Ponzi1920

Buvęs JAV ambasadorius Indijoje Johnas Kennethas Galbraithas kartą pastebėjo, kad žmogus, kuris žavisi savo vagysčių išradingumu, beveik visada iš naujo atranda ankstesnę sukčiavimo formą. Vienas geriausių pavyzdžių – garsusis italų sukčius Charlesas Ponzi, kurio pasitikėjimo aferą sukčiai ir toliau vykdo iki šių dienų.

 

Gabus nusikaltimams, bet ne mokslams

 

Charlesas Ponzi gimė kaip Carlo Pietro Giovanni Guglielmo Tebaldo Ponzi 1882 m. kovo 3 d. Parmoje, Italijoje. Daugelį sukčiaus gyvenimo detalių sunku patikrinti, nes ne vieną jų pats sukūrė. Remiantis jo pasakojimais, tėvai Oreste’as ir Imelda Ponziai priklausė turtingai italų šeimai, kuri jam gimus tapo skurdžiais. Nuo mažens suprato, kad sunkus darbas ir knygų skaitymas – ne jam. Pasakojama, kad Charlesas anksti parodė norą nusikalsti, vogė iš tėvų ir net parapijos kunigų. Viena sukčiavimo schema keitė kitą, nes vis svajojo, kad kada nors ras tokią, kuri jį padarys pasakiškai turtingą. Anksti įsidarbino pašto darbuotoju, bet netrukus buvo priimtas į Romos La Sapienza universitetą. Jo turtingesni draugai universitetą vadino „ketverių metų atostogomis“. Sekdamas jų pavyzdžiu kartu vaikščiojo po barus, kavines, operą. Dėl to išleido visas santaupas, o po ketverių metų liko be diplomo. Per tą laiką nemažai italų berniukų migravo į JAV ir į Italiją grįžo kaip turtingi ponai. Tėvai skatino daryti tą patį tikėdami, kad taip bus grąžinta prarasta šeimos šlovė ir turtai.

 

Išsvajotoji, bet nedraugiška Amerika

 

Taigi, 21 metų jaunuolis išplaukė į JAV geresnio gyvenimo. Pasiekęs jos krantus kišenėje turėjo vos 2,50 JAV dolerio. Iškart pradėjo dirbti atsitiktinius darbus. 1907 m. įsidarbino kasininku „Zarossi“ banke, kuris įkurtas siekiant patenkinti naujus Italijos imigrantų poreikius ir taikė dideles palūkanų normas. Būtent ten pirmą kartą išvydo veiksmą, kuris vėliau pavadintas „Ponzi schema“. Bankas turėjo rimtų finansinių problemų dėl neatsakingai išduodamų nekilnojamojo turto paskolų. Banko įkūrėjas Luigis „Louis“ Zarossi bandė išlikti finansuodamas palūkanų mokėjimus naudodamas klientų indėlius iš naujai atidarytų sąskaitų. Galiausiai bankas bankrutavo ir L. Zarossi pabėgo į Meksiką su didžiąja banko pinigų dalimi. Bedarbiui Charlesui sparčiai tirpo pinigai, tad suklastojo čekį, kurį išmokėjo sau, tačiau buvo sučiuptas ir beveik trejus kalėjo Kanadoje. Išėjęs į laisvę 1911 m., grįžo į JAV, kur įsitraukė į naują nusikalstamą nelegalių italų imigrantų gabenimo per sieną schemą. Vėl buvo sučiuptas ir dar dvejiems metams įkalintas Atlantoje. Užuot pasakęs motinai, kuri tuo metu jo laukė Italijoje, kad sėdi kalėjime, parašė laišką, kuriame patikino, kad dirba Kanados kalėjime.

 

Gudri pinigų viliojimo schema

 

Vos 157 cm ūgio Charleso sukčiavimo planas pagaliau pavyko. 1920 m. per aštuonis mėnesius surinko 15 mln. JAV dolerių įtikinęs dešimtis tūkstančių bostoniečių, kad žino būdą, kaip greitai praturtėti. Charleso afera buvo tokia nepaprasta, kad net pavadinta jo vardu – tai buvo ne kas kita, kaip senas būdas skolintis iš Petro, kad sumokėtų Pauliui. Taisyklės paprastos: iš naujų investuotojų paimti pinigai naudojami senų investuotojų skoloms apmokėti. Tiesa, vyras nebuvo sukčiavimo pionierius. Pirmosios žinomos tokio tipo schemos atsektos antroje XIX a. pusėje tiek JAV, tiek Vokietijoje. Charlesas Dickensas netgi aprašė tokią schemą 1857 m. romane „Mažoji Dorita“.

 

Po kalėjimo Atlantoje grįžęs į Bostoną, kuriame niekas jo nelaukė, o darbai vėl keitė vienas kitą, vieną dieną paštu iš Ispanijos įmonės gavo laišką, kuriame buvo tarptautinis atsakymo kuponas. Tai kuponas, kurį galima iškeisti į keletą prioritetinių oro pašto ženklų iš kitos šalies. Suprato, kad gali užsidirbti pirkdamas šiuos kuponus vienoje šalyje, o iškeisdamas juos į brangesnius pašto ženklus kitoje šalyje. Sukčiaus planas paprastas: siųsdavo pinigus agentams, dirbantiems jam kitose šalyse, kurie pirkdavo kuponus ir siųsdavo juos atgal į JAV. Tada iškeisdavo kuponus į pašto ženklus, kurių vertė didesnė, nei už juos sumokėjo, ir juos parduodavo. Kalbama, kad kai kurie šių pardavimų sukčiaus kišenę papildė daugiau nei 400 %. Nepatenkintas pelningos schemos vykdymu savarankiškai, italų imigrantas pradėjo ieškoti investuotojų, kad gautų dar didesnį pelną. Pažadėjo investuotojams neįtikėtiną 50 % grąžą per 45 dienas arba 100 % per 90 dienų. C. Ponzi šiems investuotojams mokėjo pinigais, gautais iš kitų investuotojų, o ne gaudamas tikrą pelną. Tai buvo unikali idėja, kurią aferistui pavyko parduoti tūkstančiams žmonių. Jis teigė, kad visoje Europoje turi išplėtotus agentų tinklus, kurie jo vardu perka masinius atsakymų kuponus. Investuotojų prispaustas papasakoti daugiau detalių, kaip iš tiesų šie kuponai krauna didžiulį pelną, mandagiai paaiškino, kad tokią informaciją turi laikyti paslaptyje dėl konkurencinių priežasčių. Pasirodo, vyro genialumas slypėjo psichologijoje, o ne finansuose. Sukčius žinojo, kad jo turtų idėja tokia viliojanti, kad blogiausia, ką jis galėjo padaryti, bandyti ją parduoti per daug agresyviai. Atlikdamas užimto, bet linksmo ir daug bendraujančio investicijų eksperto vaidmenį, gudrus italas pasirodydavo vakarėliuose, kavinėse, vaišino draugus gerais cigarais, o tada staiga išskubėdavo susitikti su vienu iš daugelio svarbių klientų…

 

Iš manipuliacijų nusipirko 12 kambarių dvarą su oro kondicionieriumi ir šildomu baseinu Leksingtone, Masačusetso valstijoje. Tarnai, pora automobilių, įskaitant pagal užsakymą pagamintą limuziną, gausybė puikių drabužių ir aukso rankenėlių lazdelių buvo puiki įvaizdžio dalis. Pranešama, kad uždirbdavo 250 000 JAV dolerių per dieną. Įsigijo komercinio ir nuomojamo nekilnojamojo turto visame Bostone bei akcijų keliuose bankuose. Pirkti turtą ir įvairius brangius daiktus tapo manija. Sukčius aplink pirštą apvyniojo nuo darbininkų klasės italų imigrantų iki policininkų ir politikų. Netgi priimdavo pinigus iš kunigų. 1920 m. vasarą buvo beveik kiekvieną dieną aprašomas Bostono laikraščių pirmajame puslapyje. Galiausiai juo susidomėjusiems pareigūnams buvo priverstas atskleisti savo verslo sandorių detales. Sukčius įžūliai užsiminė, kad tiesiogiai bendradarbiauja su užsienio vyriausybėmis, jog nupirktų didžiulius kiekius kuponų, reikalingų jo įmonei paremti. Teisinosi, kad vyriausybės, iš kurių pirko kuponus, pelnėsi pačios, todėl neva jos nenorėtų atskleisti tikslaus savo verslo pobūdžio. Netrukus leidinys „Boston Post“ paskelbė sensacingą antraštę, kad finansų burtininkas, kuriuo jį laikė investuotojai, yra sėdėjęs kalėjime. Galiausiai viskas ėmė griūti, investuotojai vienas po kito panoro atsiimti savo pinigus, o 1920 m. rugpjūčio 12 d. vyrui pateikti 86 kaltinimai dėl sukčiavimo. Turėdamas maždaug 7 mln. JAV dolerių jis prisipažino, o vėliau 14 metų praleido kalėjime.

 

Meilė ir mirtis

 

Kelias į turtus buvo ilgas optimistiškai nusiteikusiam sukčiui. 1917 m. grįžęs į Bostoną pamatė laikraščio skelbimą, kad bakalėjos parduotuvės savininkui J. R. Poole’ui reikėjo darbininko. Vyras skelbimu susidomėjo ir net nenutuokė, kad ras ne tik darbą, bet ir meilę. Važiuodamas tramvajumi susipažino su Rose Gnecco – neaukšta, gražia ir labai kuklia moterimi, kuri, kaip vėliau pasirodė, yra jo darbdavio dukra. Pora susituokė 1918 m. vasarį. Charlesas perėmė uošvio bakalėjos verslą ir ėmė jį tvarkyti. Nors prasidėjus pirmiesiems kaltinimams sukčiavus moteris vis dar tikėjo jo pasakojimais ir nekaltumu, galiausiai palūžo. Kai 1934 m. išėjo iš kalėjimo nuplikęs ir 18 kg sunkesnis, imigracijos tarnybos turėjo deportacijos orderį. Jis niekada nebuvo tapęs Amerikos piliečiu ir buvo laikomas nepageidaujamu užsieniečiu. Tų pačių metų spalio 7 d., kai jo prašymai likti JAV buvo atmesti, deportuotas į Italiją. Žmona liko Bostone ir ketino prisijungti prie jo, kai tik susiras darbą, bet po dvejų metų pavargo laukti ir galiausiai su juo išsiskyrė.

 

C. Ponzi susirado darbą oro linijų bendrovėje, vykdančioje verslą tarp Italijos ir Brazilijos. Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Brazilijos vyriausybė nutraukė bendradarbiavimą su oro linijų bendrove sužinojusi, kad ji gabena strategines atsargas į Italiją. Išėjęs iš darbo vyras mokė anglų ir prancūzų kalbų, vėliau dirbo vertėju italų importuotojų įmonėje. Tačiau jo rega vis silpnėjo, o 1948 m. pradžioje ištikęs insultas iš dalies paralyžiavo kūną. Garsusis sukčius mirė labdaros ligoninėje Rio de Žaneire 1949 m. sausio 18 d., palikdamas 75 JAV dolerių laidojimo išlaidoms.

 

Autorius Monika Budnikienė