Anglies alkis, pražudęs tūkstančius žmonių

Tamsios anglies šachtos buvo viena svarbiausių pramonės revoliucijos varomųjų jėgų ir kartu pavojingiausia darbovietė Europoje. Anglys, reikalingos garo mašinoms, krosnims ir fabrikams, kainavo brangiau už pinigus – daugelis angliakasių už tai sumokėjo sveikata ir gyvybe.

Rizikavo gyvybe

XVIII–XIX a. Europa, pirmiausia Didžioji Britanija, perėjo nuo žemdirbystės prie mašinomis varomos gamybos: tekstilės fabrikai, geležies lydymas, geležinkeliai, garlaiviai – viskam reikėjo patikimo ir pigesnio kuro nei malkos. Anglis tapo idealiu sprendimu: tinkama kūrenti garo mašinas, kaitinti krosnis, lydyti metalą ir šildyti vis gausėjančius miestus. Nenuostabu, kad ten, kur po žeme slėpėsi anglies sluoksniai, prasidėjo savotiška juodojo aukso karštinė. Anglies gausūs kaimai per kelis dešimtmečius virto pramoniniais miesteliais: šalia šachtų dygo darbininkų barakai, užeigos, parduotuvėlės, o geležinkelio bėgiai jungė šiuos naujus anglies centrus su uostais ir fabrikais. Anglies pramonė sparčiai augo, nes reikėjo vis daugiau kuro ne tik vietos fabrikams, bet ir eksportui. Didėjantis poreikis skatino kasti vis giliau ir įrengti naujas kasyklas.

Akivaizdu, kad kuo daugiau reikėjo anglies, tuo labiau augo pigaus darbo poreikis. Šachtose dirbo ištisos šeimos – vyrai, moterys ir vaikai. XIX a. pradžioje Didžiosios Britanijos anglių kasyklose buvo įdarbinta šimtai tūkstančių žmonių. Vien 1841 m. apie 216 tūkst. darbuotojų dirbo kasyklose, iš jų nemažai moterų ir vaikų. Po žeme jie leisdavo po 11–12 val. per dieną, už gerokai mažesnį atlygį nei suaugę vyrai. Moterys ir vaikai stumdydavo anglies vagonėlius, vilkdavo krovinius siaurais tuneliais, dirbdavo nuolat susilenkę dulkėtoje aplinkoje. Kasyklose vaikai pradėdavo dirbti vos 5–6 metukų – sėdėdavo tamsoje prie ventiliacijos durų ir atidarydavo, kai važiuodavo vagonėliai su anglimi. Vyresni tampė vežimėlius, šliauždami labai žemais ruožais, dažnai basomis. Nors pirmieji įstatymai, pasirašyti XIX a. pr., bandė riboti vaikų darbo valandas, realybėje kontrolės nepakako, o anglies kasyba liko itin pavojinga ir menkai reguliuojama. Tik po skandalingų ataskaitų ir viešų liudijimų 1842 m. priimtas Kasyklų ir anglių šachtų įstatymas uždraudė moterims ir mergaitėms dirbti po žeme ir nustatė minimalų berniukų amžių darbui šachtose. Tačiau dar ilgai dalis darbdavių šių reikalavimų nepaisė. Angliakasiai dažnai dirbo 12–15 val. per dieną, šešias dienas per savaitę, kad uždirbtų vos šiek tiek daugiau nei skurdžios pašalpos pagal tuometinius įstatymus. Kai kurie darbdaviai atlyginimą mokėjo ne pinigais, o žetonais, kuriais buvo galima atsiskaityti tik įmonės parduotuvėse, Už vėlavimą ar menkiausią nusižengimą grėsė baudos, o gyvenamieji namai aplink šachtas buvo perpildyti ir neatitiko net minimaliausių higienos reikalavimų.

Lėtai žudantis amatas

Po žeme kalnakasių tykodavo mirtis, kuri galėjo ištikti per sekundės dalį arba tyliai artėti daug metų. Tamsa, karštis ir nuolatinis triukšmas buvo mažiausiai bėdų keliantys veiksniai. Didžiausi priešai slypėjo ten, kur jų nesimatė: akmenų luituose, dulkėse, ore ir vandens gyslose.

Vienas baisiausių pavojų buvo sprogios dujos ir anglies dulkės. Giliai šachtose iš uolienų skverbėsi metanas, su oru sudarantis itin sprogų mišinį. Užteko menkos kibirkšties – nuo lempos, elektros įrangos ar net smilkstančios cigaretės, kad dujų ir anglies dulkių debesys akimirksniu virstų ugnies siena, šluojančia viską kelyje. 1906 m. Courrières kasyklos katastrofa Prancūzijoje nusinešė 1099 gyvybes ir tapo viena didžiausių nelaimių Europoje, siejama su požeminiu gaisru. Vėliau šią katastrofą pranoko 1942 m. Kinijoje įvykusi Benxihu anglių kasyklos avarija, kurios metu žuvo 1549 angliakasiai. 1913 m. sprogimas Senghenydd kasykloje Velse ir nuodingos dujos pražudė 439 vyrus ir berniukus – tai iki šiol didžiausia Jungtinės Karalystės kasyklų tragedija, vienu smūgiu sužalojusi visą slėnio bendruomenę.

