„Gyvenimo prasmė nėra atrandama, ji sukuriama mūsų veiksmais“, – teigė žymus psichoterapeutas Viktoras Franklis. Tad ar verta galvoti apie gyvenimo tikslą, jo ieškoti, o gal verčiau tiesiog būti čia ir dabar bei mėgautis tuo, ką pateikia pati kasdienybė?

 

Ieškomas nuo seniausių laikųHappiness,And,Inspiration,Concept,,Psychology,Of,Happy,People,,Young,Woman

 

Apie gyvenimo tikslą svarstyta ir aiškinta nuo seniausių laikų, o tie aiškinimai buvo įvairūs. Senovės graikų filosofas Aristotelis tikėjo, kad aukščiausias gyvenimo tikslas yra eudaimonija – būties pilnatvė, pasiekiama dorai gyvenant. Kiti filosofai, pavyzdžiui, Epikūras, teigė, kad gyvenimo tikslas yra laimė, pasiekiama per malonumą ir ramybę. Viduramžiais krikščionybė skelbė, kad gyvenimo tikslas – Dievo paieška ir dvasinis susijungimas su juo. Moderniais laikais tokie egzistencialistai kaip Jeanas-Paulas Sartre ir Albertas Camus pabrėžė, kad gyvenimo prasmė kyla iš asmeninių pasirinkimų, o ne objektyvios tikrovės.

 

Šiuolaikinis psichologijos mokslas rodo, kad tikslo paieškos gali turėti svarbią psichologinę naudą. 2021 m. Harvardo universiteto atliktas tyrimas parodė, kad žmonės, kurie turi aiškų siekį, dažniau jaučiasi laimingi ir sveiki. Kitas tyrimas, publikuotas žurnale „Psychological Science“, nustatė, kad tikslo pojūtis susijęs su ilgesne gyvenimo trukme. Be to, žmonės, turintys tikslą, yra atsparesni stresui ir greičiau atsigauna po sunkių įvykių.

 

Kur prasmę mato žmonės?

 

2023 m. atlikta pasaulinė apklausa, kurioje dalyvavo daugiau nei 100 tūkst. respondentų, atskleidė, kad 68 % žmonių mano, jog gyvenimo prasmė – santykiai su kitais. 22 % teigė, kad esminis tikslas susijęs su profesine veikla ir pasiekimais, o 10 % prioritetą skyrė dvasinei paieškai. Apklausa vykdyta įvairiuose žemynuose, įtraukiant skirtingas kultūras.

 

Tyrimai rodo, kad aiškus gyvenimo tikslas teigiamai veikia sveikatą ir ilgaamžiškumą. Kanadoje atliktas 14 m. trukęs tyrimas, kuriame dalyvavo 6000 vyresnio amžiaus savanorių, parodė, kad per tą laikotarpį mirė 9 % dalyvių. Dauguma mirusiųjų neturėjo aiškaus siekio, dažniau patyrė neigiamų emocijų. Tai reiškia, kad tikslo pajautimas susijęs su ilgesne gyvenimo trukme ir bendrai geresniu sveikatingumu. Kitas mokslinis tyrimas atskleidė, kad gyvenimo prasmė – svarbus egzistencijos pagrindas, padedantis formuoti vidinį pasaulį ir suvokti santykį su pasauliu.

 

Kaip atrasti?

 

Vieno atsakymo, kas yra gyvenimo prasmė, nėra ir būti negali. Kiekvienas esame individualybė, turinti skirtingą tikslą. Jį rasti padės šie patarimai:

 

Mąstyti individualiai. Gyvenimo prasmė nėra universalus matas. Nereikia lyginti savęs su kitais, pavydėti, žūtbūt sekti aplinkinių pavyzdžiu. Kasdien gyvybes gelbstinčio chirurgo kasdienybė nebūtinai prasmingesnė už gatvės šlavėjo. Tarp profesinės veiklos ir būties prasmės negalima dėti lygybės ženklo. Jos ieškant derėtų žvelgti plačiau – tai visuma kasdien atliekamų, kad ir smulkių darbelių, žodžių, veiksmų, jausmų, kuriuos patys jaučiate ir skatinate jausti aplinkinius. Nereikia stengtis šios prasmės materializuoti.

 

Prisiminti vaikystę. Vaikai elgiasi gerokai nuoširdžiau nei suaugusieji, laisvai išsako norus ir pomėgius. Jų dar nevaržo socialinės normos, gėda ir baimė nepritapti. Todėl naudinga prisiminti, ko troškote vaikystėje, kokia veikla labiausiai žavėjo, su kuo labiausiai mėgdavote bendrauti, apie ką dažniausiai šnekėdavote. Jeigu neatsimenate, verta paklausinėti artimųjų ir viską užsirašyti. Gavę šiuos atsakymus, turėtumėte apsvarstyti, kodėl visa tai rūpėjo ir ar giliai širdyje teberūpi šiandien. Tai galėtų padėti suprasti, ką turite veikti gyvenime.

