G. Liaudanskas-Svaras: „Jei ne vaikystėje ant aukšto rasta šaulio uniforma su sagomis su raiteliais, paradinės šaulių uniformos neturėčiau”

„Esu Šaulių sąjungoje, nes, laikui atėjus, nenoriu būti mėmė – žmogus, nežinantis, kaip elgtis ir ką daryti, kai puola priešas“, – tiesiai šviesiai savo sprendimą tapti Lietuvos šaulių sąjungos nariu „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Šauliai. Tėvynės labui“ paaiškina bene garsiausias Lietuvos hiphopo atlikėjas, visuomenininkas, o dabar ir kovinis šaulys Gabrielius Liaudanskas-Svaras. Jis retai vilki paradinę Šaulių sąjungos uniformą, bet kai ją užsivelka, šimtametės sagos jam primena, kokia ilga ir garbinga yra šios sąjungos istorija.

Vaikystėje žaisdamas senelio namo palėpėje jis rado keistą uniformą. Ji nebuvo panaši į tas, su kuriomis iš sovietų armijos grįždavo pažįstami kareiviai. „Nieko nesakęs nei bočiui, nei močiutei, tas dvi sagas su raiteliais išsipjoviau, parsinešiau namo ir įsisiuvau į savo mokyklos uniformą. Buvau gal šeštokas tuomet. Sagas iškart pastebėjo vokiečių kalbos mokytoja, ji mane išvarė namo net nepaaiškinusi kodėl ir būtinai liepė į vietą grąžinti senąsias. Pasidėjau jas į dėžutę ir sagos su manimi keliavo gal trisdešimt penkerius metus, keista, kad jų nepamečiau. Labai gailiuosi, kad nepakalbėjau su bočiumi ir neišsiaiškinau, kodėl ir kieno uniformą buvau radęs palėpėje. Užtat sagas, kaip atmintį, įsisiuvau į savo paradinę uniformą. Tik dėl jų ją ir pasisiuvau, retai ją nešioju, tik ypatingomis progomis, po miškus bėgioju su kasdienine“, – pasakoja Svaras.

Gabrielius Liaudanskas Svaras puoselėti ir saugoti savo valstybę buvo pasirengęs psichologiškai. Jis aiškiai žinojo, kad Šaulių sąjunga yra toji organizacija, kurioje jis galėtų įgyvendinti savo siekius, sumanymus ir atlikti pareigą savo šaliai. Įstojęs į Šaulių sąjungą po Ukrainos įvykių, Svaras šiandien moka daug daugiau nei jo bendražygiai – jis priklauso kovinių šaulių būriui. Viskas dėl to, kad savo pilietine pozicija garsėjantis atlikėjas pats ieško įvairiausių galimybių, žinių ir praktikos, kurią, jei reiktų, galėtų pritaikyti kovos lauke.

„Man svarbu ginti savo šalį, – jis sako. – Dabar tą ir mokausi daryti. Esu gerai įvaldęs įsiprašymo techniką, dalyvauju mokymuose ir pratybose, kur matau, kad gausiu naudos. Mokslas ir žinos yra būtini, būtų gerai viso to niekuomet nepritaikyti praktikoje, bet jei, staiga, prireiktų, žinočiau, ką daryti“ .

Gabrieliaus šeimoje patriotizmo temomis nebuvo daug kalbama, jam, vaikui, niekas nepasakojo apie buvusią nepriklausomą Lietuvą. Jis pats sako, kad patriotines pažiūras suformavo paauglystės įvykiai – laisvės mitingai, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas ir kova dėl jos. „Man buvo aštuoniolika, o aš beveik nieko nežinojau apie laisvės kovotojus, trispalvę. Laikai nebuvo saugūs, mano šeima stengėsi nutylėti visas tarpukario šeimos istorijas. Į mitingus iš pradžių ėjau smalsumo vedinas, tačiau, kaip pradėjau domėtis, paaiškėjo, kad mūsų šalies istorija – ooo. Labai sunku perduoti jausmą, kurį patyrei būdamas priešais tankus stovinčioje žmonių minioje. Kai matei tuos, kuriuos pervažiavo, bet nesitraukei. Tai – mūsų, lietuvių, dvasios stiprybė, kuria didžiuojamės šimtmečiais“, – neabejoja Svaras.

Kas tie koviniai šauliai? Ar kiekvienas panorėjęs gali jais tapti? Kokių supergalių reikia turėti norint ištverti visas kovinių šaulių pratybas? Drąsūs ir įkvepiantys, mus ir Tėvynę pasiryžę ginti žmonės jau šį sekmadienį, 19 val. laidoje „Šauliai. Tėvynės labui“ per „Lietuvos ryto“ televiziją.

Nuotraukos iš „Lietuvos ryto“ televizijos archyvo.