Kai kuriems žmonėms šunys malšina vienatvę, atstoja vaikus, padeda įveikti emocinius sunkumus ir stresą, palaikyti ryšį su gamta. Tikima, kad augintiniai gerina fizinę bei psichinę sveikatą. Tačiau lūkesčiai, ką galėtų suteikti keturkojai draugai, nuolat auga ir tampa vis mažiau pagrįsti.

 

Šiuolaikinės visuomenės formatasTeenage,Girl,With,Poodle,Dog,Sitting,On,Sofa,At,Home

 

„Gyvename naminių gyvūnėlių revoliucijos laikmečiu“, – sako JAV Misūrio mokslo ir technologijų universiteto humanitarinių mokslų profesorė Margret Grebowicz. Augintiniai užima vis labiau privilegijuotą vietą žmonių gyvenime. Pavyzdžiui, 51 % amerikiečių šunis vadina šeimos nariais ir mano, kad jiems turėtų būti skiriama tiek pat dėmesio, laiko, išlaidų ir komforto, kiek žmonėms.

 

Psichologai dalį šio pokyčio sieja su internetu, kuris sustiprino individualizmą ir galėjo prisidėti prie didesnio vienišumo jausmo, taip pat su COVID-19 pandemija, kai augintiniai padėjo kompensuoti sumažėjusį socialinių ryšių poreikį. „Vis dėlto manau, kad šunys populiarėja ne dėl atskirties ir izoliacijos, o dėl to, kad žmonės jaučiasi nelaimingi visuomenėje, neranda paguodos ir galiausiai nusivilia vaikais, partneriais, bendradarbiais, kaimynais, – atkreipia dėmesį ekspertė. – Žmonės nori laikyti šunis, kad palengvintų savo pačių socialinio gyvenimo regresiją. Kai kuriems gyvūnai suteikia tokius santykius, kokių jie niekada nesukuria su aplinkiniais.“

 

Jaunosios kartos pasirinkimas

 

Iš prigimties šunys yra „socialiniai poliglotai“, gebantys bendrauti su skirtingomis rūšimis, todėl žmonių pasitikėjimas jais ir lūkesčiai atrodo suprantami. Tačiau daugelis tikisi, kad augintiniai išspręs problemas, kurių patys išspręsti negali.

 

Šiandien tūkstantmečio kartos atstovai sudaro didžiausią naminių gyvūnėlių savininkų dalį. Kai kurie kultūros apžvalgininkai teigia, kad šunys šiai kartai ypač svarbūs, nes tradiciniai stabilumo, savarankiškumo ir pilnametystės ženklai – paskola, nuosavas būstas ar vaikai – atrodo sunkiai pasiekiami arba tiesiog nepageidaujami.

 

Remiantis naujausiais duomenimis, apie 43 % amerikiečių pirmenybę teiktų augintiniui, o ne vaikui. Ir vėl grįžtama prie bendro nesaugumo jausmo visuomenėje. 1972 m. bendruomene pasitikėjo 46 % JAV gyventojų, o 2018 m. šis rodiklis sumažėjo iki 30 % ir toliau traukiasi.

 

Augintinių humanizavimas

 

Svarbus veiksnys, lemiantis augančius lūkesčius, yra augintinių sužmoginimo tendencija, dar vadinama antropomorfizmu. Šunys nebėra laikomi tik gyvūnais ar pagalbininkais (sargais, medžiotojais, policijos ar kariuomenės tarnybiniais gyvūnais) – jie tapo neatsiejamais šeimos nariais.

 

Velionė primatologė Jane Goodall 90-ąjį gimtadienį atšventė su 90 šunų. Televizijos laidoje ji atviravo, kad jai labiau patinka šunys nei šimpanzės, kurios yra pernelyg panašios į žmones. Su pūkuotais augintiniais elgiamasi kaip su vaikais, todėl tikimasi, kad jie laikysis žmonių socialinių normų. Toks elgesys kaip lojimas ar urzgimas – natūralūs šunų bendravimo būdai – neretai klaidingai suprantamas kaip nepageidaujamas.

