Reinkarnacija, arba sielos atgimimas kitame kūne po mirties, šimtmečius laikyta išskirtinai religine ar filosofine sąvoka. Visgi pastaraisiais dešimtmečiais ši idėja sulaukė rimto akademinio dėmesio. Pagrindiniu to postūmiu tapo spontaniški mažų vaikų pasakojimai apie buvusius gyvenimus.

 

Portrait,Of,Elderly,Man,And,Baby,Boy.,Concept,Of,RebirthIano Stivensono tyrimai

   

Sistemingo reinkarnacijos tyrimo pradininku laikomas Virdžinijos universiteto psichiatrijos profesorius, medicinos mokslų daktaras Ianas Stevensonas. Jis paskyrė daugiau nei pusę amžiaus analizuodamas per 2500 atvejų, kai vaikai teigė prisimenantys praėjusį gyvenimą. Profesoriaus metodika buvo griežta: apklausdavo vaikus, jų tėvus, fiksuodavo specifinius pareiškimus ir tuomet vykdavo į vietas, kurias vaikai įvardijo kaip ankstesnius namus. Daugeliu atvejų pavykdavo rasti realiai gyvenusį ir mirusį asmenį, kurio gyvenimo faktai idealiai sutapo su vaiko žodžiais. Vienas garsiausių jo tirtų atvejų – keturmetė mergaitė Shanti Devi iš Indijos, kuri pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą kitame mieste, pavadinimu Matura. Ji ne tik tiksliai įvardijo buvusio vyro vardą, bet ir nuvykusi į tą vietą iškart atpažino giminaičius, netgi suprato vietinio dialekto žodžius, kurių dabartinėje aplinkoje niekada negirdėjo. I. Stevensono surinkti duomenys atskleidė, kad vaikai dažniausiai pradeda kalbėti apie praeitį tarp dvejų ir ketverių metų. Jų pasakojimai pamažu išblėsta sulaukus septynerių, kai pradeda vystytis nauja socialinė patirtis ir atmintis.

 

Įgimti ženklai

 

Vienas labiausiai stulbinančių reinkarnacijos įrodymų – fiziniai kūno ženklai, sutampantys su ankstesnės asmenybės traumomis. I. Stevensonas savo knygoje „Reinkarnacija ir biologija“ aprašė šimtus atvejų, kai vaikai gimė turėdami specifinių apgamų ar įgimtų defektų. Šie fiziniai reiškiniai tiksliai atitiko asmens, kurio gyvenimą vaikas prisiminė, mirtinus sužeidimus. Pavyzdžiui, tyrėjai dokumentavo atvejį, kai berniukas, prisiminęs vyro, nužudyto šūviu į galvą, gyvenimą, gimė su neįprastos formos didele dėme būtent toje kaukolės vietoje, kur kulka perskrodė galvą. Atlikus medicininius tyrimus ir palyginus su skrodimo protokolais, sutapimai pasirodė tiesiog neįtikėtini. Šie reiškiniai rodo, kad sąmonė arba tam tikras informacinis laukas geba daryti įtaką biologiniam embriono vystymuisi, taip pernešant praeities traumas į naująjį fizinį apvalkalą. Tai leidžia daryti prielaidą, kad vaiko pasakojimai nėra vien tik lakios fantazijos ar suaugusiųjų įtakos rezultatas.

 

Elgsenos tęstinumas

   

Be žodinių prisiminimų ir fizinių randų, reinkarnacijos hipotezę stiprina specifinis vaikų elgesys, kurio neįmanoma paaiškinti genetika ar auklėjimu. Mokslininkas Jimas B. Tuckeris, tęsiantis I. Stevensono darbus Virdžinijos universitete, pastebėjo, kad apie 20 % tirtų vaikų turi stiprių fobijų, tiesiogiai susijusių su ankstesnės asmenybės mirties priežastimi. Štai vaikas, teigiantis, kad nuskendo praėjusiame gyvenime, paniškai bijo maudytis, net jei niekada nepatyrė jokio neigiamo įvykio su vandeniu. Taip pat fiksuojami ksenoglosijos atvejai – reiškinys, kai mažametis staiga prabyla nežinoma užsienio kalba. Vaikai neretai demonstruoja suaugusio asmens elgesio modelius, pomėgius, profesinius įgūdžius ar net reikalauja, kad lankytų buvusios šeimos nariai, į kuriuos jie kreipiasi su derama pagarba. Šis elgsenos tęstinumas rodo, kad vaiko asmenybė nėra švarus lapas (tabula rasa), o greičiau sudėtingas praeities patirčių ir naujos biologinės realybės derinys. Šie kompleksiniai įrodymai skatina mokslininkus vis rimčiau vertinti reinkarnaciją kaip realią teoriją, aiškinančią neįprastus žmogaus psichikos reiškinius.

 

Įdomu

 
  • Apie 20 % tirtų vaikų teigia prisimenantys laikotarpį tarp mirties ir naujo gimimo. Vieni vaikai pasakoja laukę netoli mirusio kūno ar pasirinkę būsimus tėvus, o kiti šį laiką apibūdina kaip buvimą šviesioje erdvėje arba Dievo namuose.
  • Statistiškai vidutinis laikas nuo mirties iki naujo gimimo visame pasaulyje yra stebėtinai trumpas – apie 16 mėn. Tai griauna mitą, kad reinkarnacijai reikia šimtmečių.
  • Tyrimai parodė, kad vaikai, spontaniškai pasakojantys apie praėjusius gyvenimus, dažniausiai pasižymi aukštesniu intelekto koeficientu. Mokslininkai nerado jokių požymių, kad šie pasakojimai būtų susiję su psichikos sutrikimais, emocinėmis traumomis šeimoje ar vaiko noru pabėgti nuo realybės.
 

Autorė Eglė Stratkauskaitė