Retas keliautojo dvasią turintis europietis nėra aplankęs Balkanų pažibos – Graikijos. Turistus šis kraštas nuo seno keri įspūdinga gamta, senovės dvasia alsuojančia kultūra ir aistringu temperamentu. Visgi šiandien vietiniams graikams gyvenimas ne itin primena romantišką pasaką.

 

graikija

Nuo senovės iki šių laikų

 

Graikijos istorija prasideda nuo Egėjo civilizacijos klestėjimo Kretoje ir Balkanų pusiasalyje II tūkst. pr. Kr. Senovėje graikų kolonijos buvo išplitusios kur kas didesnėje teritorijoje negu šiuolaikinė valstybė. Nuo VII a. graikai pradėjo kolonizuoti dabartines Turkijos, Kipro, Libijos ir Italijos pakrantes. Valdant Aleksandrui Didžiajam teritorija išplito iki Egipto, Sirijos, Mesopotamijos, Mažosios Azijos žemių. Po Aleksandro Didžiojo mirties iki 146 m. pr. Kr. Graikija tapo viena iš Romos provincijų. Kai Romos imperija pasidalijo į dvi dalis – Rytų ir Vakarų imperiją – graikai daugiau galių turėjo pirmojoje, kuri žinoma Bizantijos vardu. Konstantinopolis tapo svarbiausiu helenizmo centru. Vėliau imperiją puldinėjo persai, slavai, avarai, langobardai. Prie jų prisijungė arabai, bulgarai, kūrėsi jai priešiškos valstybės. Bizantija neteko nemažos dalies teritorijų, turtingų provincijų. Imperija atsitiesė tik VIII a., kai graikai pradėjo susigrąžinti prarastas žemes. XII a. graikų tauta klestėjo, augo tiek miestai, tiek kaimai. Visgi 1202–1204 m. imperija neteko Konstantinopolio, jį užėmė kryžiuočiai. Graikų valdomos žemės toliau byrėjo, ir 1453 m. Bizantijos istorijoje padėtas taškas. Sostinę Konstantinopolį užėmė osmanai, valdę kraštą iki XIX a. Nepriklausomybę graikai iškovojo 1829 m. Pirmuoju prezidentu tapo graikas, Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras Ioannis Kapodistrias. Bet Europa nusprendė, kad Graikija turi būti monarchija, todėl karaliumi buvo paskirtas bavarietis Otas, vėliau danas Jurgis. XIX–XX a. graikai stengėsi plėsti savo teritoriją, prisijungti visus Osmanų imperijos graikus. Po 1912–1913 m. Balkanų karų jie atgavo Epyrą, pietinę Makedoniją, Kretą ir Egėjo salas. 1947 m. nusistovėjo dabartinės valstybės sienos. Po 1975 m. referendumo graikai nuvertė iš valdžios tuometį karalių Konstantiną II ir šalį paskelbė demokratine respublika.

 

Pabėgėlių krizė

 

Nuo praėjusių metų Europą užplūdo tūkstančiai nuo karo ir skurdo bėgančių žmonių iš Afrikos bei Artimųjų Rytų. Tai vadinama didžiausia pabėgėlių krize nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Nors svarbiausias pabėgėlių taikinys – Vokietija, pirmiausia atlaikyti jų srautą tenka pietinėms Europos valstybėms, tarp jų ir Graikijai. 2015 m. į Europą per šią šalį plūdo apie 857 000 pabėgėlių, per 2016 m. praėjusį laikotarpį – dar 68 000. Daugiausia pabėgėlių atvyksta iš Sirijos, Afganistano, Kosovo ir Irako. ES šalys, matydamos, kad suvaldyti migrantų srautą gerokai sunkiau, negu manyta, pradėjo uždarinėti savo sienas, riboti įsileidžiamų migrantų skaičių. Graikijai, kaip ir kitoms valstybėms, per kurias plūsta migrantų banga, dėl tokio sprendimo tenka atlaikyti dar didesnį spaudimą. Anksčiau laisvai šalies sieną kirtę pabėgėliai dabar joje „užstringa“. Kasdien į šalį atkeliauja po kelis tūkstančius naujų migrantų. Patys graikai nėra suinteresuoti mažinti pabėgėlių srauto. Jie nori tik greičiau jais atsikratyti perveždami į Centrinę Europą. Teigiama, kad graikai nevykdo įsipareigojimų ir nefiltruoja atvykėlių, visus juos praleisdami toliau. Graikams pabėgėlių banga kainuoja nemažai lėšų. Skaičiuojama, kad šiemet šaliai tai atsieis nuo 600 mln. iki milijardo eurų. Iš ES fondų skirtų lėšų esą užteks tik 6–7 mėn. pabėgėlių srautui kontroliuoti. Graikai baiminasi, kad tai skausmingai atsilieps jų ekonomikai ne tik dėl papildomų išlaidų, bet ir dėl neigiamai paveikto turizmo sektoriaus. Jau dabar pastebimas turistų mažėjimas. Graikijos viceprezidentas Y. Dragasakis ir migracijos ministras Y. Mouzalas 2016 m. vasarį nacionalinėje televizijoje pareiškė, kad kitų Europos šalių griežtesni reikalavimai graikams efektyviau filtruoti pabėgėlių srautą problemos neišspręs. Juolab jeigu kaimyninės valstybės uždarys savo sienas. Blogiausiu atveju apie tokią galimybę svarsto netgi pati Graikija, nors Y. Mouzalas teigia, kad vienintelis veiksmingas dalykas, galintis sustabdyti pabėgėlių krizę Europoje, yra pilietinio karo Sirijoje pabaiga.