 

Suasmeninant gyvūną tikimasi, kad sunkmečiu jis palaikys taip, kaip tai darytų žmogus, tačiau šunims būdinga savita emocijų reguliavimo sistema. „Filosofiškai tai galėtume pavadinti išnaudojančiais santykiais, nes žmonės laiko šunis dėl savo emocinės gerovės, pasiimdami dalykus, kurių negali ar nenori gauti iš kitur. Kaip ir gamtos išteklių gavyba, tokie santykiai ilgainiui tampa netvarūs“, – perspėja prof. M. Grebowicz.

 

Gyvybės sudaiktinimas

 

Pasak kultūrų tyrėjos Lauren Berlant, šiandienis gyvenimo būdas, orientuotas į pasiekimus ir uždarbį, lemia lėtą visuomenės degradaciją. Panaši dinamika pastebima ir šunų bei jų šeimininkų santykiuose. Veterinarijos gydytojai nerimauja, kad gyvą būtybę pavertus madingu aksesuaru ar žaisliuku gali būti nepatenkinami svarbiausi jos poreikiai.

 

Skiriant per mažai dėmesio augintiniams, jie gali negauti reikalingos priežiūros, o susirgę – laiku neatliktų tyrimų ar gydymo. Naminiai gyvūnai, ilgam paliekami vieni namuose, kol šeimininkai dirba, gali patirti nuobodulį, kuris ilgainiui prisideda prie streso ir sveikatos problemų. Susidūrę su pirmaisiais iššūkiais, kai kurie žmonės lengva ranka atiduoda šunis į perpildytas prieglaudas, tarsi atsikratytų nereikalingų daiktų.

 

Aršiausi gyvūnų teisių aktyvistai ragina riboti šunų laikymą miestuose, ypač žmonėms, kurių darbo grafikas intensyvus. Kiti teigia, kad pati gyvūnų nuosavybės samprata apskritai yra neetiška.

 

Miesto džiunglės

 

Sparti urbanizacija ir didėjanti žmonių koncentracija kelia šunims papildomą stresą. O iš keturkojų tikimasi, kad jie išliks ramūs ir susikaupę judrioje gatvėje, pilnoje nepažįstamų vaizdų, garsų ir kvapų. Remiantis Amerikos veterinarijos medicinos asociacijos ataskaita, beveik 70 % miestuose gyvenančių šunų labai mažai laiko praleidžia erdviose ir ramiose vietose, pavyzdžiui, parkuose ar miškuose, kur yra mažiau dirgiklių.

 

Tankiai apgyvendintuose rajonuose dažniau pasireiškia reaktyvus elgesys, pavyzdžiui, lojimas ant nepažįstamųjų ar išsigandus triukšmo. Tačiau miesto gyventojai dažnai pageidauja tylaus, patogaus augintinio, kuris nekeltų problemų viešose erdvėse – daugiabučiuose ar viešajame transporte.

 

Tikimasi, kad šuo prisitaikys prie įvairių žmonių veiklų: ilgo sėdėjimo kavinėje, važiavimo automobiliu, lankymosi parduotuvėse, nepaisant jo paties komforto ribų. Jei gyvūnas nėra socializuojamas, t. y. nepratinamas prie miesto aplinkos, kiekvienas pasivaikščiojimas gali tapti nerimo ir baimės šaltiniu.

 

Tobulas įvaizdis internete

 

Socialinė žiniasklaida labai prisideda prie nerealių lūkesčių, susijusių su šunų elgesiu. Tokios platformos kaip „Instagram“, „TikTok“ ir „YouTube“ yra užtvindytos nuotraukomis ir vaizdo įrašais, kuriuose, regis, tobuli augintiniai niekada neloja, neurzgia, negraužia, neserga ir elgiasi tarsi modeliai ar aktoriai. Nuomonės formuotojai kuria iškreiptą įspūdį, kad šunys yra tarsi gyvi žaisliukai – ramūs, paklusnūs ir visada tinkamai besielgiantys. Šeimininkai, nuolat stebintys kruopščiai surežisuotą turinį, gali pasijusti nepakankamai geri, nes realybėje jų augintiniai neatitinka idealizuotų standartų. Iš tiesų normalu, kad tam tikrose situacijose gyvūnai patiria stresą, rodo diskomfortą, prašo dėmesio, išdykauja ar nepaklūsta iš pirmo karto. Tai nereiškia, kad jie yra blogai dresuoti ar neprižiūrimi. Socialiniai tinklai didina spaudimą siekti tobulumo tiek šeimininkams, tiek jų šunims.

