa gyvūnams pasireiškia ne tik trumpalaikiais sutrikimais, bet ir ilgainiui gali išsivystyti rimtesnių elgesio problemų. Augintiniai tampa neramūs, destruktyvūs – kramto namų apyvokos daiktus, nuolat loja ar miaukia, kai kurie net ima rodyti agresiją.

 

Stresas taip pat daro neigiamą poveikį ir fizinei gyvūnų sveikatai. Silpnėjanti imuninė sistema lemia didesnį polinkį į infekcijas, lėtines ligas ar virškinimo sutrikimus. Pavyzdžiui, stresą patiriantys šunys ar katės dažniau kenčia nuo viduriavimo, apetito praradimo, pykinimo. Veterinarai pabrėžia, kad nuolatinė įtampa gali turėti ilgalaikių pasekmių, net sutrumpinti gyvūno gyvenimo trukmę.

 

Augintinių elgesio specialistų duomenimis, net 20–30 % šunų, kurių šeimininkai nuolat patiria stresą, gali pasireikšti nerimo sutrikimo požymiai: atsiskyrimo nerimas, panikos priepuoliai ar obsesinis elgesys.

 

Neuromokslas ir augintinių emocinis supratimas

 

Pastarųjų metų neuromoksliniai tyrimai vis aiškiau atskleidžia, kokį gilų emocinį ryšį gyvūnai gali užmegzti su žmonėmis. Šunų smegenyse identifikuotos sritys, kurios suaktyvėja empatijos ir socialinio bendravimo metu – panašiai kaip ir žmogaus smegenyse. Vienas pagrindinių šio ryšio „cheminių tarpininkų“ yra oksitocinas – vadinamasis meilės hormonas. Jis ne tik mažina stresą, bet ir stiprina pasitikėjimą bei emocinį artumą. Kornelio universiteto mokslininkų tyrimas parodė, kad tiek šunų, tiek jų šeimininkų oksitocino lygis pakyla vienu metu, kai jie žaidžia, žiūri vienas kitam į akis ar tiesiog būna kartu. Šis sinchronizuotas hormonų išsiskyrimas padeda abiem pusėms nusiraminti, sumažinti nerimą ir sustiprina tarpusavio ryšį.

 

Dar daugiau – šunų smegenyse yra zonų, kurios struktūriškai ir funkciškai primena žmogaus emocijų apdorojimo sritis. Tai leidžia jiems atpažinti mūsų nuotaikas ir reaguoti į jas tinkamai. Visa tai suteikia pagrindą teigti, kad gyvūnai ne tik pastebi mūsų emocinę būseną, bet ir iš tikrųjų ją išgyvena.

 

Kaip atpažinti, kad gyvūnas jaučia įtampą?

 

Gyvūnai negali pasakyti, kas jiems kelia stresą, todėl svarbu išmokti atpažinti subtilius jų elgesio pokyčius. Laiku pastebėjus nerimo ženklus, galima užkirsti kelią rimtesniems emociniams ar fiziniams sutrikimams.

 

Šunys, jaučiantys įtampą, dažnai pradeda dažniau laižyti snukį, drebėti, nerimastingai žvalgytis arba maniakiškai uostinėti aplinką. Kai kurie gali slėptis po baldais, vengti akių kontakto ar priešingai – nuolat siekti dėmesio. Taip pat gali pasireikšti destruktyvus elgesys: intensyvus lojimas, daiktų kramtymas, naktinis blaškymasis.

 

Katės, patiriančios stresą, dažniau slepiasi, tampa irzlios, praranda apetitą. Gali pasikeisti jų miego režimas – vienos tampa mieguistos, kitos priešingai – pernelyg aktyvios. Dažnas kūno laižymas, ypač toje pačioje vietoje, dažnai rodo nervinę įtampą ar bandymą nusiraminti.

 

Svarbu stebėti gyvūno elgesio pokyčius, ypač jei jie atsirado staiga ar tęsiasi ilgą laiką. Jei augintinis atrodo nuolat įsitempęs, neramus ar pasikeitė jo įpročiai, vertėtų pasikonsultuoti su veterinaru ar gyvūnų elgesio specialistu.

 

Praktiniai patarimai šeimininkams

 

Augintinio gerovė glaudžiai susijusi su šeimininko emocine būsena, todėl rūpinimasis savo psichologine sveikata yra pirmas žingsnis siekiant sumažinti augintinio patiriamą stresą. Reguliarus kokybiškas bendravimas – pasivaikščiojimai, žaidimai ar tiesiog buvimas kartu – padeda gyvūnui jaustis saugiai, kuria pasitikėjimą ir mažina nerimą.

 

Svarbų vaidmenį čia atlieka ir savireguliacija. Tokie būdai kaip meditacija, gilusis kvėpavimas ar trumpi atsipalaidavimo momentai dienos metu padeda sumažinti įtampą, kurią šeimininkas nesąmoningai perduoda augintiniui. Dažnai gyvūnas, jausdamas, kad jo žmogus nusiramina, ir pats perima ramesnę būseną.

 

Taip pat verta pasirūpinti stabiliu augintinio dienos režimu: reguliarus šėrimas, pastovus miego grafikas ir saugi vieta poilsiui padeda sumažinti nerimą. Jei streso požymiai ar elgesio pokyčiai tęsiasi, rekomenduojama kreiptis į veterinarijos gydytoją arba gyvūnų elgesio specialistą. Profesionalai padės nustatyti streso priežastis ir sudaryti individualų streso valdymo planą, kuris pagerins ne tik augintinio, bet ir visos šeimos emocinę aplinką.

 

Kaip augintiniai padeda mums?

 

Augintiniai ne tik jaučia mūsų stresą, bet ir aktyviai padeda jį mažinti. Buvimas šalia gyvūno mažina kraujospūdį, skatina oksitocino, vadinamojo meilės hormono, gamybą ir gerina nuotaiką. Net trumpas laikas, praleistas glostant ar žaidžiant su augintiniu, gali turėti teigiamą poveikį emocinei savijautai. Moksliniai tyrimai rodo, kad gyvūnų terapija, ypač su šunimis, yra veiksminga priemonė kovojant su depresija, nerimu ir net fiziniu skausmu. Terapiniai šunys padeda pacientams ligoninėse, senjorų namuose, psichoterapijos seansuose ir net mokyklose, kur jų buvimas suteikia emocinę paramą, mažina vienišumo jausmą ir skatina pozityvų socialinį bendravimą. Ryšys su augintiniu dažnai tampa svarbiu psichologinės sveikatos šaltiniu.

 

Autorė Jūratė Survilė