 

Ekonominės problemos tęsiasi

 

Praėjusių metų pabaigoje Graikijos parlamentui patvirtinus 2016 m. biudžetą paaiškėjo, kad šalis šiais metais planuoja sutaupyti apie 5,7 mlrd. Eur. Dar 2015 m. liepą vykusiose derybose su Europos Komisija, Europos Centriniu Banku ir Tarptautiniu valiutos fondu pasižadėjo imtis papildomų taupymo priemonių dėl galimybės gauti trečiąjį finansinės pagalbos paketą, leidusį išsigelbėti iš gresiančio bankroto. Dabar šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) siekia 215,73 mlrd. Eur ir per paskutinį 2015 m. ketvirtį nusmuko 0,6 %. Šalies skolos siekia net 316,5 mlrd. Eur. Taigi sudaro per 146 % BVP. Tai reiškia viena – graikams neišvengiamai teks veržtis diržus.

 

Daugiausia pajamų (82,8 %) Graikijos ekonomikai teikia paslaugų sektorius. Pramonei tenka 13,3 %, žemės ūkiui – 3,9 % BVP. Paslaugų sektoriuje dirba apie 73,6 % šalies gyventojų. Vidutinė metinė alga atskaičius mokesčius čia siekia 9 303 Eur. Nors tai gerokai daugiau negu Lietuvoje, tačiau skurdo rizikos lygis šalyje siekia net 36 %. Nedarbo lygis Graikijoje siekia net 24,6 %. Visgi tai gerokai geriau negu 2013 m. rugsėjo rekordas – 27,91 %.

 

Ką verta aplankyti?

 

Graikiją kasmet aplanko apie 16 mln. turistų. Vien Atėnai jų sulaukia per 6 mln. Turistų lankomiausios vietos:

 

  • Atėnai. Atvykėlių čia laukia V a. pr. Kr. pastatytas Akropolis, Panteonas – šventykla, skirta Atėnei pagerbti, antikos laikų visuomeninis centras Agora bei senovės Agoros muziejus, Dzeuso Olimpiečio šventyklos griuvėsiai, nacionalinis archeologijos muziejus ir kt.

 

  • Santorinas. Tai Graikijai priklausanti sala Egėjo jūroje, garsėjanti puikiais paplūdimiais. Turistus žavi vietinė architektūra – balti pastatai mėlynais stogais. Iš salos matoma vienintelė pasaulyje paskendusi kaldera.

 

  • Rodas. Didžiausia Dodekaneso salyno sala, garsi dėl joje esančio vieno iš senojo pasaulio stebuklų – Rodo koloso. Taip pat verta pasilepinti įspūdinguose paplūdimiuose, išmėginti jėgas vandens sporto šakose, paklaidžioti į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktame Rodo senamiestyje.

 

  • Kosas. Tai Hipokrato gimtinė, šiandien turistus viliojanti įvairiomis linksmybėmis, muziejais, botanikos sodu, maudynėmis karštosiose versmėse ir paplūdimiais. Dauguma turistų aplanko Zia kaimelį, leidžiantį atitrūkti nuo miesto šurmulio ir pasigėrėti nepakartojama panorama.

 

  • Salonikai –svarbus jūrų uostas, antras pagal dydį šalies miestas. Atvykėlius traukia dėl jame esančių muziejų ir architektūros šedevrų. Žymiausi jų – Baltasis bokštas, Galerijaus arka, didžiausia Graikijoje Agios Dimitrios bažnyčia ir kt.

