Menininkai iš Lietuvos pelnė tarptautinį pripažinimą – brolių Algirdo ir Remigijaus Gataveckų paveikslas „Genealoginė deformacija“ eksponuojamas Nacionalinėje portretų galerijoje Londone. Algirdas Gataveckas sako, kad suvokimas, ką jiems pavyko pasiekti, aplanko epizodiškai – kai apie tai primena socialiniai tinklai ar netikėtai gatvėje atpažįsta praeiviai.

 

Algirdas Gataveckas - David Parry nuotrauka

Algirdas Gataveckas, David Parry nuotrauka.

KOKS jausmas, kai vienas jūsų darbų eksponuojamas Nacionalinėje portretų galerijoje Londone?

 

Jaučiu, kad pagaliau esame pripažinti kaip atitinkantys pasaulinį standartą. Nacionalinė portretų galerija Londone yra tikras portretų muziejus-lopšys. Neseniai buvo pasirodęs straipsnis, kad Londonas yra vienas svarbiausių pasaulio meno centrų, o jame veikia ir viena seniausių pasaulyje Nacionalinė portretų galerija. Vien patekti į tokį prestižinį pasaulinį konkursą reiškia, kad atitinki pasaulinį lygį. Labiausiai glosto širdį tai, kad komisija mumyse mato unikalumą, savitą braižą, kuris atitinka šį lygį.

 

AR dar piešiate vien savo malonumui, jaučiate terapinį meno poveikį?

 

Terapiniu piešimu, kaip kažkokiu šventišku dalyku, jau seniai besimėgavome. Man atrodo, kad, kaip ir sporte, kai nori išsiskirti iš kitų, siekti geresnio rezultato, konkuruoti su kitais ir savimi, šiek tiek turi ir kančių paragauti. Piešimas tam tikra prasme yra nelengvas darbas. Dažnai mūsų kūriniai būna dideli, todėl jų piešimas yra kartu ir malonus, ir varginantis procesas, bet tikrai ne terapinis.

 

KOKIAIS kūrėjais žavitės?

 

Itin žaviuosi Asmik Grigorian, Egle Budvytyte. Didžiuojuosi Aleksandra Fledžinskaite-Kašubiene (Kasuba), kurios kūryba eksponuojama „Tate Modern“ galerijoje Londone, taip pat Rose Namajunas. Tai lietuviai, kurie pasaulyje įveikia labai daug kalnų, šviečia itin ryškiai ir savo srityse griežia pirmuoju smuiku. Kaip pastebėjote, įvardijau vien moteris. Ilgą laiką jos buvo užspaustos, o dabar neša Lietuvos vėliavą pasaulyje. Žinoma, nereikia nurašyti ir vyrų, tačiau labai įkvepia talentingos moterys.

 

Kalbant apie pasaulio menininkus, įkvepia ispanų menininkas Antonijus Lopesas Garsija, Didžiosios Britanijos kūrėjo Anišo Kapūro kuriami kultūros objektai, vokiečių menininkas Anzelmas Kyferis ir britų tapytojas Liusjenas Froidas.

 

KOKIOS dar meno formos jus žavi?

 

Mane labai įkvepia muzika. Dažnai jos klausomės kurdami. Kartais susimąstau apie tai, kad muzika, kurią sukūrė ir paliko jau iškeliavę žmonės, vis dar gyva čia – mūsų namuose, studijoje. Mus per radiją pasiekia bet kuriuo laikmečiu ir bet kurioje pasaulio vietoje sukurtas kūrinys, ir jis vis dar gyvas, nes mes jo klausomės kažkur Lietuvoje. Ta muzika atėjo pas mane į kambarį netyčia – aš jos neieškojau, tačiau ji gyva. Labai norėčiau, kad ir mano kūriniai atkeliautų pas kažką į namus bet kokia forma – per socialinius tinklus, žiniasklaidą ar renginius. Norisi, kad jie kuo ilgiau cirkuliuotų.

 

PRIE kokio kūrinio, projekto šiuo metu dirbate?

 

„Kodas: Aš esu“, kuriam gavome finansavimą iš Kultūros tarybos. Projektą brandinome ilgai, banguotai, tačiau jis jau eina į pabaigą, ne už kalnų ir atidarymas. Visą rugsėjį bus galima ateiti jo pasižiūrėti. Tiesa, nereikėtų tikėtis pamatyti kažko panašaus į tai, kas eksponuojama Londone ar Vilniaus paveikslų galerijoje. „Kodas: Aš esu“ yra konceptualus projektas, apimantis ne tik tapybą ar piešinius, bet ir įvairias tarpdisciplinines formas.

 

AR būna nepavykusių, nebaigtų paveikslų? Ar taisote, kol liekate patenkintas rezultatu?

 

Visą laiką taisome, darome. Brolis turi tokį įvardijimą – „kankinam tapybą“. Dažnai mūsų kūrinių temos susijusios su patirtimis, išgyvenimais, todėl „kankinti tapybą“ tam tikra prasme yra koncepto dalis. Tiesa, mes ją ne tiek taisome, kiek sluoksniuojame, kol mums patinka, kol atrodo, kad jau viskas gerai. Tik tas „gerai“ kartais išsitęsia iki kelių savaičių, nes kas rytą pasižiūrėjus norisi dar kažką patobulinti. Tačiau kai jau uždedame parašą ir išsiunčiame darbą į parodą, prie jo nebesugrįžtame.

 

AR pasitaiko kūrybinių krizių?

 

Dažnai mes per jas keliaujame, bet pereiname iš vienos formos į kitą: neužsidarome ties viena technologija ar vienu stiliumi. Galime pereiti į dizainą ir, pavyzdžiui, gaminti puodelius, skirtus surinkti lėšų vaikams. Galime kurti atvirukus, miesto ženklus, skulptūras, užsiimti fotografija, sienų tapyba ir kt. Kuriame plačiai, todėl kūrybinė krizė tarsi ignoruojama pereinant į kitą formą, kur galbūt esame mažiau patyrę ir reikia labiau pasigilinti. Kaip minėjau, mėgstame eksperimentuoti, nustebinti patys save, tačiau jei ko nors imamės, niekada nedarome atmestinai – į bet kokios formos meną visada žiūrime rimtai.

 

KOKIE meno kūriniai puošia jūsų namus? Ar lengva nepaversti jų galerija?

 

Namus puošia kitų kūrėjų darbai. Pirmuoju smuiku groja Valentino Antanavičiaus kūriniai – turime tris. Palemono Gintaro Janonio taip pat turime tris, Pauliaus Juškos – du, Žygimanto Augustino – vieną. Taip pat turime Kazimiero Valaičio, Leono Lino Katino darbelių. Mėgstame pirkti kitų autorių darbus, mėgautis kūryba. Kitų kūrėjų darbai sukabinti ant sienų, o mūsų stovi ant grindų, dažnai būna nusukti, ir jų nėra daug, nes nupiešti jie greitai įsigyjami, neužsilieka namuose.

 

KĄ manote apie meną viešose erdvėse – ant pastatų, šulinių dangčių, grindinio ir kt.?

 

Parodykite kūrinį ir pasakysiu, ką galvoju (šypsosi). Turime tokią filosofiją, kad piešinys gali būti ne meno kūrinys, o rankdarbis, sportas (vienas – ilgo bėgimo piešinys, kitas – trumpo) arba interjero detalė, kaip kilimas ar užuolaida. Tačiau yra piešinių, kurie atitinka meno statusą ir neturi nieko panašaus į interjero detalę ar sportą. Taigi technika yra tik technika – ji savaime nelemia, ar tai bus meno kūrinys. Pavyzdžiui, pinigai tam tikra prasme yra grafika, tačiau jų menu nelaikome, kaip ir ne visos nuotraukos yra menas. Su gatvės menu taip pat – ne nuo technikos priklauso, ką apie jį galvoju, bet nuo to, apie ką jis sukurtas: kokia mintis, idėja, gylis. Trumpai tariant, nuimkite puošybą ir pasižiūrėkite, kiek meno liko.

 

AR menas turi šokiruoti?

 

Aš galvoju, kad menas neturi ribų – jis gali būti įvairus, todėl nereikėtų jo dėti į dėžutes. Kaip pavyzdį paimkime knygą – ją vertiname ne pagal viršelio ar šrifto grožį. Ji gali būti nuplėšytais viršeliais, pageltusiais puslapiais, sunkiai įskaitoma, bet tekstas vis tiek veikia. Taip ir su meno kūriniais: turi būti stipri idėja, kad vienaip ar kitaip išgyventum tą kūrinį, būtum jo paveiktas. Grožis, estetika yra labai subjektyvus dalykas, o juk ir tikrovė nėra vien graži, todėl ją vaizduodamas tik vienaip jau užsiimi tam tikra prasme propaganda. Manau, kad menas turėtų būti kažkam gražus. Pavyzdžiui, man patinka šlykščiai gražūs paveikslai, kuriuose kiti grožio galbūt neįžvelgtų.

 

Kalbant apie meno paveikumą, sukeliamas emocijas – tai taip pat labai asmeniška.

 

KĄ jums reiškia sąvoka „žmogus prie meno“?

   

Aš manau, kad prie meno gali būti tik žiūrovas. Menininkai yra su menu.

 

O KAS yra meniškas žmogus?

 

Meniškas žmogus man asocijuojasi su kultūra plačiąja prasme. Tačiau visų pirma tai yra kūrybiškas žmogus, į savo gyvenimą, šeimą, darbą žiūrintis kūrybiškai. Turiu draugą, kuriam akvariumų puošyba yra menas, tačiau man tai nėra menas, nes menui keliu daugiau kriterijų. Estetizavimas nebūtinai yra meniškas, nes viskas priklauso nuo idėjos, todėl pati puošyba savaime nėra menas. Man asmeniškai dažnai dizainas būna nemeniškas – tik atliekantis funkciją. Žinoma, yra įvairių kūrėjų, architektų, kurie peržengia vien funkcijos ribas ir sukuria puikius meno kūrinius. Pavyzdžiui, Antonijaus Gaudi architektūra yra menas. Kaip aš sakau, yra architektai ir yra A. Gaudi. Jis – tikras menininkas.

 

KOKIOJE parodoje neseniai lankėtės?

 

Žiūrint, kokį laikotarpį imame. Tik ką lankiausi Radvilų rūmuose, Vilniaus paveikslų galerijoje, „Meno nišoje“. Prieš savaitę išmaišėme visą Venecijos bienalę, o prieš tris savaites – įvairias galerijas Londone, įskaitant ir Nacionalinę portretų galeriją. Žodžiu, parodas lankome intensyviai.

 

KĄ dar mėgstate veikti laisvalaikiu?

 

Su draugais išgeriame kavos, pakalbame apie kasdienius dalykus, futbolą, krepšinį. Brolis turi daugiau veiklų, nes augina sūnų. Ir man tenka atlikti dėdės „pareigas“ – smagiai leisti laiką su sūnėnu.

 

Autorė Laima Samulė