Jungtinių Tautų tarnyba, koordinuojanti pagalbos maistu platinimą, skaičiuoja, kad kenčiančių maisto trūkumą padaugėjo nuo 282 mln. 2021 m. pabaigoje iki rekordinių 345 mln. 2022-aisiais. Net 50 mln. žmonių 2023-iuosius pradėjo ant bado slenksčio. Vyriausybėms vis dar bandant atsigauti po COVID-19 pandemijos ir kovojant su lėtėjančiu ekonomikos augimu, spręsti ateities bado problemas mėgina mokslininkai – laboratorijose kuria genetiškai modifikuotus augalus ir ilgesnį sotumą užtikrinančius produktus.

 

Starving,Famine,Hands,With,Empty,Plates,And,BowlsGąsdinantis alkio indeksas

 

Pasaulinis alkio indeksas – daugiadimensinė statistinė priemonė badavimo problemos mastui šalyse apibūdinti. Indeksas seka, kaip sekasi (ar nesiseka) kova su badu ir atnaujinamas kiekvienais metais. Deja, pernai nustatyta, kad kas 4 sek. nuo bado miršta vienas žmogus. 2022 m. Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programos (WFP) atstovai perspėjo dėl galimo „precedento neturinčio biblinių proporcijų bado“ dešimtyse valstybių, jei nebus imtasi tolesnių veiksmų siekiant išspręsti maisto trūkumo problemą. Užpernai Nobelio premijos sulaukusi WFP organizacija prašo 6 mlrd. dolerių paramos, kad galėtų padėti 41 mln. žmonių, kuriems 43 valstybėse gresia badas. Organizacijos teigimu, bado sąlygomis jau gyvenama Etiopijoje, Madagaskare, Pietų Sudane ir Jemene, o daugiausia nerimo kelia situacija Nigerijoje ir Burkina Fase. Visgi šios problemos vien pinigais išspręsti galbūt neįmanoma. Mat karo Europoje kontekste tampa vis akivaizdžiau, jog maisto skurde gyvenančių valstybių piliečiai pritrūks ne todėl, kad nėra už ką jo nupirkti – pirkti nebus ką. WFP atstovai atkreipia dėmesį, kad ginkluoti konfliktai sukelia daugiau problemų nei neseniai pasaulį sukrėtusi COVID-19 pandemija. Mat Rusija ir Ukraina buvo tarp 5 didžiausių miežių, kukurūzų ir saulėgrąžų produktų eksportuotojų pasaulyje. Dėl karo ukrainiečiai negali užauginti tiek šių augalų kiek anksčiau, o iš Rusijos produktus pirkti atsisakoma. Dėl to nukenčia visi, o labiausiai – skurdžiausios valstybės.

 

Kaip mažiau paversti daugiau?

 

Pagrindinių maisto žaliavų trūkumas – ne tik su badu kovojančių organizacijų galvos skausmas. Apie neišvengiamus mitybos pokyčius vis dažniau prabyla ir turtingųjų klubui priklausančių šalių vyriausybės. Mat kol dalis žmonijos miršta nuo bado, išsivysčiusios ekonomikos valstybėse žmonės suserga dėl netinkamos ir nesaikingos mitybos. Abi šias problemas mėgina bent iš dalies išspręsti biochemikas Peteris Ellisas iš Londono karališkojo koledžo. Jo ir kolegų sukurti miltai užtikrina ilgesnį sotumą ir sumažina gliukozės kiekį kraujyje. Iš tokių miltų iškepta duona pamaitins daugiau alkstančiųjų, o sotiesiems taps sveika alternatyva, mažinančia nutukimo ir cukrinio diabeto riziką. Naujieji miltai pagaminti iš avinžirnių, lęšių ir pupelių. Šie ankštiniai augalai padeda išlaikyti sveiką svorį ir mažina širdies ligų riziką, o jų nauda daugiausia priklauso nuo galimybių išsaugoti augalinės medžiagos vientisumą. Gaminant įprastus kvietinius miltus skaidulų struktūros suardomos malant. Tad netenkama skaidulų, kurios ne tik sveikos, bet ir suteikia sotumo. Eksperimentuose dalyvavusių ir naujosios duonos valgiusių savanorių kraujo tyrimai parodė, kad speciali receptūra skatina išsiskirti daugiau sotumą užtikrinančių hormonų, o didelis skaidulų kiekis leidžia produktą virškinti ilgiau, tad geriau įsisavinamos naudingosios medžiagos. Mokslininkų teigimu, tai tėra pirmasis žingsnis kuriant naujas receptūras, kurios padėtų įvairius tradicinius patiekalus paversti sotesniais nekeičiant natūralių žaliavų sandaros.