 

  • Kreta – taididžiausia Graikijos sala,kurioje neva gimė Dzeusas. Čia ką veikti randa tiek naktinio gyvenimo mėgėjai, tiek ieškantys ramaus poilsio. Verta aplankyti kalnų apsuptą Kurno ežerą, ilgiausią Europoje Samarijos tarpeklį, Lasičio plynaukštę, karstinę olą, pilną stalagmitų ir stalaktitų Dzeuso urvą, muziejų po atviru dangumi Lichnostatį, Knoso rūmus ir kt.

 

  • Delfai – miestas vidurio Graikijoje, kadaise laikytas dievo Apolono buveine. Šiandien čia verta aplankyti Apolono šventyklos griuvėsius, vieną geriausiai išlikusių antikinių teatrų, muziejų, Sibilės olą ir kt.

 

  • Olimpo kalnas – taiaukščiausias Graikijos kalnas (2 918 m aukščio). Remiantis graikų mitologija, tai buvo Olimpo dievų buveinė.

 

  • Olimpija – taiistorinis miestas vakarų Graikijoje, žinomiausias dėl jame rengtų pirmųjų olimpinių žaidinių. Čia uždegami olimpiniai deglai ir gabenami į tų metų olimpinių žaidynių centrą.

 

Sostinė ir didžiausias miestas Atėnai.
Valiuta  Euras.
Valstybinė kalba Graikų.
Etninė sudėtis 93,76 % graikų, 4,32 % albanų, likę procentai tenka bulgarams, rumunams, ukrainiečiams, pakistaniečiams, rusams, gruzinams, indams ir kitų tautybių gyventojams.
Vyraujanti religija 95–98 % graikų yra ortodoksai.
Valstybės vadovai Prezidentas Prokopis Pavlopoulos ir ministras pirmininkas Alexis Tsipras.
Plotas 131 957 km².
Gyventojų skaičius 11 260 402.
Gyventojų tankis 84,66 žm./km².
Laiko juosta UTC +2, vasaros laikas UTC +3.
Klimatas Viduržemio jūros: vasaros karštos ir sausos, žiemos švelnios bei drėgnos.

 

Specialisto komentaras

Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Linas Kojala

 

Graikija vis dar neišklimpo iš ekonominės suirutės. Šalies ekonomika šiandien, palyginti su krizės pradžią žymėjusiais 2009 m., yra mažesnė ketvirtadaliu. Tiek pat sumažėjo ir gyventojų pajamos. Be to, nedarbo lygis siekia 25 % (Lietuvoje vidutinis nedarbo lygis 2015 m. buvo 9 %). Vyriausybė yra priversta tęsti „suveržtų diržų“ politiką ir imtis nepopuliarių sprendimų. Pavyzdžiui, valstybės tarnautojų skaičius per kelerius metus sumažėjo per 30 % – nuo beveik 1 mln. iki mažiau negu 700 000. Biudžeto karpymai taip pat leido bent iš dalies suvaldyti situaciją.

 

Visgi vien to neužteks – reikalingos struktūrinės reformos. Graikijos visuomenė yra šešta pagal amžiaus vidurkį pasaulyje. To rezultatas – 3,6 mln. dirbančiųjų tenka 2,7 mln. pensininkų ir dar 1,2 mln. bedarbių, gaunančių pašalpas. Be to, vidutinis pensijos dydis siekia apie 960 Eur. Todėl norint išlaikyti tokią sistemą tenka kasmet skirti 15 %nuo Graikijos bendrojo vidaus produkto (BVP), kai tuo metu kitos išsivysčiusios valstybės geba išsitekti su 8 %. Natūralu, kad tuomet valstybei gresia finansinė bedugnė: tarptautiniai įsiskolinimai didėja, biudžeto pajamos mažėja, o našta ne. Dėl to pensinis amžius prieš keletą metų buvo pakeltas nuo 62 iki 67 m. Tačiau akivaizdu, kad to neužteks – socialinės išmokos ir toliau bus karpomos.

 

Be to, Graikija dėl savo geografinės padėties labai stipriai jaučia pabėgėlių krizės padarinius – apie 84 % 2015 m. į Europą atvykusių pabėgėlių pirmiausia pasiekė Graikiją. Tai lemia papildomas išlaidas, kasmet vertinamas maždaug 600 mln. Eur.

 

Žinoma, gyventojai nėra patenkinti. Buvo surengti net keli masiniai protestai, kuriuose dalyvavo dešimtis tūkstančių gyventojų. Tačiau vyriausybė neturi kitos išeities kaip tik tęsti tokią politiką, nes, viena vertus, paramos nesuteiks tarptautiniai kreditoriai, kita vertus, valstybė paprasčiausiai bankrutuos. Šviesa tunelio gale, kad reformos pavyks, yra, bet ji dar atrodo labai tolima.