Bendravimas yra oras, kuriuo kvėpuoja žmogaus siela

VšĮ Senjorų dienos centro „Keturlapis dobilas“ komandos nariai tiki, kad kiekvienas žmogus nusipelno gyventi oriai ir jaustis reikalingas, todėl nuoširdžiai padeda senjorams tiek kasdieniuose darbuose, tiek teikiant emocinę paramą. Dienos centro projektų vadovė Diana Žukauskienė ragina bet kurio amžiaus žmones nelikti gyvenimo nuošalėje. „Kai žmogus turi su kuo pasidalinti prisiminimais ar dienos džiaugsmais, jis vėl pradeda gyventi, o ne tik egzistuoti“, – sako pašnekovė.

Diana Žukauskienė

Kaip kilo mintis įkurti dienos centrą „Keturlapis dobilas“?

Mintis kilo tiesiog stebint gyvenimą. Dažnai matydavau senjorų, kurie, atrodo, turi viską – stogą virš galvos, duonos ant stalo, tačiau jų akys išduodavo didžiausią alkį – bendravimo. Supratau, kad vienatvė sunkesnė už bet kokią ligą. Norėjosi sukurti vietą, kurioje žmogus pasijustų ne „paslaugos gavėju“, bet laukiamu svečiu ar net šeimos nariu. Kodėl „Keturlapis dobilas“? Nes tai retas radinys, nešantis laimę. Norėjau, kad mūsų centras taptų ta laiminga, atsitiktine sėkme kiekvienam, kuris peržengia slenkstį ne todėl, kad reikia, o todėl, kad čia tiesiog gera būti. Šiandien, kai matau pro duris įeinančius besišypsančius veidus ir girdžiu jų juoką prie arbatos puodelio, suprantu – mums pavyko. „Keturlapis dobilas“ tapo ne tiesiog įstaiga, o gyva bendruomene, kurioje kiekvienas vėl jaučiasi reikalingas.

Kokias paslaugas teikiate dienos centre ir savo bendruomenės narių namuose?

Dienos centre darome tai, kas iš šono gali pasirodyti paprasta, bet senjorui tai – visas pasaulis. Čia užsimezga draugystės, kurios ištirpdo vienatvę: matome, kaip po kelių apsilankymų žmogus atgyja, jo akyse vėl atsiranda ugnelė, nes jis pasijunta svarbus ir laukiamas. Ir svarbiausia – tarp bendraamžių.

Pagalbos į namus paslaugos orientuotos į kasdienius poreikius: pagalbą buityje, apipirkimą, bendravimą. Mes atnešame pagalbą tiesiai į žmogaus namus, ir tai nėra tik pagalba, tai – buvimas šalia. Dažnai žmogui reikia ne nupirkti duonos, ne išvirti sriubos, o tiesiog pasikalbėti ir išklausyti. Tas paprastas pokalbis prie arbatos puodelio ir bendravimas yra didžiausias mūsų daromas stebuklas, leidžiantis senjorui jaustis reikalingam.

Kokia komanda slepiasi po „Keturlapiu dobilu“? Kuo ypatingi senais žmonėmis besirūpinantys specialistai?

Mūsų komanda – žmonės, kurie dirba iš širdies. Dirbant su senjorais reikia ne tik žinių, bet ir empatijos, kantrybės, gebėjimo išgirsti. Dažnu atveju mūsų darbuotojas yra vienintelis žmogus, kuris ateina pas senjorą į namus, ir jis tampa tuo žmogumi, kuris yra itin laukiamas. Turime nuostabią komandą, darbuotojų kaitos mūsų organizacijoje beveik nėra. Šiame darbe nieko nesuvaidinsi: čia greitai pamatome, ar tau iš tiesų rūpi kito skausmas ir džiaugsmas. Mes visi susibūrėme vedami vieno tikslo – ne tiesiog suteikti paslaugą, o bent trupučiu pakeisti žmogaus gyvenimą, sugrąžinti jam orumą ir šypseną. Susirinkimų metu pasidaliname mažomis pergalėmis, pavyzdžiui, kad šiandien senjorė Onutė pirmą kartą po ilgo laiko nusišypsojo. Ir tai dar labiau uždega mūsų širdis.

Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria vyresnio amžiaus žmonės ir kodėl jų poreikių negali atliepti artimieji?

Vyresnio amžiaus žmonės dažnai susiduria su sveikatos problemomis, tačiau dar opesnė problema – vienatvė ir socialinė izoliacija. Kai diena praeina nepratarus niekam nė žodžio, tai jau didelė problema. Kodėl to negali išspręsti artimieji? Atsakymas paprastas – gyvenimo tempas. Vaikai ir anūkai dažnai gyvena kituose miestuose ar šalyse, sukasi savo darbuose ir rūpesčiuose. Mes atsirandame kaip tiltas: nuimame kaltės naštą nuo artimųjų pečių, o senjorams suteikiame tai, ko jiems labiausiai trūksta – nuolatinį, kokybišką dėmesį. Mes netapatiname pagalbos su pareiga, mums tai yra nuoširdus buvimas kartu. Taip laimi visi: vaikai gali ramiai dirbti žinodami, kad tėvai saugūs ir laimingi, o senjorai vėl jaučiasi esantys svarbia visuomenės dalimi.