 

Greita išeitis – platus GMO pritaikymas

 

Visgi artimiausiu metu naujoji duona netaps išsigelbėjimo nuo bado. Mat jos tiesiog neužteks, kaip ir jai gaminti reikalingų ankštinių augalų. Štai tuomet tenka vėl iš naujo apsvarstyti genetiškai modifikuotų produktų vaidmenį. Mokslininkai eksperimentus su maistui naudojamais augalais atlieka labai atsargiai dėl didelio visuomenės pasipriešinimo. Tačiau artimiausioje ateityje visa tai daryti teks gerokai drąsiau – tiesiog nebebus kitos išeities. Maisto kokybė, pasitelkiant genetinio modifikavimo technologijas, tobulinama nuolat, taip pasielgta ir su kasdien vartojamais produktais, pavyzdžiui, ryžiais. Nors tai nėra kokybiškas maistas, bet maitina milijardus žmonių. Įvedus karoteno sintezės genus, iš saujos ryžių gaunama reikalinga karoteno porcija. O geležies surišimo funkcija leidžia gauti ir šio elemento reikiamą normą. Tačiau dar svarbiau, kad mokslininkai sukūrė technologijas, kaip netgi nederlingose žemėse užauginti atsparių ir puikiai maistui tinkamų augalų. Deja, nežinoma, kokios galimos stipriai genetiškai paveiktų produktų vartojimo pasekmės. Tad nors iš tiesų GMO gali pasaulį greitai išgelbėti nuo bado, tačiau tvaresnis ir saugesnis sprendimas – vartojimo įpročių keitimas. Jeigu pertekliuje gyvenančios valstybės išmoktų nešvaistyti maisto, jis išgelbėtų badaujančiųjų gyvybes.

 

Griežta maisto nešvaistymo politika

 

Vidutiniškai per dieną europietis suvalgo 2 kg 130 g maisto, per metus – daugiau nei 780 kg. Vienas Afrikos gyventojas turi išgyventi su mažiau nei 0,5 kg maisto per dieną ir 540 kg per metus. Ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse žmonės mėgsta valgyti skaniai ir gerokai per daug. O ko nesuvalgo – tiesiog išmeta. Toks elgesys gerokai iškreipia produktų paskirstymo grandines. 2022 m. duomenys rodo, kad vien Europoje namų ūkiai išmeta 20–25 % dar tinkamų vartoti maisto produktų. Dar daugiau jų atsikrato prekybos ir maisto perdirbimo įmonės. Per metus maisto atliekos sudaro milžiniškus kiekius, o maisto likučiai, užuot tapę vakariene vargstantiems, virsta dar viena ekologine problema. Skaičiuojama, kad per dieną reikia užauginti, perdirbti, pagaminti, supakuoti, išvežioti ir parduoti beveik 15 mlrd. kilogramų maisto, kad būtų pamaitinta žmonija. Tai milžiniškas kiekis, kurio planeta ilgainiui nebegalės pakelti. Tad ateityje valgyti teks mažiau ir ne tokių gardžių patiekalų. Manoma, kad pirmiausia gali tekti drastiškai sumažinti migdolų vartojimą. Migdolų medžiai sunaudoja daug vandens, o klimato krizės akivaizdoje teks rinktis, ar juo laistyti medelius, ar atsigerti. Taip pat netolimoje ateityje savotiška prabanga taps pieno produktai ir galvijų mėsa. Taigi jau dabar žmonės pamažu turėtų būti skatinami vartoti ne tik mažiau, bet ir kitaip. WFP ekspertai tikina, kad laukti nebegalima – ekonomiškai išsivysčiusių valstybių gyventojai jau dabar turi pradėti solidarizuotis su alkstančių valstybių žmonėmis. Tai padaryti galima tiesiog perkant mažiau produktų ir reikalaujant, kad įstatymu būtų taikomos maisto nešvaistymo programos.

 

Autorius Eglės Stratkauskaitė