Patogumo spąstai. Kodėl reikia iššūkių?

Vidutinis europietis per dieną nueina vos trečdalį tiek žingsnių, kiek žmogus prieš kelis šimtus metų įveikdavo dar iki pietų. Vienu mygtuko paspaudimu užsisakome maistą, robotai siurbia grindis, liftai pakeitė laiptus, oro kondicionieriai leidžia beveik nejausti nei vasaros karščio, nei žiemos šalčio. Gyvenimas tapo patogesnis nei bet kada žmonijos istorijoje. Tačiau mokslininkai vis dažniau klausia: ar mūsų organizmas sukurtas tokiam komfortui?

Patogiausia era istorijoje

Vos prieš šimtmetį dauguma kasdienių darbų reikalavo fizinių pastangų. Vanduo buvo nešamas kibirais, skalbiniai švarinami rankomis, malkos kapojamos kirviu, o apsipirkti tekdavo keliauti pėsčiomis arba važiuoti arkliu. Šiandien tam pakanka paspausti kelis mygtukus arba tiesiog sėsti į automobilį. Patogumas, apie kurį ankstesnės kartos galėjo tik svajoti, tapo kasdienybe.

Žvelgiant į žmonijos istoriją, gyvename išskirtiniu laikotarpiu. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, medicinos pažanga, švarus geriamasis vanduo, kanalizacija, šildomi būstai ir saugesnės darbo sąlygos lėmė tai, kad vidutinė gyvenimo trukmė pasaulyje per pastarąjį šimtmetį pailgėjo daugiau nei dvigubai. Tai viena didžiausių civilizacijos pergalių. Tačiau kartu su ja atsirado naujas paradoksas – kasdienių fizinių pastangų paprasčiausiai nebeliko.

Skaičiuojama, kad suaugęs žmogus šiandien per dieną vidutiniškai sėdi 6–8 val., o biurų darbuotojai dar ilgiau. Ištirta, kad net reguliariai sportuojant ilgos nepertraukiamo sėdėjimo valandos didina širdies ir kraujagyslių ligų, II tipo cukrinio diabeto, ankstyvos mirties riziką.

Dar vienas ryškus pokytis – kasdienis judėjimas tapo pasirinkimu, ne būtinybe. Anksčiau žmogus judėdavo, nes kitaip negalėjo: reikėjo eiti į darbą, parsinešti maisto, pasirūpinti ūkiu ar namais. Dabar daugeliui fizinis aktyvumas persikelia į sporto klubą arba vakarinius pasivaikščiojimus. Paradoksalu, tačiau pirmą kartą istorijoje turime sąmoningai planuoti judėjimą tam, kad kompensuotume technologijų sukurtą patogumą.

Ne mažiau pasikeitė mūsų namai. Šildymas, oro kondicionieriai, indaplovės, skalbyklės, džiovyklės, elektriniai paspirtukai, nuotoliniai pulteliai, siurbliai robotai – kiekvienas šių išradimų atskirai atrodo menkas patogumas. Tačiau sudėję juos visus gauname aplinką, kurioje organizmui tenka vis mažiau natūralių iššūkių. Mokslininkai šį reiškinį apibūdina kaip komforto burbulą – pasaulį, kuriame beveik nebejaučiame nei šalčio, nei karščio, retai nešame sunkesnius daiktus ir vis rečiau turime judėti vien tam, kad atliktume kasdienes užduotis.

Tai nereiškia, kad technologijos tapo mūsų priešais. Priešingai – jos išgelbėjo milijonus gyvybių, sumažino traumų skaičių, palengvino sunkų fizinį darbą, suteikė daugiau laiko poilsiui ir šeimai. Tačiau kartu jos sukūrė aplinką, kurios žmogaus organizmas evoliucijos eigoje niekada nebuvo patyręs. Tad prasideda didysis komforto paradoksas: kuo mažiau pastangų reikalauja kasdienis gyvenimas, tuo daugiau jų turime sąmoningai susikurti patys, jei norime išlikti sveiki.

Kūnas vis dar akmens amžiuje

Pirmykštį žmogų šiandien priblokštų ne tik išmaniosios technologijos. Dar labiau nustebintų tai, kad maistas pasiekiamas per kelias minutes, namuose visus metus vyrauja panaši temperatūra, o daugelis žmonių gali praleisti visą dieną beveik nepatirdami fizinių pastangų. Tačiau yra vienas netikėtas faktas – genetiškai nuo tolimų protėvių skiriamės visai nedaug. Per dešimtis tūkstančių metų žmogaus biologija keitėsi gerokai lėčiau, nei gyvenimo būdas. Kitaip tariant, gyvename XXI a., bet mūsų organizmas vis dar veikia pagal taisykles, susiformavusias tada, kai maisto reikėjo ieškoti, o ne užsisakyti į namus.