Tiesa, tam, kad išgyventų šioje nematomo priešo teritorijoje, angliakasiai ieškojo ankstyvo įspėjimo būdų. Iš pradžių dujų buvimą bandė tikrinti atvira liepsna – jei liepsna pailgėdavo ar užsidegdavo, reikšdavo, kad ore daug metano. Nors vėliau atsirado saugesnės lempos, jos neapsaugojo nuo visų rizikų. Ilgainiui po žeme pradėta leisti kanarėles: šie paukščiai itin jautrūs nuodingoms dujoms, ypač anglies monoksidui, todėl nutilęs paukštelis reiškė, kad šachtose dirbantys žmonės turi kuo skubiau bėgti į paviršių.

Kita grėsmė – netvirta žemė. Tuneliai, išvagoję uolieną, laikėsi tik tol, kol buvo tinkamai sutvirtinti. Silpnas skliautas, prastai sukalti ramsčiai ar stipresnė vibracija galėdavo sukelti griūtį: akmenys ir anglies luistai užversdavo darbininkus, užblokuodavo išėjimus, sutraiškydavo vagonėlius. Tie, kuriems pavykdavo išvengti tiesioginio smūgio, dažnai likdavo įkalinti siauruose ruožuose, su ribotu oro kiekiu. Prie griūčių prisidėdavo ir vanduo – giliai po žeme glūdintys vandeningi sluoksniai, pramušus sienelę, akimirksniu užliedavo tunelius. Net ir tiems, kurie išvengdavo sprogimų ir griūčių, darbas šachtoje dažnai reiškė lėtą, bet neišvengiamą kūno nykimą. Ilgą laiką įkvėptos anglies dulkės kaupėsi plaučiuose ir sukeldavo pneumokoniozę, angliakasiams būdingą plaučių ligą, Dulkių perteklius skatindavo audinių randėjimą, dusulį, nuolatinį kosulį, krūtinės spaudimą – šiai žalai nebuvo vaistų, pavykdavo tik palengvinti simptomus. Šalia pneumokoniozės dažnai išsivystydavo lėtinis bronchitas, silikozė ir kiti plaučių sutrikimai, susiję su anglies ir silicio dioksido dulkėmis. Maža to, priverstinai sukumpusi nugara, nuolatinis darbas siaurose erdvėse klūpant ar šliaužiojant alino raumenis ir kaulus. Daugelis angliakasių kentė lėtinius nugaros skausmus, sąnarių uždegimus, nervų pažeidimus, tirpimą, klausos praradimą nuo nuolatinio gręžimo ir sprogdinimo triukšmo. Istoriniai tyrimai rodo, kad XIX a. pab. ir XX a. pr. angliakasių regionai buvo vadinami „priešlaikinių senukų“ kraštais, nes vyrai, perkopę 40-metį, atrodė ir jautėsi daug vyresni, o jų gyvenimo trukmė dažnai nesiekdavo 50 metų.

(Ne)saldus laisvės skonis

Ilgą laiką angliakasiai buvo lengvai pakeičiami juodojo aukso darbininkai – jei vienas žūdavo, jo vietą greitai užimdavo kitas. Padėtis ėmė keistis tik tada, kai suprato, kad elgdamiesi vieningai gali bandyti keisti padėtį. Nors XIX a. pr. profsąjungos kai kuriose šalyse buvo draudžiamos ar ribojamos, šie suvaržymai palaipsniui panaikinti, o angliakasiai tapo vienais aktyviausių ir kovingiausių darbininkų. Jų spaudimas prisidėjo prie pirmųjų reguliavimo įstatymų: nuo 1840–1860 m. priimtų aktų, draudusių moterims ir mergaitėms dirbti po žeme, apribojusių vaikų darbą ir įvedusių valstybinę šachtų inspekciją, iki griežtesnių taisyklių dėl ventiliacijos, apšvietimo ir avarijų tyrimų. XX a. pr. britų angliakasiai surengė pirmą nacionalinį streiką – 1912 m. jame dalyvavo beveik milijonas žmonių ir praktiškai sustabdė šalies pramonę. Angliakasiai siekė garantuoto minimalaus atlyginimo už darbą po žeme. Po 37 dienų trukusio streiko vyriausybė įsikišo ir priėmė įstatymą, pirmą kartą suteikusį angliakasiams įstatyminę minimalaus užmokesčio apsaugą. Tuo metu parlamentarai atvirai pripažino, kad ši krizė tapo lūžio tašku, parodžiusiu, jog senoji tvarka, kai darbdaviai ir darbininkai susitardavo tik rinkos sąlygomis, nebeveikia. Šie pokyčiai vedė prie kitų. Darbo sauga pradėta laikyti ne asmenine darbininkų problema, o viešu interesu: stiprinta šachtų inspekcija, reikalauta sertifikuotų kasyklų vadovų, leista patiems kalnakasiams rinkti savo atstovus, tikrinančius saugą ir anglies svėrimą. Po Antrojo pasaulinio karo kai kurios šalys nacionalizavo anglies pramonę, atsirado socialinio draudimo sistemos, profesinių ligų pripažinimas, kompensacijos už traumų ir pneumokoniozės sukeltą neįgalumą. Lėtai, bet užtikrintai šachtos tapo labiau reguliuojamos, atsirado privalomos ventiliacijos, dujų ir dulkių kontrolės standartai, privalomi apsauginiai šalmai, respiratoriai, geresni avariniai išėjimai.

Vis dėlto šis laimėtas saugumas buvo trumpalaikis. Energetikos struktūrai keičiantis ir angliai prarandant ankstesnę strateginę reikšmę, daug senų šachtų uždaryta, o angliakasiai liko be darbo. Kai kuriose vietovėse tai reiškė visos bendruomenės ekonominį žlugimą.

Autorė Monika Budnikienė