Kodėl svarbu nepamiršti ne tik fiziologinių, buitinių, bet ir emocinių, socialinių poreikių?

Fizinė pagalba svarbi, tačiau žmogui labai svarbu jaustis reikalingam, išgirstam ir suprastam. Galima sėdėti sočiam prie balta staltiese užtiesto stalo, bet jei aplink tvyro spengianti tyla – tas maistas bus kartus. Emocinis ryšys daro stebuklus, kartais net daugiau nei vaistai. Kai žmogus turi su kuo pasikalbėti, jis kitaip jaučiasi, kitaip gyvena, net sveikata dažnai pagerėja. Todėl mes niekada nesakome „čia tik pabendravimas“. Ne, tai nėra „tik“. Tai yra pati esmė. Bendravimas yra oras, kuriuo kvėpuoja žmogaus siela. Kai žmogus turi su kuo pasidalinti prisiminimais ar dienos džiaugsmais, jis vėl pradeda gyventi, o ne tik egzistuoti. Mes siekiame, kad kiekvienas mūsų senjoras būtų ne tik saugus ir prižiūrėtas, bet, svarbiausia, – jaustųsi reikalingas.

Kodėl senatvė vis dar siejama su vienatve? Kokias neigiamas pasekmes lemia vienišumas?

Vis dar gajus mitas, kad senatvė – tai laikas tapti „nematomam“. Dažnas senjoras susitaiko su vienatve kaip su neišvengiamybe, tačiau tai didžiulė klaida. Vienišumas nėra tiesiog liūdesys, jis graužia sveikatą iš vidaus – didina širdies ligų, depresijos riziką, atima jėgas kovoti su ligomis. Tai tylus priešas, kuris žmogų padaro silpną. Tačiau aš noriu pasakyti garsiai: vienatvė nėra nuosprendis. Šiais laikais yra tiek daug galimybių vėl tapti bendruomenės dalimi. Kartais stebuklui užtenka paprasčiausių dalykų – nuoširdaus pokalbio ar to laiko, kai kažkas tavęs tiesiog klausosi. Svarbiausia – išdrįsti paprašyti pagalbos ir atverti duris. Mes esame tam, kad įrodytume: kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo amžiaus, yra svarbus, reikalingas ir niekada neturi likti vienas su savo tyla.

Ar bėgant metams keičiasi senjorų padėtis Lietuvoje? Kokių teigiamų pokyčių pastebite, o kur dar reikėtų pasistiebti?

Yra gerų pokyčių, tikrai. Visuomenė pradeda suprasti, kad senatvė nėra nuošalė, o senjoras – ne „nurašytas“ žmogus. Atsiranda daugiau pagalbos formų, drąsiau kalbame apie emocinę sveikatą, o ne tik apie vaistus. Tačiau realybė vis dar turi pilkų atspalvių. Didžiausias skaudulys – paslaugų prieinamumas, ypač regionuose. Liūdna matyti, kai žmogus pagalbos turi laukti mėnesius, nes senatvė ir ligos nelaukia. Norėtųsi, kad rūpestis senjorais būtų ne tik projektas ar gražus lozungas, o natūralus mūsų visų prioritetas. Turime pasistiebti kurdami tokią sistemą, kurioje pagalba žmogų pasiektų tada, kai jos reikia, o ne tada, kai ateina eilė popieriuje. Pokytis vyksta, bet mums visiems dar reikia daugiau drąsos ir resursų, kad orus senėjimas taptų prieinamas kiekvienam, nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena.

Kur kreiptis norint prisijungti į „Keturlapio dobilo“ bendruomenės?

Nors oficialus kelias eina per seniūniją ir socialinių paslaugų skyrių, viskas prasideda nuo paprasto žmogiško pokalbio. Jei jaučiate, kad jums ar jūsų artimajam reikia pagalbos, tiesiog paskambinkite mums telefonu +370 610 77 227. Mes padėsime susigaudyti dokumentų labirintuose, patarsime ir už rankos palydėsime per visą procesą.

Labai kviečiu nedelsti: kreiptis galite patys, gali skambinti vaikai, anūkai ar net rūpestingi kaimynai. Pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas – tai pirmas žingsnis į šviesesnę ir lengvesnę kasdienybę. Mes laukiame jūsų skambučio.

Mano didžiausia svajonė – kad nė vienas žmogus nesijaustų nematomas. Tad jei žinote ką nors, kas šiandien laukia už durų ar prie telefono, tiesiog paskambinkite. Tai nieko nekainuoja, bet tai yra pati didžiausia dovana, kurią galime įteikti vieni kitiems. Pradėkime nuo vieno skambučio jau šiandien.

Jei jums ar jūsų artimam žmogui reikia pagalbos, susisiekite su mumis:

VšĮ Senjorų dienos centras „Keturlapis Dobilas“

Tel. + 370 610 77 227

El. paštas pagalbanamuose@keturlapis-dobilas.lt

„Facebook“ https://www.facebook.com/SenjorudienoscentrasKaune

Interneto svetainė www.keturlapis-dobilas.lt

Autorė Laima Samulė