Didžiąją žmonijos istorijos dalį judėjimas buvo būtina išlikimo sąlyga: teko medžioti, rinkti maistą, statyti pastogę, rūpintis šeima. Energija buvo brangi, todėl organizmas išmoko ją taupyti. Šis evoliucinis palikimas išliko iki šiol – mūsų smegenys vis dar linkusios rinktis lengvesnį kelią. Todėl liftas atrodo patrauklesnis už laiptus, o automobilis – už pasivaikščiojimą. Tai ne tinginystė, o milijonus metų formuotas biologinis mechanizmas.

Panašiai ir su maistu. Kai saldūs ar riebūs produktai buvo retenybė, stiprus potraukis prie jų didino išgyvenimo galimybes. Šiandien tas pats mechanizmas veikia prekybos centre, kuriame kaloringo maisto gausu, nors realaus bado grėsmės nebėra.

Mokslininkai šią situaciją vadina evoliuciniu neatitikimu – organizmas prisitaikęs prie vienokios aplinkos, o gyvena visai kitokioje. Tai nereiškia, kad turėtume atsisakyti pažangos. Tačiau primena svarbią tiesą: mūsų biologiniai poreikiai nepasikeitė taip greitai, kaip kito pasaulis. Todėl netgi patogiai gyvenant kūnui vis dar reikia judėti, patirti saikingų fizinių iššūkių ir kartais išeiti iš komforto zonos.

Komfortas, kuris silpnina

Žmogaus organizmas sukurtas pagal paprastą principą: tai, kas naudojama, stiprėja, o tai, kas nenaudojama, pamažu nyksta. Ši taisyklė galioja ne tik raumenims, bet ir kaulams, širdžiai, plaučiams, net pusiausvyros sistemai. Moksliniai tyrimai rodo, kad raumenų jėga ir masė pradeda mažėti stebėtinai greitai, jei jų neapkrauname. Vos per kelias savaites sumažėja ištvermė, silpnėja kojų raumenys, blogėja gliukozės apykaita. Organizmas tiesiog atsisako to, ko, jo manymu, nebereikia – juk kiekvienam raumeniui palaikyti būtina energija. Šiandien retas nešioja sunkius pirkinių krepšius, lipa laiptais aukštyn ar nueina kelis kilometrus vien tam, kad atliktų kasdienius reikalus. Net daugumą buities darbų, kurie anksčiau pareikalaudavo nemažai jėgų, perėmė buitinė technika. Patys to nepastebėdami, iš kasdienės dienos pašalinome daugybę mažų fizinių krūvių.

Paradoksalu, tačiau organizmui nėra didelio skirtumo, ar nejudame dėl ligos, ar dėl itin patogaus gyvenimo. Abiem atvejais jis prisitaiko prie mažesnio aktyvumo. Ekspertai pabrėžia, kad sveikatai svarbios ne tik treniruotės sporto salėje, bet ir nuolatinis judėjimas visą dieną: atsistoti nuo darbo stalo, paeiti pėsčiomis, rinktis laiptus vietoj lifto ar trumpam išeiti į lauką. Gera žinia ta, kad organizmas prisitaiko ne tik prie neveiklumo, bet ir prie aktyvumo. Net nedideli, tačiau reguliarūs kasdieniai judesiai ilgainiui stiprina raumenis, gerina širdies veiklą, padeda išsaugoti fizinį pajėgumą. Tad specialistai vis dažniau kalba ne apie intensyvų sportą, o apie aktyvesnę kasdienybę – tokią, kurioje judėjimas vėl tampa natūralia gyvenimo dalimi.

Kai nebejaučiame nei šalčio, nei karščio

Žiemą įsijungiame šildymą, vasarą – oro kondicionierių. Automobilyje, biure, prekybos centre ir namuose dažniausiai vyrauja panaši, maždaug 20–23 °C temperatūra. Nors toks komfortas malonus, mokslininkai pastebi, kad mūsų organizmas vis rečiau turi progą pasitelkti vieną svarbiausių gebėjimų – prisitaikyti prie temperatūros pokyčių. Žmogaus kūnas nuolat palaiko apie 37 °C temperatūrą. Kai sušąlame, susiaurėja kraujagyslės, pradedame drebėti, suaktyvėja medžiagų apykaita. Kai karšta, prakaituojame, išsiplečia kraujagyslės, kad kūnas galėtų atsivėsinti. Ši sudėtinga sistema, vadinama termoreguliacija, veikia lyg vidinis termostatas. Kaip ir raumenims, jai irgi reikia „treniruotės“.

Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukia rudasis riebalinis audinys. Skirtingai nei įprasti riebalai, jis energiją degina šilumai gaminti. Tyrimai rodo, kad trumpalaikis buvimas vėsesnėje aplinkoje gali suaktyvinti šio audinio veiklą ir pagerinti jautrumą insulinui bei medžiagų apykaitą. Tai nereiškia, kad reikia nuolat šalti, svarbiausia, kad organizmas retkarčiais patirtų natūralių temperatūros pokyčių.

Ne mažiau įdomus karščio poveikis. Šalyse, kur pirtis yra gyvenimo būdo dalis, pavyzdžiui, Suomijoje, ji vertinama ne tik kaip atsipalaidavimo vieta. Didelės apimties suomių tyrimai parodė, kad reguliariai pirtyje besilankantys žmonės rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, o mažesnė ankstyvos mirties rizika. Manoma, kad naudą lemia ne pati pirtis, o organizmo prisitaikymas prie karščio, geresnė kraujagyslių funkcija ir atsipalaidavimas.

Panašiai vertinamos ir maudynės šaltame vandenyje. Pastaraisiais metais jos išpopuliarėjo visame pasaulyje, tačiau mokslininkai ragina atskirti mokslo įrodymus nuo socialinių tinklų pažadų. Tyrimai rodo, kad reguliarus, saugus šalto vandens poveikis gali padėti organizmui geriau prisitaikyti prie šalčio, gerinti savijautą ir mažinti streso pojūtį. Vis dėlto kol kas trūksta įrodymų, kad tokios maudynės stiprina imunitetą ar gydo ligas.

Svarbiausia pamoka paprasta – mūsų organizmui nereikia nuolat gyventi nei šaltyje, nei karštyje. Visgi jam naudinga kartais išeiti iš nuolatinės komforto temperatūros. Trumpas pasivaikščiojimas vėsesniu oru, saikingas karštis pirtyje ar vasaros kaitra, jei laikomasi saugumo rekomendacijų, primena kūnui gebėjimus, kuriuos jis tobulino tūkstančius metų.

Maistas be pastangų

Dar niekada žmonijos istorijoje maistas nebuvo toks lengvai pasiekiamas. Tūkstančius metų žmonės didžiąją dienos dalį skirdavo tam, kad jo surastų: rinkdavo augalus, medžiodavo, žvejodavo, vėliau dirbdavo laukus, prižiūrėdavo gyvulius. Net ir prieš kelias dešimtis metų maisto gamyba namuose atimdavo gerokai daugiau laiko nei šiandien. Dabar dažnai pakanka kelių paspaudimų telefone – ir pietūs jau pakeliui.

Pasikeitė ne tik tai, kaip gauname maistą, bet ir jo sudėtis. Parduotuvių lentynose gausu itin perdirbtų produktų, jie sukurti taip, kad būtų ilgai išliekantys, patogūs vartoti ir ypač skanūs. Tokiuose produktuose gausu cukraus, druskos ir riebalų, kurie stipriai aktyvina smegenų atlygio sistemą. Dėl to suvalgyti daugiau, nei planavome, tampa gerokai lengviau.

Mokslininkai pabrėžia, kad mūsų sotumo mechanizmai evoliucionavo pasaulyje, kuriame kaloringas maistas buvo retenybė. Todėl organizmas vis dar linkęs kaupti energijos atsargas. Šiandien tai tampa iššūkiu – kalorijų gausu beveik visur, o jų gauti galima beveik be jokių pastangų.

Tai atspindi ir statistika. PSO duomenimis, nuo 1975 m. nutukimo paplitimas pasaulyje išaugo daugiau kaip tris kartus. Tyrimai taip pat rodo, kad daugelyje išsivysčiusių šalių žmonės kasdien suvartoja gerokai daugiau kalorijų nei prieš kelis dešimtmečius. Prie to prisideda ne tik didesnės porcijos, bet ir dažnesnis užkandžiavimas, itin perdirbto maisto gausa.

Paradoksalu, tačiau didžiausias iššūkis šiandien – ne rasti maisto, o laiku sustoti. Organizmas, tūkstančius metų mokytas nepraleisti progos pasisotinti, dar nespėjo prisitaikyti prie pasaulio, kuriame maisto netrūksta. Tad specialistai vis dažniau pabrėžia: svarbu ne tik tai, kiek valgome, bet ir kokį maistą renkamės. Kuo mažiau perdirbtas ir kuo ilgiau reikia kramtyti, tuo lengviau organizmui atpažinti, kada jau pasisotino.

Nepatogumai tapo nepakeliami?

Pamėginkite prisiminti, kada paskutinį kartą tiesiog laukėte. Be telefono rankoje. Be muzikos ausinėse. Be noro kas kelias sekundes patikrinti pranešimus. Daugeliui net penkios minutės eilėje parduotuvėje šiandien atrodo ilgesnės, nei pusvalandis laukimo prieš kelis dešimtmečius. Kodėl?

Atsakymo reikia ieškoti mūsų smegenyse. Kaskart gavę naują žinutę, pamatę įdomų vaizdo įrašą ar perskaitę naujieną, suaktyviname atlygio sistemą. Joje svarbų vaidmenį atlieka dopaminas – neuromediatorius, susijęs su motyvacija, smalsumu ir noru ieškoti naujų potyrių. Jis skatina tikėtis atlygio ir verčia jo ieškoti dar kartą. Problema ta, kad išmanieji telefonai, socialiniai tinklai ir daugelis skaitmeninių paslaugų sukurtos taip, jog nuolat pateiktų mažų, nenuspėjamų „apdovanojimų“ – naują pranešimą, patiktuką, vaizdo įrašą ar naujieną. Tokie trumpi malonumo impulsai lengvai tampa įpročiu. Smegenys pripranta prie nuolatinės stimuliacijos, todėl ramios akimirkos ima atrodyti neįprastos, kartais net varginančios.

Nuobodulys, kuris kadaise buvo natūrali kasdienybės dalis, tampa vis retesniu svečiu. Psichologai atkreipia dėmesį, kad būtent nuobodžiaudami dažniau sugalvojame naujų idėjų, geriau apmąstome problemas ar tiesiog leidžiame smegenims pailsėti. Kai kiekvieną laisvą minutę užpildome informacijos srautu, tokių progų lieka vis mažiau.

Tai nereiškia, kad telefonai ar technologijos kenkia savaime. Jie palengvina gyvenimą, padeda bendrauti ir dirbti. Visgi, kaip ir fiziniam kūnui, smegenims nenaudinga nuolatinė komforto būsena. Gebėjimas išbūti be išorinių dirgiklių, neskubėti iškart numalšinti nuobodulio ar nepatogumo tampa savotiška psichologine treniruote. Ir, pasak mokslininkų, ji gali būti ne mažiau svarbi nei kasdienis pasivaikščiojimas.

Kiek diskomforto mums reikia?

Gera žinia, kad organizmui nereikia ekstremalių išbandymų. Norint išsaugoti gerą savijautą, nebūtina bėgti maratonų, kasdien maudytis eketėje ar atsisakyti visų šiuolaikinių patogumų. Kur kas daugiau naudos duoda nedideli, bet reguliarūs iššūkiai, kurie natūraliai įsilieja į kasdienybę.

Specialistai vis dažniau kalba apie atsitiktinį judėjimą – fizinį aktyvumą, kuris nėra treniruotė, bet tampa dienos dalimi. Lipimas laiptais vietoj lifto, pasivaikščiojimas iki parduotuvės, sunkesnių pirkinių nešimas ar trumpesnės kelionės pėsčiomis padeda išjudinti organizmą ne prasčiau nei intensyvi treniruotė.

Panašiai yra ir su aplinka. Nebūtina visada palaikyti idealiai komfortiškos temperatūros. Dažniau pabūti gryname ore, trumpam pakęsti vasaros karštį ar gaivesnį orą, jei tai saugu ir nesukelia sveikatos problemų, – natūralus būdas palaikyti organizmo gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos.

Ne mažiau svarbios pertraukos nuo ekranų. Akimirkos be telefono, socialinių tinklų ar nuolatinio informacijos srauto leidžia pailsėti ne tik akims, bet ir smegenims. Tai padeda susigrąžinti gebėjimą susikaupti, ramiai išlaukti ir priimti tai, kad ne kiekviena laisva minutė turi būti užpildyta pramogomis.

Svarbiausia suprasti, kad technologijos nėra problema. Jos leidžia gyventi ilgiau, saugiau ir patogiau nei bet kada anksčiau. Tačiau neturėtų visiškai pakeisti judėjimo, buvimo gamtoje ar kitų natūralių kasdienybės pastangų. Didžiausia šiuolaikinio žmogaus užduotis – ne atsisakyti komforto, o sąmoningai palikti vietos tam, kas mūsų organizmui buvo įprasta tūkstančius metų.

Autorė Jūratė Survilė