 

Analizuoti savo laisvalaikį. Ką svajojate nuveikti turėdami laisvą valandėlę? Kas labiausiai džiugina? Atsakymai į šiuos klausimus ne mažiau naudingi nei informacija iš vaikystės. Laisvalaikiu jaučiamės nevaržomi visuomenės pančių, nėra primetami tam tikri reikalavimai, todėl parodome tikruosius save. Laisvalaikio analizė padės geriau pažinti save, kartu priartėsite prie atsakymo, kam esate sukurti.

 

Neieškoti vienos prasmės. Dauguma jaučiasi nusivylę negalėdami rasti to vienintelio, svarbiausio gyvenimo tikslo, kuris įprasmintų visą esatį. Tokio ir nereikia ieškoti. Retas žmogus turi tik vieną tikslą, nustelbiantį visus kitus ir leidžiantį pajusti būties pilnatvę. Dauguma gyvenimo prasmę randa keliose veiklose, net jeigu jos tarpusavyje neturi nieko bendro. Svarbu savęs neriboti.

 

Paklausti draugų patarimo. Artimiausi bičiuliai apie jus žino daug svarbios informacijos. Galite nustebti, kiek dalykų pastebi, kurių nepastebėjote patys. Tereikia nuoširdžiai įsiklausyti į draugų suteiktą informaciją, apgalvoti, ką išgirdote, net jeigu tai nepatinka. Pamatę save naujomis akimis galite atrasti kitą gyvenimo kelią. Galite draugų tiesiai paklausti, koks, jų nuomone, yra jūsų gyvenimo tikslas. Arba paklausinėti, ką darote geriausiai, o kur be reikalo eikvojate jėgas. Pravartu paprašyti viską surašyti, taip draugai turės laiko pagalvoti, galės pasakyti viską atviriau, nei išdrįstų į akis. Rašteliai gali būti netgi anonimiški.

 

Daugiau skaityti. Daugiau nei prieš dešimtmetį Didžiojoje Britanijoje su 26 tūkst. paauglių atliktas mokslinis tyrimas parodė, kad tie jaunuoliai, kurie skaito Bibliją, aiškiau jaučia gyvenimo prasmę. Pasaulinės literatūros skaitymas neabejotinai turi naudos ne tik paaugliams, bet ir suaugusiems žmonėms. Skaitydami grožinę literatūrą ar poeziją turime galimybę nusikelti į kitus laikus, kitus pasaulius, patirti tokių išgyvenimų, kokių nesame patyrę, kitaip tariant, galime „pasimatuoti“ kitų žmonių gyvenimus. Tokia galimybė labai padeda suvokti, ką šiame pasaulyje veikiame patys, ką norime ir ką turėtume veikti, kokia mūsų egzistencijos prasmė.

 

„Čia ir dabar“ galia

 

Dažnai žmonės paskęsta gyvenimo tikslo paieškoje, į viską žvelgia pernelyg bendrai, sumenkindami čia ir dabar vykstančias patirtis. O juk realus gyvenimas ir tėra tik tai, ką turime šią akimirką. Rytų filosofijos, tokios kaip budizmas, skatina ne ieškoti būties prasmės, o suvokti, kad ji pati savaime yra prasminga. Budizmas moko, kad džiugesys kyla ne iš pasiekimų, o iš gebėjimo priimti dabartį tokią, kokia ji yra. Ieškant gyvenimo tikslo svarbu mokėti būti čia ir dabar, nes tai padeda rasti pusiausvyrą tarp ateities siekių ir dabarties pilnatvės. Praeitis jau praėjo, o ateitis dar neįvyko, todėl gyvenimas vyksta tik dabartyje. Mokėjimas būti čia ir dabar leidžia geriau išnaudoti šį unikalų momentą. Fokusavimasis į dabartį sumažina stresą, nerimą ir perdegimą, kurie dažnai kyla dėl nuolatinio mąstymo apie ateitį ar praeities klaidas. Gyvenant dabartimi lengviau pastebėti mažas kasdienybės detales, už kurias galima būti dėkingiems ir mėgautis jomis, o tai didina kasdienybės kokybę. Būties tikslas gali atrodyti kaip tolima idėja, o jos siekimas kartais sukelia frustraciją. Mokėjimas būti čia ir dabar leidžia džiaugtis procesu, ne tik galutiniu rezultatu. Toks požiūris padeda kurti ir stiprinti ryšius ne tik su savimi, bet ir aplinkiniais, nes leidžia skirti jiems visą dėmesį ir energiją. Galiausiai savimonė, kylanti iš buvimo dabartyje, leidžia geriau suprasti save ir savus poreikius, padeda priimti teisingesnius sprendimus ir judėti link ilgalaikių tikslų. Gyvenimas čia ir dabar nėra priešingybė tikslų siekimui – tai yra pagrindas, ant kurio šie tikslai kuriami išlaikant vidinę ramybę ir džiaugsmą.

