XIV a. maras garsėjo kaip juodoji mirtis, sukėlusi daugiau kaip 50 mln. mirčių Europoje. Maro epidemijos kilo Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje, tačiau nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio daugiausia žmonių užsikrėtė Afrikoje. Šiuo metu trys endemiškiausios šalys – Kongo Demokratinė Respublika, Madagaskaras ir Peru. Madagaskare apie buboninio maro atvejus pranešama beveik kasmet nuo rugsėjo iki balandžio. Visgi šios užkrečiamosios ligos atvejų pasitaiko ir išsivysčiusiose valstybėse. Potencialiais ligos židiniais gresia tapti Kinijai ir JAV.

 

Per žingsnį nuo epidemijosThe,Plague,Doctor,At,The,Cemetery,Gates

 

Šių metų rugpjūčio pabaigoje Kalifornijos valstijos pareigūnai pranešė, kad netoli Pietų Tahou ežero vienam gyventojui diagnozuotas maras. El Dorado apygardos institucijos patvirtino, kad žmogus greičiausiai užsikrėtė įkandus užkrėstai blusai, kai stovyklavo vietovėje, kur gyvena laukinių graužikų. Marą sukelia bakterija Yersinia pestis, kuri dažniausiai plinta per užkrėstų blusų įkandimus. Tokios blusos užsikrečia maitindamosi užsikrėtusių voverių, burundukų ar kitų graužikų krauju. Katės ir šunys gali atnešti užkrėstų blusų į gyvenamąsias patalpas. Pasak El Dorado apygardos sveikatos priežiūros specialistų, maras natūraliai paplitęs daugelyje Kalifornijos vietovių. Deja, žmonės apie tai nežino. Nuo 2021-ųjų iki 2024 m. sugautas 41 maru užsikrėtęs graužikas, o 2025 m. pirmąjį pusmetį – dar keturi. Paskutinis žmogaus užsikrėtimo maru atvejis šiame regione užfiksuotas 2020 m. Prieš tai 2015 m. du asmenys susirgo maru apsilankę Josemitų nacionaliniame parke. Tai pavieniai laiku užkardyti atvejai. Visuomenės sveikatos specialistai nerimauja, kad netolimoje ateityje situacija gali pasikeisti. Labiausiai grėsmę kelia tai, kad JAV gyventojai vengia kreiptis į medikus. Tvyrant ekonominei suirutei vis daugiau amerikiečių atsisako sveikatos draudimo, tad negali gauti net būtiniausių medicinos paslaugų. Tad bent teoriškai šį regioną nuo maro epidemijos skiria vos vienas žingsnis. Pakaktų kelių maru užsikrėtusių žmonių, kad šią ligą per kelias savaites išplatintų visoje valstijoje. Žinoma, tai tik teorinis modelis. Visgi grėsmė reali. Mat dalis maro atmainų perduodamos oro lašeliniu būdu. Tai, kad maras net šiuolaikiniame pasaulyje gali plisti itin greitai, paaiškėjo 2020 m., kai užfiksuoti plaučių maro atvejai Kinijoje ir Mongolijoje. Tuomet užsikrėtusieji buvo greitai izoliuoti, tačiau karantino sąlygomis teko gyventi ne tik jų šeimos nariams, bet ir kaimynams.

 

Trys formos ir simptomatika

 

Anksti diagnozavus marą galima nesunkiai išgydyti antibiotikais, žmogus visiškai pasveiksta. Pasak PSO, kiekvienais metais maru užsikrečia 1000–2000 žmonių. Manoma, kad užsikrėtusiųjų gali būti daugiau, tačiau apie kai kuriuos atvejus nepranešama. Ir tai viena didžiausių problemų. PSO nuo 2017 m. ragina valstybes informuoti piliečius apie šią ligą ir išmokyti atpažinti simptomus. Tai Lietuvoje kasmet padaro Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Ši įtaiga išplatina pranešimą, kuriame nurodo, kad maro infekcija prasideda į gripą panašiais simptomais, tačiau vėliau gali pasireikšti įvairiomis klinikinėmis formomis. Skiriamos trys pagrindinės: buboninis, septiceminis ir plaučių maras.

 
  • Buboninis maras sudaro 80–95 % visų ligos atvejų. Inkubacinis periodas yra 1–7 dienos. Ligai būdingas karščiavimas, galvos skausmai, šaltkrėtis, silpnumas, vėmimas, pykinimas. Specifinis šios formos simptomas – vienas ar keli patinę, skausmingi limfmazgiai. Buboninis maras gali progresuoti ir išplisti į plaučius. Vėlesnėse stadijose uždegiminiai limfmazgiai gali virsti atviromis opomis, pripildytomis pūlių. Y. pestis bakterijos dauginasi limfmazgyje, esančiame arčiausiai sukėlėjo patekimo vietos. Buboninis maras dažniausiai išsivysto įkandus blusai. Negydant mirštamumas siekia 30–60 %, anksti pritaikius tinkamą gydymą – 10–20 %. Buboninis maras neplinta nuo žmogaus žmogui, išskyrus atvejus, kai tiesiogiai liečiami pūliai.
  • Septiceminis maras diagnozuojamas sukėlėjui išplitus kraujyje. Būdingas karščiavimas, šaltkrėtis, didelis silpnumas, virškinimo trakto veiklos sutrikimai. Oda ir kiti audiniai gali tapti pajuoduoti ir žūti, ypač rankų, kojų pirštai bei nosis. Septiceminis maras gali sukelti šoką, daugybinį organų nepakankamumą. Paprastai išsivysto kaip pirminė ligos forma arba buboninio maro komplikacija. Inkubacinis periodas menkai apibrėžtas, tačiau tikėtina, kad pasireiškia per kelias dienas nuo užsikrėtimo.
  • Plaučių maras – pavojingiausia maro forma, ligonius reikia izoliuoti, o jų kontaktus atsekti ir gydyti. Ši forma išsivysto Y. pestis bakterijų patekus į kvėpavimo takus: įkvėpus plaučių maru sergančio paciento kvėpavimo lašelių arba kaip septiceminio maro komplikacija. Inkubacinis periodas 1–4 dienos, kartais trumpesnis nei 24 val. Būdingas karščiavimas, galvos skausmas, silpnumas, greitai besivystanti pneumonija su kvėpavimo nepakankamumu, krūtinės skausmas, kosulys (kartais kraujingomis ar vandeningomis gleivėmis). Plaučių maras – vienintelė maro forma, kuri gali plisti nuo žmogaus žmogui. Anksti nepritaikius gydymo baigiasi mirtimi. Tačiau pasveikimo rodikliai aukšti, jei liga nustatoma ir gydoma laiku (per 24 val. nuo simptomų radimosi).
 

Įdomu

 
  • Maras – viena seniausių ligų. Jos sukėlėjo Y. pestis pėdsakų aptikta prieš 5000 m., bronzos amžiuje, gyvenusių žmonių dantyse.
  • Pasaulio istorijoje žinomos trys didelės maro pandemijos. Justiniano maras prasidėjo 541 m. ir atskiromis bangomis tęsėsi ilgiau nei šimtmetį. Juodoji mirtis – antroji ligos banga – siautėjo du dešimtmečius XIV a. viduryje. Per trečiąją pandemiją, prasidėjusią Kinijoje ir trukusią apie 100 metų (nuo 1855 iki 1960 m.), mirė daugiau nei 10 mln. žmonių.
  • Šiuo metu maru dažniausiai užsikrečiama įkandus blusoms ar valgant užkrėstą graužikų (ypač švilpikų) mėsą. Tačiau PSO perspėja, kad nauju infekcijos plitimo būdu gali tapti medicininis turizmas. Žmonės, ieškodami netradicinės medicinos gydymo būdų, keliauja į Afrikos ir Azijos valstybes, kuriose „vaistai“ ruošiami iš egzotiškų ingredientų, pavyzdžiui, laukinių gyvūnų kūno dalių. Jos gali būti užkrėstos Y. pestis. Tokių atvejų nuo 2011 m. jau buvo 11. Nors tai nedidelis skaičius, vis tiek kelia didelį susirūpinimą. Mat būtent medicinos turistai į Europą gali atgabenti marą.
 

Autorė Eglė Stratkauskaitė