XIX a. arkliai buvo svarbiausia transporto priemonė pasaulyje, faktiškai formavę tiek miesto gyvenimą, tiek kaimo kultūrą Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Tačiau dar gerokai prieš tai, kai miestiečiai ėmė skųstis automobiliais, spūstimis ir smogu, jų nepasitenkinimą kėlė arklių mėšlas. Būtent jis paskatino transporto sistemos lūžį.

 

Nė dienos be arklių pagalbosDenmark,-,Circa,1940s:,The,Coachman,Operates,Horse,Harnessed,In

 

Tūkstančius metų arkliai buvo geriausia transporto ir darbo priemonė, o XIX–XX a. jie vis dar laikyti vienais svarbiausių gyvūnų planetoje. Tiesa, nors turtingieji galėjo sau leisti judėti arkliais, dauguma žmonių tiesiog vaikščiojo pėsčiomis. Mažiau turtingos bendruomenės ilgesnėms kelionėms dažnai įkinkydavo tvirtus jaučius. Be to, dauguma XIX a. miestų buvo ne ilgesni nei 3 km, todėl kasdien judėti pėsčiomis būdavo visiškai įprasta.

 

Nepaisant to, arkliai buvo nepakeičiami, lengvai prisitaikė prie prastų miestų ir kaimų vietovių sąlygų. Jie galėjo judėti netolygiais keliais, kurie tuo metu buvo įprasti: 1903 m. JAV tebuvo apie 43 tūkst. km. sutvirtintų žvyrkelių, o likę keliai dažnai virsdavo neišbrendamais purvynais. Be to, arkliams reikėjo tik šieno ir grūdų, o vieno gyvūno traukos efektyvumas siekė 15–20 %. Šie gyvūnai buvo daugiau nei tris kartus efektyvesni nei daugelis tuo metu anglimi kūrentų mašinų.

 

Dar 1894 m. pastebėta, kad arkliai gerokai ekonomiškesni pagal energijos kiekį nei bet kuris tuo metu egzistavęs variklis. Be to, arklių naudojimas palaikė ištisą papildomų profesijų paklausą: arklidžių savininkus, pašarų augintojus ir tiekėjus, dresuotojus, veterinarus, kalvius, gatvių valytojus.

 

Didėjanti priklausomybė nuo arklių

   

1840 m. Šiaurės Amerikoje žemės ūkio darbams ir kelionėms naudota apie 4 mln. arklių, kai visame žemyne buvo vos 18,3 mln. gyventojų. Kitaip tariant, arklių skaičius buvo stulbinamai didelis, palyginti su žmonių populiacija. Per kitus šešis dešimtmečius šis santykis dar labiau išryškėjo: 1900 m. daugiau nei 24 mln. arklių arė laukus, traukė gatvėmis vežimus ir karietas, o JAV gyventojų skaičius tuo metu siekė apie 81,5 mln.

 

Arkliai patenkino beveik trečdalį visų Šiaurės Amerikos energijos poreikių, buvo pagrindinė judėjimo ir darbo priemonė. JAV vidutiniškai trims žmonėms teko vienas darbinis arklys. Palyginimui, šiandien vienam automobiliui tenka maždaug 1,3 žmogaus. Iki 1890-ųjų Niujorko gyventojai per metus vidutiniškai 297 kartus keliaudavo arklių traukiamomis transporto priemonėmis.

 

XIX a. miestų kasdienis funkcionavimas neįsivaizduotas be tūkstančių arklių. Visas transportas – tiek žmonių, tiek prekių – rėmėsi arklio jėga. Vien 1900 m. Londone veikė apie 11 tūkst. arkliais traukiamų taksi. Tai reiškė daugiau negu 50 tūkst. arklių vien transportui.

 

Augantys iššūkiai

 

XIX a. pabaigoje sparčiai augantis arklių skaičius miestuose, kartu su besiformuojančiais socialiniais, sveikatos ir infrastruktūros reikalavimais, sukėlė rimtų problemų. Vienas arklys per dieną gatvėse palikdavo 9–22 kg mėšlo ir maždaug 4 l šlapimo. Tankiai apgyvendintose teritorijose, kuriose galėjo būti iki 250 arklių kvadratiniame kilometre, tai reiškė milžiniškus organinių atliekų kiekius.