 

Dresavimo manija

 

Nors pastaraisiais metais mokslu pagrįstas ir humaniškas mokymas tapo auksiniu standartu, stebina neprofesionalių dresavimo patarimų gausa, kuri gali iškreipti realybę. „YouTube“ mokomųjų vaizdo įrašų, tinklaraščių ir internetinių kursų apie šunų dresavimą gausa gali sudaryti įspūdį, kad bet kokią elgesio problemą galima išspręsti greitai ir be didelių pastangų. Savamoksliai specialistai, žadantys išauginti tobulą augintinį, kuris niekada nekels problemų, stiprina iliuziją, kad bet kokie neigiami šunų jausmai – pyktis, baimė ar nerimas – yra tiesiog trūkumas, kurį reikia pašalinti, o ne natūrali emocijų raiška. Keturkojams, kaip ir žmonėms, būdingas skirtingas streso ir baimės slenkstis, o reakcijos į tam tikrus aplinkos dirgiklius yra neišvengiama ir sveikos psichikos dalis. Tačiau įsitikinimas, kad bet kokią problemą galima išspręsti vien dresūra, gali pasmerkti tiek šeimininkus, tiek šunis nesėkmei ar net kančiai.

 

Griežti elgesio reglamentai

 

Viešoji politika ir gyvūnų laikymo taisyklės, apibrėžiančios šunų elgesį, taip pat formuoja visuomenės lūkesčius. Daugelyje bendruomenių savininkams keliami aukštesni standartai: galioja griežti reikalavimai naudoti pavadėlį ir antsnukį, ribojamos tam tikros veislės, reglamentuojamas elgesys viešose vietose. Pavyzdžiui, daugelyje šalių reikalaujama, kad šunys būtų tinkamai valdomi, o agresyvus elgesys gali baigtis administracine bauda ar net eutanazija. Konkrečioms veislėms skirti įstatymai dažnai grindžiami stereotipais apie agresyvumą ir nevaldomą būdą. Paradoksalu, tačiau šiuos trūkumus dažniausiai lemia arba netinkamas veisimas praeityje, arba dabartinės šeimininkų auklėjimo klaidos. Net žmonės, atsakingai auginantys ir dresuojantys vadinamųjų kovinių veislių šunis, neretai atsiduria po didinamuoju stiklu – yra vertinami tarsi tikintis, kada gyvūnas suklys ir pateisins jam priskiriamą blogą reputaciją.

 

Lygiavertė draugystė

 

Visuomenės lūkestį, koks turėtų būti tobulas šuo, lemia įvairių veiksnių derinys – miestų plėtra, socialinė žiniasklaida, antropomorfizmas ar, priešingai, sudaiktinimas, taip pat griežti teisiniai reikalavimai. Toks įsivaizdavimas yra nerealistiškas ir gali neigiamai paveikti tiek šunis, tiek jų šeimininkus.

 

„Svarbu pripažinti, kad šunys, kaip ir žmonės, turi emocinių poreikių ir ribų. Nors dresūra ir socializacija yra labai svarbios siekiant užtikrinti gerą augintinių adaptaciją, šeimininkai taip pat turi nepamiršti, kad joks šuo negali būti tobulas kiekvienoje situacijoje, – aiškina prof. M. Grebowicz. – Užuot siekę nepriekaištingo įvaizdžio, turėtume siekti supratimo ir užuojautos. Pripažinimas, kad šunys, kaip ir žmonės, gali patirti baimę, nerimą ar agresiją, leidžia užmegzti sveikesnius santykius tarp augintinių ir jų šeimininkų. Tai draugystė, grįsta pagarba gyvūno natūraliems instinktams ir elgesiui.“

 

Šiuolaikinis pasaulis labiau orientuotas į žmonių poreikius, tačiau net nedideli pokyčiai, pritaikyti augintiniams, galėtų pagerinti jų gerovę. Daugiau kaip 4 tūkst. metų šunys gyvena greta žmonių, ištikimai tarnauja ir besąlygiškai myli, todėl galima tikėtis, kad visiems užteks vietos po saule.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė