Mada nešiotis mažą šuniuką rankinėje ar rankose lyg aksesuarą nėra tokia populiari kaip prieš 20 metų, tačiau šią tendenciją palaiko socialinių tinklų žvaigždės. Laimė, vis daugiau žmonių supranta, jog gyvūnas – ne žaisliukas gražioms nuotraukoms.

 

Įvaizdžio dalisFashion,Walk,Woman,With,Long,Curly,Hair,Holds,Small,Dog

 

Čihuahua, Jorkšyro terjeras, Maltos bišonas, nykštukinis pudelis, toiterjeras, Pomeranijos špicas – tik kelios dekoratyvinės veislės, kurių atstovai bene mažiausi pasaulyje. Gyvūnai tokie miniatiūriniai, jog atrodo lyg žaisliukai ir telpa į rankinę. 2000-aisiais madą skatino tokios garsenybės kaip Paris Hilton, vėliau tendencija nuslūgo supratus pasekmes ir atsakomybes. Vis dėlto mažų veislių paklausa tarp dailiosios lyties atstovių išlieka pastovi.

 

Augintiniai – ne daiktai, kuriuos galima padėti į spintą ir pamiršti. Tenka skirti laiko priežiūrai, dresūrai, prireikus gydyti ir pan. Negalima lepinti ar sužmoginti, nes ribų stoka sukelia elgesio problemas: teritorinę agresiją, nerimą. Per didelis skanėstų kiekis ar peršėrimas lemia nutukimą, diabetą ir širdies problemas. Su mažais šunimis reikia reguliariai vaikščioti į lauką, užtikrinti fizinę ir psichinę stimuliaciją, dresūrą, socializaciją. Auginimas nesiskiria nuo stambesnių keturkojų. Kartais mažyliai kelia šeimininkams didesnių iššūkių, palyginti su vidutinio svorio gentainiais.

 

Žinoma, daugelis nykštukinių veislių negali pasigirti ištverme, todėl, risnodami šalia šeimininko, greitai pavargsta, pasijunta nesaugūs, ypač žmonių susibūrimų vietose, greta kitų šunų, galiausiai pradeda prašytis ant rankų. Ilgose išvykose rekomenduojama naudoti specialias nešynes arba vėžimėlius (patogu keliaujant, dalyvaujant parodose), tačiau nevalia kišti į įprastą moterišką rankinę. Specialiai gyvūnams skirti aksesuarai yra pritaikyti jų poreikiams ir komfortui, užtikrina saugumą.

 

Nusikaltimas gerovei

 

Didžiausias pavojus augintinio gerovei kyla, jei veislės pasirinkimą lemia išoriniai kriterijai – nestandartinė išvaizda, primenanti pliušinį žaisliuką, purus kailis, kurį malonu liesti, galimybė rengti, šukuoti ir puošti lyg lėlę, praktiškas dydis, neužimantis daug vietos bute ir automobilyje, noras išsiskirti ir sulaukti dėmesio, populiarių socialinių tinklų žvaigždžių kopijavimas. Užgaida įsigyti nykštukinį šunį vien todėl, kad madinga, gražiai atrodo nuotraukose, stilinga nešiotis rankinėje, yra mažų mažiausiai neatsakinga. Gyvūnų teisių aktyvistai įsitikinę, kad ši mada – moraliai neteisinga, kaip natūralūs kailiai.

 

Sudaiktinus šunį, jei svarbiausia – išvaizda, kyla rizika, kad šeimininkas žiūrės į augintinį kaip į žaisliuką, o ne gyvą būtybę, kuria reikia rūpintis. Nepasidomės ir net neatkreips dėmesį į poreikius, pavyzdžiui, pamirš paimti gertuvę su vandeniu ir pagirdyti, nepašers, praleis vizitą pas veterinarą, nesudarys sąlygų ramiai pailsėti. Kai kurie nykštukiniai šunys nemokomi atlikti gamtinių reikalų lauke, pratinami šlapintis ir tuštintis namuose ant vienkartinių palučių. Tad neturi galimybės elgtis natūraliai – uostinėti ir tirti pasaulį. Jeigu keturkojis stokoja dėmesio arba, atvirkščiai, lepinamas, tampa agresyvus. Jautrios psichikos gyvūnai, kurie nuolat nešiojami, neturi ramybės, nesijaučia saugūs, gali tapti bailūs ir susirgti depresija. Kai kurie šeimininkai, supratę, jog augintinis tapo nevaldomas, nepatogus ir kelia problemų, lengva širdimi atiduoda į prieglaudą, nes pirkinys nepateisino lūkesčių. Tokie emociškai apleisti šunys dažnai nežino, kaip užmegzti ryšį su žmogumi, jaučiasi išduoti. Tai panašu į gyvūnų išnaudojimą.