 

1900 m. Niujorke apie 100 tūkst. arklių kasdien palikdavo maždaug 1200 tonų mėšlo, kurį reikėjo surinkti, išvežti ir utilizuoti. Gatvėse besikaupiantį mėšlą traiškydavo vežimų ratai, džiūdamas pritraukdavo graužikų ir ligas platinančių musių. Nuolatinis mėšlo sluoksnis prilipdavo prie batų, net prasiskverbdavo į vandens tiekimo sistemas. To meto valdžios institucijų vertinimas rodė, kad net 95 % ligas pernešančių musių veisėsi būtent arklių mėšle. 1894 m. „The Times of London“ publikuotame straipsnyje netgi prognozuota, kad po 50 metų Londono gatvės bus palaidotos po 3 metrų storio mėšlo sluoksniu.

 

Be mėšlo problemos, miestai susidūrė su kitais ne mažiau rimtais iššūkiais. Negyvi arkliai dažnai tapdavo kliūtimis gatvėse: vien 1880 m. Niujorke kasmet nugaišdavo apie 15 tūkst. arklių, vidutiniškai po 41 per dieną, kuriuos reikėjo skubiai pašalinti. Miestams taip pat tekdavo spręsti, kur laikyti daugiau nei 100 tūkst. darbinių arklių ir kaip užtikrinti nuolatinį jų šėrimą. Galiausiai XIX a. daugėjo arklių traukiamų transporto priemonių avarijų skaičius, o tai dar labiau stiprino suvokimą, kad esama transporto sistema artėja prie reikalingų pokyčių ribos.

 

Mašinos – geidžiama miestiečių prekė

 

XIX–XX a. žurnalas „The Horseless Age“ – vienas įtakingiausių leidinių tiek automobilių gamintojams, tiek pirkėjams – žadėjo, kad jei miestuose neliks arklių, ne tik sumažės triukšmas ir karietų ratų barškėjimas, bet ir leis sutaupyti pinigų. Esą tai bus vienas malonumas, nes arklys nėra taip lengvai valdomas kaip mechaninė transporto priemonė. Automobilių propaganda tuo metu vaizdavo arklį kaip nesutramdomą žvėrį ir siaubingų avarijų kaltininką. Paradoksalu, tačiau tie patys automobilių entuziastai aršiai piktinosi taisyklėmis, greičio apribojimais ir licencijavimo reikalavimais mašinoms.

 

Galiausiai arklių išstūmimas iš miesto gyvenimo, o vėliau ir iš žemės ūkio, virto ilga, daugiau nei 50 metų trukusia drama. Tam prireikė chaotiškai pritaikyti kelias iškastinio kuro technologijas. Priešingai nei manoma šiandien, šis perėjimas nebuvo nei sklandus, nei neišvengiamas. Be to, tikrai ne vien teigiamas. „Negalite pakeisti sistemos sąlygų nepakenkdami daugybei žmonių, verslų, praktikų ir įpročių. Žmonės pralaimi ne dėl savo kaltės, tiesiog susiduria su istoriniu perversmu“, – sakė Pensilvanijos universiteto istorikė Ann Norton Greene, knygos „Horses at Work“ autorė.

 

Be abejo, dėl automobilių neliko rimtų sanitarinių problemų: nei mėšlo krūvų, nei arklių gaišenų. Tačiau kartu atnešė visiškai naują reiškinį – pasaulinius anglies dioksido taršos debesis. Automobilis taip pat pagilino atskirtį tarp miesto ir kaimo. Be to, jis leido turtingiesiems ir vidurinio sluoksnio atstovams atsisakyti viešojo transporto bei kasdienio bendravimo su dirbančiais vargšais ir imigrantais.

 

Tuo pat metu eksponentinis automobilių skaičiaus augimas greitai paaštrino senas miesto problemas – nuo spūsčių iki aukų eismo įvykiuose. Avarijos iki šiol išlieka viena pagrindinių 10–24 m. žmonių mirties priežasčių pasaulyje. Be to, automobiliai smarkiai padidino priklausomybę nuo naftos, paskatino milžinišką kelių infrastruktūros plėtrą. Šiandien transporto sektorius išlieka vienu didžiausių klimato destabilizavimo veiksnių pasauliniu mastu.

 

Autorė Monika Budnikienė