 

Mokomės būti dabartyje

 

Buvimas čia ir dabar glaudžiai susijęs su sąmoningo dėmesingumo (mindfulness) praktikomis. Jų esmė – sutelkti dėmesį į dabarties momentą, vengti per didelio susitelkimo į praeitį ar ateitį. Sąmoningas dėmesingumas yra psichinis procesas, kurio metu sąmoningai kreipiamas dėmesys į tuo metu vykstančius išgyvenimus, mintis, jausmus, kūno pojūčius, supančią aplinką, kylančius impulsus kažką veikti. Tai buvimas čia ir dabar visomis prasmėmis. Yra įvairiausių technikų, kaip to pasiekti.

 

Kvėpavimo stebėjimas. Patogiai atsisėsti, geriausia, kad nugara remtųsi į atlošą, pėdos – į grindis. Kojos ir rankos nesukryžiuotos. Užsimerkti ir visą dėmesį nukreipti į kvėpavimą. Stebėti, kas vyksta jo metu: kaip pro šnerves patenka oras, kur jis keliauja toliau, kaip išsipučia ir vėl subliūkšta plaučiai, kilnojasi krūtinė, pilvas. Galima pabandyti pajausti, per kurią šnervę įkvepiama daugiau oro, kaip pakinta jo temperatūra ir kt. Svarbiausia – tik stebėti, nevertinti, nesistengti nieko keisti, kvėpuoti natūraliai. Normalu, kad dėmesys ne kartą nuo kvėpavimo nukryps kitur, nereikia dėl to nerimauti, tiesiog tai pastebėję grįžkite prie kvėpavimo. Kuo labiau patyrę būsite, tuo rečiau dėmesys nuklys, tuo greičiau pastebėsite jo nuklydimus ir lengviau sugrąžinsite prie stebimo objekto. Kvėpavimo pratimą galima tęsti taip ilgai, kaip norisi.

 

Kūno skenavimas. Pratimą galima atlikti sėdint, gulint, jeigu patogu, net stovint. Jam reikia 15–20 min. Pasirinkus norimą kūno padėtį, užsimerkti ir kelias minutes pabūti ramiai, stebėti kvėpavimą. Tuomet atkreipti dėmesį, kokių minčių ir jausmų kyla. Tik stebėti, niekaip nevertinti ir nemėginti keisti. Dėmesiu apgaubti visą kūną, analizuoti, ką jaučiate: galbūt šaltį ar karštį, lengvumą, nuovargį, niežulį, kurios nors vietos drebulį, skausmą, atsipalaidavimą ar kt. Pastebėjus, kad dėmesys nukrypo į šalį, ramiai jį grąžinti atgal. Užfiksavus bendrą kūno būseną, pamažu keliauti per skirtingas jo dalis: pėdas, blauzdas, kelius, šlaunis, klubus, juosmenį, krūtinę, nugarą, pečius, rankas, plaštakas, kaklą, galvą. Dėmesį sutelkiant vis į kitą vietą, stebėti, kokių pojūčių kyla. Gali būti, kad kažkur nejausite nieko, tai visiškai normalu, tiesiog užfiksuokite, kad tuo metu ten nieko nejaučiate. Pratimą baigti dėmesiu vėl apgaubiant visą kūną, įsileidžiant visas atplūstančias mintis ir jausmus. Kelias minutes tiesiog pabūti su aptiktais potyriais, jų nevertinant ir nemėginant keisti. Kai jausitės pasiruošę, atsimerkite ir užbaikite pratimą.

 

STOP pratimas. Tinkamiausias, kai reikia greitai susitelkti, nusiraminti. Pratimą sudaro vos keli žingsniai, jis trunka trumpiau nei minutę. Pirmiausia, kad ir kur būtumėte ir ką veiktumėte (jeigu tai nėra pavojinga), liautis tai darius, sustoti tiek fiziškai, tiek mintimis. Tris kartus įkvėpti ir iškvėpti. Stebėti supančią aplinką, galvoje verdančias mintis ir jausmus. Pasirinkti, ar norite tęsti tai, ką darėte, ar renkatės kažką kita. Grįžti prie veiklos. Šis pratimas ne tik ugdo sąmoningą dėmesingumą, bet ir padeda lengviau susidoroti su stresą keliančiomis situacijomis, išvengti konfliktų, įsisukimo į nereikalingą minčių / emocijų ratą.

 

Norint sąmoningą dėmesingumą paversti įpročiu, reikia maždaug 8 savaičių. Geriausių rezultatų pasiekiama praktikuojant bent po 20 min. (galima pradėti nuo 10 min. ir laiką pamažu ilginti) penkis kartus per savaitę. Rekomenduojama praktikoms pasirinkti reguliarų laiką, rasti ramią vietą, kur nebūtų daug pašalinių trikdžių. Galima taikyti įvairiausias praktikas, jų yra galybė. Vienos trunka ilgiau, kitos tinka trumpam susitelkti į save.

 

Autorė Jūratė Survilė