 

Atsakingas apsisprendimas

 
  • Prieš perkant kruopščiai išanalizuoti veislės savybes, sveikatos aspektus ir galimus iššūkius.
  • Surinkti informaciją apie veislyną, pasidomėti tėvų genetika ir paveldimomis ligomis, šunų laikymo sąlygomis.
  • Įsigyti šuniuką iš patikimų veisėjų. Vengti daugintojų, kurie siūlo gyvūnus be kilmės dokumentų ir už mažesnę kainą.
  • Įsitikinti, ar užteks laiko, finansų, gyvenamosios vietos resursų, norint patenkinti šuns poreikius visą gyvenimą.
  • Į priežiūrą įtraukti visus šeimos narius, kad gyvūnas netaptų vieno asmens atsakomybe.
  • Įsipareigoti nuolat auklėti ir dresuoti, kad šuo būtų klusnus ir valdomas.
  • Pripažinti, jog, nepaisant dydžio, tai tikri šunys – ištikimi kompanionai, o ne aksesuarai ar vaikai.
  • Mada nešioti šunį rankinėje ar po pažastimi neprivaloma. Tinkamai išauklėti augintiniai puikiai lieka namuose vieni arba drausmingai eina šalia kojų ir netampo pavadėlio.
 

Sveikatos bėdos

 

Mažo dydžio šunims gresia didesnė rizika susirgti tam tikromis ligomis. Nors gyvena ilgiau (15–18 m.), garsėja kaip dažni veterinarų pacientai. Kai kurie susirgimai itin specifiniai.

 

Trachėjos kolapsas būdingas brachicefalinėms veislėms: mopsams, prancūzų buldogams, ši cu, pekinams, Lasos apsams. Tai progresuojanti trachėjos liga, apsunkinanti kvėpavimą. Rizikos veiksniai – antsvoris, karštas oras, fizinis krūvis. Mažas dydis susijęs su siaurais lytiniais takais, todėl dažnos šuniavimosi komplikacijos, ypač veislėms, kurioms būdinga plati galva. Kai kurioms kalytėms gali prireikti cezario pjūvio operacijos.

 

Viena dažniausių sąnarių problemų – kelio girnelės išnirimas. Jeigu kartojasi, didėja kryžminio raiščio plyšimo rizika. Šis raištis atsakingas už vaikščiojimo / stovėjimo smūgio amortizaciją ir kelio sąnario stabilizavimą. Patyręs traumą šuo šlubuoja arba nemina pažeista koja. Reikalinga operacija. Tarpslankstelinio disko liga pasireiškia išvarža stuburo srityje: atsiranda skausmas, sunku vaikščioti, galimas paralyžius.

 

Pankreatitas – kasos uždegimas, kurį sukelia riebus žmonių maistas, jei augintinis šeriamas likučiais nuo stalo. Liga skausminga, linkusi kartotis. Kadangi nykštukinių veislių atstovai mažai kramto, burnoje gaminasi mažiau seilių, greičiau formuojasi dantų akmenys. Beveik visiems senjorams gresia parodontozė ir dantų netektis. Mitralinio vožtuvo liga ir širdies nepakankamumas gali pasireikšti vyresnio amžiaus šunims.

 

Dėl mažo svorio lengva perdozuoti vaistus, pavyzdžiui, nuo parazitų. Dažniau pasireiškia alergija į pašaro baltymus, tarkime, vištieną. Būdinga ryški odos reakcija į blusų įkandimus. Daugelis mažylių jautrūs temperatūrų svyravimams, todėl atvėsus orui arba dėl streso susitraukus kraujagyslėms prasideda raumenų drebulys. Būklė nėra pavojinga – užtenka aprengti rūbelį ir nuraminti.

