Gerokai prieš tai, kai fotografija tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi ir vaizdo užfiksavimas ėmė trukti vos kelias sekundes, egzistavo laikotarpis, kai vienas vienintelis atvaizdas buvo laikomas tikru stebuklu. XIX a. pradžioje dagerotipija – pirmoji plačiai taikyta fotografijos technologija – atvėrė naują tikrovės fiksavimo būdą, amžiams pakeitusį taip vertintą dailininko darbą.

 

shutterstock_1647290695 (1)Technologinis stebuklas

 

Šiandien fotografija atrodo tokia paprasta, kad dažnai net nesusimąstome, kiek ji pasikeitė per palyginti trumpą laiką. Dar visai neseniai, 2007-aisiais, pirmasis „iPhone“ turėjo vos vieną kamerą su dviejų megapikselių raiška. Šiandien telefonuose įrengiamos kelios kameros, o pagrindinės jų dažnai siekia net 48 megapikselius ar daugiau, fiksuodamos itin detalius vaizdus. Fotoaparatų technologijos vystėsi taip sparčiai, kad sunku patikėti, jog anksčiau fotografuoti buvo gerokai sudėtingiau. Tai, ką dabar nešiojamės kišenėje, kadaise reikalavo didžiulės kameros, sudėtingo apšvietimo, ilgai nejudančio modelio ir daug laiko trunkančio ryškinimo proceso.

 

Gali pasirodyti, kad fotoaparatai – palyginti nesena naujovė, tačiau fotografijos istorija prasidėjo gerokai anksčiau. Nors pirmasis „Kodak“ fotoaparatas pasirodė 1888 m., fotografijos eksperimentai vyko jau XIX a. pradžioje. Žmonės bandė rasti būdų, kaip išlaikyti šviesos sukurtą vaizdą. Vienas pirmųjų žinomų bandymų priklauso prancūzų išradėjui Žozefui Niseforui Njepsui, kuris sukūrė pirmąją išlikusią nuotrauką „Vaizdas pro langą iš Le Gras“. Ši nuotrauka padaryta naudojant heliografijos metodą, kuris reikalavo itin ilgos, apie 8 val. trukusios, ekspozicijos. Vaizdas buvo chemiškai išdegintas ant alavo plokštelės, padengtos bitumu. Nors rezultatas buvo neaiškus ir sunkiai įžiūrimas, jis pasirodė daug žadantis. Tuo metu Europa išgyveno intensyvių technologinių pokyčių laikotarpį. Pramonės revoliucija skatino inovacijas ir eksperimentus vaizdų atkūrimo srityje. Netrukus Ž. N. Njepsas ėmė bendradarbiauti su prancūzų menininku ir scenografu Lui Žaku Mandė Dageru, kuris taip pat domėjosi optiniais reiškiniais. 1833 m., po Ž. N. Njepso mirties, L. Ž. M. Dageras tęsė tyrimus savarankiškai ir 1839-aisiais pristatė dagerotipiją – pirmąją viešai paskelbtą, praktiškai pritaikomą fotografijos technologiją. Šis atradimas buvo pagrįstas sidabruotos vario plokštelės jautrinimu jodo garais, dėl ko susiformuodavo šviesai jautrus sidabro jodidas. Po ekspozicijos kameroje plokštelė būdavo veikiama gyvsidabrio garų, kurie išryškindavo latentinius atvaizdus, o vėliau jie fiksuojami natrio tiosulfato tirpalu.

 

Dagerotipija buvo ne tik techninis proveržis – ji simbolizavo naują santykį su vaizdu ir realybe. Skirtingai nei piešinys ar tapyba, dagerotipas siūlė neinterpretacinį, o tiesioginį pasaulio atspindį. Nors šis procesas buvo trapus – plokštelė lengvai pasibraižydavo ir vaizdas buvo matomas tik tam tikru kampu – jis vis dėlto sukėlė tikrą vizualinę revoliuciją. Žmonės, kurie niekada nebuvo turėję savo portreto, galėjo pamatyti save atvaizduotus neįprastai tiksliai. Tuo metu dagerotipija laikyta beveik magišku reiškiniu – technologiniu stebuklu, leidusiu sustabdyti laiką.

 

Atvaizdas ateičiai

 

Vos tik dagerotipijos procesas buvo įvertintas Prancūzijos mokslų akademijoje, išradimas sparčiai paplito ne tik po Europą, bet ir už Atlanto – JAV šis metodas sulaukė ypač didelio susidomėjimo. Nenuostabu, nes dagerotipijos principai buvo pakankamai aiškūs, o technologija, nors ir sudėtinga, buvo prieinama, t. y. ją galėjo perimti išsilavinę amatininkai, chemikai, optikai ar net entuziastai. Per kelerius metus dagerotipijos praktika tapo masiniu reiškiniu: Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje bei JAV įsikūrė šimtai naujų fotostudijų, o procesas pradėtas taikyti ne tik meninėms, bet ir dokumentinėms reikmėms.

 

Portretų mada tapo beveik neatsiejama dagerotipijos eros dalimi. Iki tol portretas buvo privilegija, prieinama tik pasiturintiems žmonėms, galintiems sau leisti pasisamdyti dailininką. Dagerotipija šią situaciją smarkiai pakeitė. Nors ji ir nebuvo pigi, tačiau buvo kur kas prieinamesnė nei tapytas portretas. Dėl to XIX a. viduryje fotostudijos tapo sparčiai augančiu verslu. Jose buvo kruopščiai inscenizuojamos fotosesijos: žmonės būdavo sodinami ant specialių kėdžių su galvos laikikliais, kad galėtų išbūti nejudėdami visos ekspozicijos metu, o fonas, apšvietimas ir drabužiai dažnai būdavo parenkami taip, kad sukurtų orumo ir rimties įspūdį. Šios ankstyvosios fotografijos ne tik fiksavo žmogaus atvaizdą, bet ir perteikė socialinį statusą bei kultūrinį laikmečio požiūrį į savęs reprezentaciją.

 

Vis dėlto dagerotipija nebuvo vien techninė naujovė – ji tapo ir socialiniu veidrodžiu. Fotografuojami buvo daugiausia vidurinės klasės atstovai: miestiečiai, amatininkai, tarnautojai, smulkieji verslininkai – žmonės, siekę palikti savo atvaizdą ateities kartoms, įtvirtinti savo tapatybę ir padėtį. Didesnė dalis kaimo gyventojų bei darbininkų klasės žmonių neturėjo nei galimybės, nei poreikio naudotis tokiomis paslaugomis. Be to, dagerotipija dažnai buvo naudojama šeimos archyvams kurti, nes žmonės norėjo įamžinti save, savo tėvus ar vaikus. Kartais fotografuota ir po mirties – būtent šiuo laikotarpiu paplito vadinamoji post mortem fotografija.

 

Technologijos atgimimas

 

Nors dagerotipija žymėjo reikšmingą lūžį vaizdo fiksavimo istorijoje, jos populiarumas buvo trumpalaikis – vos keli dešimtmečiai. Jau XIX a. viduryje išryškėjo esminiai šio metodo trūkumai. Kiekvienas dagerotipas buvo vienetinis kūrinys, nes nebuvo naudojami negatyvai, nebuvo įmanoma padaryti jo kopijų. Ši unikalumo savybė, iš pradžių atrodžiusi kaip privalumas, ilgainiui tapo kliūtimi fotografijos plėtrai ir masinei sklaidai. Be to, pačios plokštelės buvo itin trapios: poliruotas sidabruotas varis lengvai braižėsi, oksiduodavosi, o vaizdas ant jo matydavosi tik žiūrint tam tikru kampu. Tai buvo tarsi veidrodinis paviršius, reikalaujantis specifinių apžiūros sąlygų. Tačiau technologinė pažanga tuo metu nesustojo. 1851 m. britų išradėjas Frederikas Skotas Arčeris pristatė kolodijaus šlapiojo negatyvo metodą, kuris iš esmės pakeitė fotografijos raidą. Naudojant šią techniką, atvaizdai buvo fiksuojami ant stiklo plokštelės, o iš jų buvo galima padaryti daugybę kopijų ant popieriaus. Tai leido fotografijai tapti nebe vien privilegijuotųjų užsiėmimu, o prieinamu ir sparčiai populiarėjančiu reiškiniu tarp platesnių visuomenės sluoksnių. Kartu su ambrotipija ir ferotipija šios pažangesnės bei praktiškesnės technologijos galutinai išstūmė dagerotipiją, paversdamos ją daugiau istorinės reikšmės objektu.

 

Nors masinis dagerotipijos naudojimas nutrūko, pats procesas niekada visiškai neišnyko. Kai kurie pirmosios kartos dagerotipininkai nenorėjo atsisakyti šio metodo net ir tada, kai pradėjo dirbti su pigesnėmis bei komerciškai patogesnėmis technologijomis, pavyzdžiui, ambrotipija. Vėlesniais laikotarpiais, ypač XX ir XXI a., dagerotipija sulaukė atgimimo tarp eksperimentuojančių menininkų ir fotografijos entuziastų. Kai kurie jų – Džeris Spanjolis, Adamas Fusas, Patrikas Beji Metras-Granas, Alisa C. Salomon ir Čakas Klousas – sugrąžino dagerotipiją į šiuolaikinio meno diskursą. Jie pritaikė procesą modernioms sąlygoms: panaudojo elektroninę blykstę, patobulino ekspozicijos techniką ir išsprendė daugelį praktinių problemų, kurios anksčiau trukdė šiam metodui tapti universalesniam.

 

Autorė Monika Budnikienė