Kiekvienoje iš mūsų teka upė  

Lina Gulbinaitė.

Lina Gulbinaitė – somatinio judesio terapeutė, diplomuota IBMT (Integrative Bodywork & Movement Therapy) praktikė, šokio ir judesio terapijos praktikė, kūno judesio bei sąmoningo kvėpavimo praktikų vedlė. Jau daugiau nei dešimtmetį ji gilinasi į žmogaus kūno, nervų sistemos ir vidinio pasaulio tarpusavio ryšį. Didžiausia Linos tyrinėjimų tema – moteris, jos kūnas, gyvybinė energija ir autentiškas santykis su savimi. Iš šios gilios vidinės kelionės gimė projektas „UPĖ in me“, kuriame Lina dalijasi savo patirtimi ir sukauptomis žiniomis, vesdama patyrimines šokio bei kūno judesio sesijas. Per jas kviečia žmones sugrįžti į gilesnį ryšį su savo kūnu, jausmais ir vidine gyvybine energija.

Šiuolaikiniai žmonės, ypač moterys, gyvena nuolatiniame skubėjime. Kaip fiziniame kūne pradeda signalizuoti ilgai ignoruojamas emocinis ir fizinis nuovargis?

Nuovargio simptomai visada apie save praneša. Tikrai nebūtina visiškai išsekti, kad pradėtume juos girdėti – dažniausiai tiesiog ignoruojame kūno siunčiamus signalus tol, kol neužsidega vadinamoji raudona lemputė. Pats skubėjimas jau ženklas, kad nepalaikome ryšio su kūno ritmu. Mūsų kūnai dažniausiai yra lėtesni nei išorinio gyvenimo tempas. Kai šis vidinio ir išorinio ritmo neatitikimas tęsiasi ilgesnį laiką, kūnas ima ieškoti būdų, kaip padėti mums sustoti. Tai gali pasireikšti įvairiais būdais – nuo paviršinio kvėpavimo, nemigos, nerimo, emocinio jautrumo, sumažėjusio libido ar dingusio gyvenimo džiaugsmo iki fizinių skausmų ir įvairių psichosomatinių simptomų. Kūnas ilgai stengiasi prisitaikyti, tačiau nuolat gyvenant įtampoje ir nenutrūkstančiame „veikimo“ režime nervų sistema pamažu ima prarasti gebėjimą atsistatyti. Mano matymu, daugelis simptomų nėra kūno problema. Dažnai tai kūno bandymas mus sustabdyti ir sugrąžinti į ryšį su savimi.

Sakoma, kad kūnas prisimena viską, ko neišreiškiame žodžiais. Kaip slopinamos emocijos – pyktis, liūdesys, baimė – apsigyvena raumenyse ar judesiuose? Kas nutinka, kai leidžiame joms susikaupti?

Taip, kūnas ir nervų sistema kaupia patyriminę informaciją. Tai, kas su mumis įvyko, ir tai, kaip tas patirtis (ne)sąmoningai interpretavome, formuoja mūsų reakcijas, santykį su savimi bei pasauliu. Kai emocijos ilgą laiką slopinamos, kūnas pradeda prie jų prisitaikyti. Pyktis, liūdesys, baimė ar neišreikštas skausmas niekur nedingsta – ilgainiui jie tampa kūno būsena. Kūnas tarsi pradeda užsidaryti: kietėja, griežtėja, judesiai tampa ribotesni, užsispaudžia žandikaulis, pakyla pečiai, įsitraukia pilvas, o žmogus po truputį ima stingti. Tam nervų sistema naudoja milžinišką kiekį energijos. Slopinti reiškia nuolat save kontroliuoti, laikyti viduje tai, kas natūraliai norėtų judėti, tekėti ir būti išjausta. Emocijos iš esmės yra energija ir fiziologinis judėjimas kūne. Tam, kad šis vidinis judėjimas būtų sustabdytas, organizmui dažnai tenka sukurti dar didesnę įtampą.

Ilgainiui žmogus gali nustoti jausti ne tik sunkias emocijas, bet ir savo gyvybingumą. Mažėja spontaniškumas, jautrumas, kūrybiškumas, gebėjimas patirti malonumą, silpnėja ryšys su savimi ir kitais. Kartais atrodo, kad tiesiog trūksta energijos, tačiau nemaža jos dalis tuo metu būna skiriama ne gyvenimo tėkmei, o vidinei kontrolei.

Turbūt daugelis moterų sutiks, kad lengviausia prarasti save kasdienybės rutinoje, kai tenka vienu metu atlikti daugybę darbų ir socialinių vaidmenų. Kaip moteriai vėl iš naujo priimti savo kūną ne kaip įrankį užduotims atlikti, o kaip saugius namus ir savo energijos šaltinį?