 

Elgesio problemos

 

Augintiniai užkariauja širdį mielumu, mažumu ir žaismingumu, todėl gali atrodyti, kad nereikia auklėti ir dresuoti. Tačiau šunys mąsto šuniškai – suvokia šeimą kaip gaują su hierarchija. Jeigu šeimininkas neatlieka vado vaidmens, jo vietą užima augintinis. Elgesio problemos, kurias lemia lepinimas, sužmoginimas ir netinkamas auklėjimas, vadinamos mažo šuns sindromu. Jis kenkia žmogaus ir gyvūno santykiams, blogina augintinio gerovę, nes slopinama socializacija, vengiama vestis į viešas vietas, kyla rizika patekti į prieglaudą. Ilgainiui vargina šeimininką, nes reikia būti budriam, kontroliuoti situacijas, gresia sužalojimų tikimybė. Mažų šunų pyktis – didesnė problema, nei manoma.

 

Mažo šuns sindromo požymiai: *dažnas ir neadekvatus lojimas į provokaciją (garsas, veiksmas, objektas), neproporcingai arši reakcija į bet kokią situaciją; *agresyvus elgesys kitų gyvūnų ir žmonių atžvilgiu, urzgiant ir kandžiojantis, taip siekiant įtvirtinti dominavimą; *teritorinis elgesys saugant pašarą, žaislus, šeimininką ir jo daiktus, vietą lovoje ir pan.; *baimė ir nerimas, peraugantys į agresiją, streso simptomai nepažįstamoje aplinkoje ar šalia didesnių šunų; *dėmesio reikalavimas (lojimas, inkštimas ir kitoks netinkamas elgesys), peržengiantis ribas ir varginantis.

 

Viena pagrindinių mažų šunų sindromo priežasčių – žmonės elgiasi su augintiniais kitaip nei su dideliais keturkojais. Agresija dažnai laikoma nepavojinga, net juokinga. Taip šuo skatinamas elgtis netinkamai, kol situacija tampa nekontroliuojama. Kita vertus, maži augintiniai mato pasaulį iš apačios, todėl jaučia daugiau grėsmių, jog užmins, užgaus ir kitaip nuskriaus. O geriausia gynyba – puolimas. Tai savisaugos forma, nukreipta į potencialiai pavojingus asmenis ar gentainius. Kitas veiksnys – ribota socializacija. Jei ankstyvame amžiuje šuniukas laikomas tik namuose, lauke nešiojamas ant rankų ar rankinėje, pasaulis atrodo nesaugus ir atgrasus. Mažo šuns sindromas išduoda dresūros stoką. Svarbu ne tai, ar šuo moka pagrindines komandas. Svarbu nubrėžti ribas ir pasiekti, kad augintinis jų laikytųsi.

 

Pagrindinės auklėjimo strategijos

 
  • Nustatyti ribas ir įtvirtinti taisykles. Nevalia leisti šokinėti ant žmonių, be perstojo loti ar demonstruoti agresyvumą. Verta išmokyti komandų „Sėdėk“, „Į vietą“, „Negalima“, „Tylėk“, „Lauk“.
  • Atsisakyti hiperglobos. Žinoma, užuot auklėjus šunį, lengviau pasikišti po pažastimi ir nešiotis lyg daiktą. Tai sustiprina keturkojo suvokimą, kad jis valdo situaciją. Svarbu skatinti savarankiškumą, leisti vaikščioti su pavadėliu ir tyrinėti aplinką, koreguoti elgesį esamuoju laiku.
  • Socializacija. Nuo mažų dienų stengtis, kad šuo įgytų įvairios patirties su skirtingais žmonėmis, gyvūnais, aplinka. Tai padės išmokti, kad ne kiekviena situacija yra grėsminga, sumažins polinkį gintis ir pulti.
  • Skatinti ramų elgesį. Pagirti, duoti skanėstą, paglostyti, kai šuo reaguoja adekvačiai ir atlieka komandas. Nepykti dėl netinkamo elgesio. Netoleruoti, tačiau nebausti. Norint efektyvaus rezultato, dažniau girti už pažangą, nei peikti už klaidas.
 

Autorė Jurgita Ramanauskienė