Ar vaikystės patirtys turi įtakus suaugus? Ar gali suaugęs žmogus įgyti kokią nors savybę vien dėlto, kad turėjo tam tikrą patirtį, kai buvo dar vaikas? Prieš atsakant į šiuos klausimus, reikėtų atsižvelgti į tai, kaip asmenybė formuojasi. Priešingai vyraujančiai nuomonei, mes nepaveldime savo asmenybių, bet išsiugdome tam tikras savybes ir jos priklauso nuo patirčių, su kuriomis tenka susidurti per gyvenimą.

 

patirtys

Jeigu vaiką augina per daug globėjiška šeima, jis gali įgyti baimių ir būti kamuojamas nesaugumo jausmo, nes viduje bus giliai įsitikinęs, kad pasaulis yra nesaugi vieta gyventi. Kai vaikas taps suaugusiuoju, jis ir toliau turės baimių ir nesaugumo jausmą, tačiau šios savybės tuomet pasireikš jau kitaip. Taigi, mūsų vaikystės patirtys veikia mūsų elgesį ir asmenybę suaugus, net jeigu mes nesuvokiame, kad yra ryšys tarp šių dviejų gyvenimo etapų.

 

Vaikas, kuris jaučiasi nesaugus, gali išsiugdyti nepažįstamų žmonių baimę ir gali būti labiau linkęs mieliau leisti laiką su tėvais negu su savo draugais. Kada tas asmuo užaugs ir įžengs į suaugusiųjų pasaulį, jo aplinka privers bendrauti su nepažįstamais žmonėmis ir atitolti nuo tėvų, todėl jo baimė įgaus kitą formą. Pavyzdžiui, tas asmuo gali bijoti rizikuoti, išbandyti ką nors naujo, pamėgti rutiną, nes joje jis ras saugumą.

 

Individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris (1870 – 1937) kartą pasakė, kad mes išsiugdome savo norus ir aistras vaikystėje ir todėl visas mūsų kaip suaugusių žmonių gyvenimas yra veikiamas vaikystės patirčių. Žmonės siekia įgyvendinti savo norus, kurie atsiranda vaikystėje.

 

Net tokia vienintelė vaikystės patirtis kaip buvimas jauniausiu vaiku šeimoje gali atsiliepti gyvenimui suaugus – asmuo gali nuolat trokšti būti dėmesio centre, elgtis ir atrodyti iššaukiančiai, ekscentriškai.

 

Tokios vaikystės patirtys kaip patyčios ir nepriežiūra gali neigiamai atsiliepti savigarbos jausmus suaugus visą likusį gyvenimą, nebent tas žmogus imsis veiksmų, kaip pakeisti požiūrį ir patobulinti asmenybę.

 

Suaugusieji su savo elgesiu ir asmenybės bruožais yra iš esmės vaikystės patirčių, kurios galėjo nutikti ir labai seniai, pratęsimas. „Skirtumas tarp berniukų ir vyrų – tik jų žaislų dydis“ – tai labai tikslus posakis, kuris tinka žmonių psichologijai apibūdinti. Žmogus bandys įgyvendinti tuos pačius vaikystės troškimus, kada taps suaugusiu tokiu būdu, kuris bus priimtinas visuomenėje ir kultūroje.

 

Viską apibendrinus galima pasakyti, kad vaikystės patirtys ne tik veikia suaugusio asmens gyvenimą, bet nuo jos priklauso ir tai, kokia bus suaugusio žmogaus asmenybė ir elgesys. Tad suaugusieji, kurie turi vaikų turėtų atkreipti į tai dėmesį ir stengtis užauginti vaiką, kuris turėtų kuo mažiau vaikystės traumų (visai jų išvengti, ko gero neįmanoma, nes idealiame pasaulyje negyvena nė vienas).