Manau, problema slypi ne pačioje rutinoje ar daugybėje vaidmenų. Problema prasideda tada, kai moteris juose nustoja jausti save – savo kūną, poreikius, ribas, emocijas, autentiškumą ir gyvybingumą. Kaip iš naujo prisiminti savo kūną? Per mažus, paprastus dalykus. Tai gali būti vos kelios minutės sąmoningesnio kvėpavimo ryte, jaukus ražymasis pabudus, ryšys su gamta, lėtesnis kavos gėrimas, pasivaikščiojimas be telefono, muzika ir laisvesnis judesys namuose ar tiesiog akimirka sustoti ir savęs paklausti: „Kaip iš tikrųjų jaučiuosi? Ką jaučiu kūne? Ką jaučia mano oda?“

Tuomet ir ta pati rutina, ir tie patys vaidmenys gali įgauti visai kitas spalvas. Tikėtina, kad tai neįvyks per vieną naktį. Tačiau maži, nuoseklūs žingsniai ilgainiui gali tapti labai svarbia visos kelionės.

Moterims, kurios jaučiasi visiškai atjungusios nuo savo kūno arba sako, kad nemoka šokti, žengti pirmą žingsnį gali būti baisu. Nuo kokio judesio ar praktikos siūlote pradėti norinčioms vėl atrasti save iš naujo?

Atsijungimas nuo kūno dažnai reiškia, kad moteris ilgą laiką gyveno labiau vedama proto nei jausmų. Didžioji dalis energijos būna nukreipta į mąstymą, analizę, kontrolę, sprendimų priėmimą ir prisitaikymą prie išorinio gyvenimo. Ir labai dažnai tai būna protingos, stiprios, daug pasiekusios moterys. Tame taip pat yra daug grožio ir vertės. Visgi ilgainiui moters prigimtis dažnai ima kviesti ją sugrįžti į jausmą, jautrumą, minkštumą ir gyvesnį ryšį su savimi. Į kitokią energiją nei ta, kurioje ji įpratusi gyventi kasdienybėje. Ir, žinoma, ne visos moterys norės pradėti nuo šokio. Ir nereikia. Kartais net nebūtina iš karto judėti ar „mokėti šokti“. Užtenka suprasti, kad mūsų kūnuose visada vyksta vidinis šokis. Juose nuolat juda gyvybė – kvėpavimas, emocijos, impulsai, pojūčiai, energija. Būtent šio vidinio judėjimo pastebėjimas neretai tampa pirmuoju žingsniu į autentiškesnę saviraišką ir natūralesnį ryšį su savo kūnu, jausmais bei vidiniu gyvybingumu. Tuomet judesys gimsta ne iš noro atrodyti gražiai ar „mokėti šokti“, o iš gyvo santykio su savimi. Kartais vien paprastas žvilgsnio nukreipimas į savo vidų gali tapti gražia susitikimo su savimi pradžia.

Kaip patyriminiai susitikimai padeda atrasti vidinę ramybės oazę, kurią moteris galėtų išsaugoti ir išsinešti į savo kasdienį gyvenimą, namus, santykius? Kas pasikeičia tai padarius?

Mūsų susitikimuose pirmiausia kuriama saugi erdvė ir besąlygiškas palaikymas. O saugioje erdvėje moteris po truputį gali atsipalaiduoti. Nebereikia visko laikyti, skubėti, būti stipria ar nuolat kažką kontroliuoti. Galima tiesiog būti savimi – su tuo, kas tuo metu gyva viduje.

Ir dažnai būtent tada pradeda grįžti vidinė taika. Ne todėl, kad gyvenime staiga nelieka iššūkių ar chaoso, bet todėl, kad moteris vėl pradeda jausti – savo kūną, kvėpavimą, pojūčius, jausmus, savo vidinę atramą. Kai nervų sistema gauna daugiau saugumo, kūnas po truputį minkštėja, atsipalaiduoja, kvėpavimas tampa gilesnis, o viduje atsiranda daugiau švelnumo, aiškumo ir pasitikėjimo gyvenimu. Gražu matyti, kaip moterys pamažu sugrįžta ne tik į ryšį su savimi, bet ir į savo gyvybingumą, jautrumą, autentiškumą.

Kartais žmogui labiausiai reikia ne dar vieno patarimo, o erdvės, kurioje jis galėtų saugiai būti savimi. Ir kai moteris tai patiria, ši būsena natūraliai persikelia į kasdienybę – į namus, santykius, prisilietimus, žvilgsnį į save ir į patį gyvenimą.

Daugiau informacijos:

Internetinis puslapis: https://upeinme.com/

„Facebook“: Upeinme

„Instagram“: lina_gulbinaite

El. paštas: upe@upeinme.com

Tel. +370 674 90 025

Autorė Eglė Stratkauskaitė