Daugelis tėvų kremtasi, kad dėl intensyvaus gyvenimo tempo ir didelio užimtumo neranda laiko atžaloms. Kelios valandos iki miego – bene vienintelė proga pabūti drauge. Psichologai pataria, kaip kalbėtis su vaikais, kad jie atsivertų ir papasakotų, kaip praėjo diena.

 

Pirmas žingsnis link ryšioTwo,Women,,A,Mother,And,Daughter,,Sit,On,A,Bed

 

Kiekvienas iš tėvų, paklausęs vaiko, kaip sekėsi darželyje ar mokykloje, nors kartą sulaukė skurdaus atsakymo „gerai“. Kartais suaugusieji nesąmoningai atsako dar kuklesne reakcija „aha… super… ok“. „Mes, kaip tėvai, desperatiškai norime žinoti viską. Trokštame dalyvauti vaiko gyvenime. Tačiau tenka traukti informaciją kone jėga“, – sako amerikiečių vaikų psichologė dr. Stevie Puckett-Perez. Yra būdų, kaip padidinti prasmingesnių pokalbių galimybę.

 

„Pirmiausia atsisakykite minties, kad vaikas bus pasirengęs kalbėti iš karto. Sutelkite dėmesį į mažą pozityvią sąveiką. Kai vaikas peržengia namų slenkstį ar įsėda į automobilį, pirmas dalykas, kuris išlekia iš burnos, negali būti klausimas, – pataria specialistė. – Verčiau užmegzkite ryšį ir jausmingai sušukite „Labai džiaugiuosi tave matydama! Aš tavęs pasiilgau ir laukiau. Smagu, kad sugrįžai. Pagaliau namai namučiai“. Asmeninis dėmesys nutiesia kelią į produktyvų pokalbį.“

 

Tėtis ar mama puikiai jaučia, kada vaikas pasirengęs dalintis mintimis, pavyzdžiui, pavalgęs, pailsėjęs, pažaidęs. Daugelis atsipalaiduoja prieš miegą. Atėjus tinkamam momentui užduoti konkrečius klausimus, o ne kvosti visko iš eilės. „Koks bus klausimas, toks – atsakymas. Pastangos atsipirks, jei pokalbis iš paviršutiniško taps gilus ir prasmingas. Bendravimas su tėvais kuria pasitikėjimą ir saugumą, žinojimą, kad vaikas visada bus išklausytas ir sulauks priėmimo, pagalbos. Kuo didesnis atvirumo lygis, tuo didesnė tikimybė sužinoti, kada reikia tėvų įsikišimo ar palaikymo“, – sako S. Puckett-Perez.

 

Ekspertai dalijasi klausimynu, kurį galima naudoti skirtingo amžiaus vaikams: nuo darželinukų iki paauglių. Nereikia kiekvieną vakarą klausti papunkčiui. Tai orientacinis planas, kurį verta koreguoti, atsižvelgiant į nuotaiką, įvykius, asmenines vaiko savybes, dominančias sritis.

 

1 „Pasidalinkime vienu geru ir vienu nesmagiu dalyku, kurie nutiko šiandien…“

 

Sakinys skatina kalbėti apie praėjusią dieną ir neskamba kaip klausimas. Labai svarbu, kad vienas iš tėvų pirmasis pradėtų pasakoti, kas nutiko, kaip jautėsi. Tada pokalbis neatrodys kaip tardymas. „Jeigu dalijamės, parodome, kad norime bendrauti – kalbėti ir išklausyti, – teigia psichologė. – Pasakodami apie savo dieną išreiškiame, ką tikimės išgirsti iš vaiko. Pavyzdžiui, mama gali pasidžiaugti, kad pavyko darbo susitikimas, kuriam ilgai ruošėsi, tačiau nuliūdo, jog sugedo automobilis.“ Verta kalbėti apie nemalonias emocijas ir sunkias akimirkas. Taip vaikai sužino, kad visiems būna blogų dienų, tačiau visi mokosi iš nesėkmių ir galiausiai įveikia sudėtingas situacijas. Taip daug efektyviau, nei pamokslauti dėl klaidų. „Turime galimybę užsiimti slaptu auklėjimu, o ne moralizavimu“, – priduria S. Puckett-Perez.

 

2 „Kokios yra jūsų klasės / grupės taisyklės?“

 

Klausimas atkreipia dėmesį, kad tam tikros elgesio normos galioja ne tik namuose, bet ir ugdymo įstaigoje. Galima sužinoti, ar vaikas supranta taisykles ir jų reikšmę, ar jaučia atsakomybę, kaip elgiasi draugai. Rekomenduojama kartu su atžala aptarti punktus, kurie domina labiausiai: kodėl reikia atsiprašyti, kada pabūti tyliai, kam reikalingi namų darbai ir pan. Palanku aptarti matomą draugų pavyzdį, kas nutinka nesilaikant taisyklių, pavyzdžiui, klasėje tvyro triukšmas ir sunku susikaupti, pasireiškia patyčios, vėluojama į pamokas. Realūs išgyventi ir įsisąmoninti įvykiai veikia kaip geriausia pamoka. „Jeigu vaikas yra sutrikęs dėl taisyklės, galbūt reikėtų aiškintis su mokytoju arba kreiptis į pedagogą“, – sako šeimos terapeutė Alejandra Galindo.

 

3 „Kas šiandien sekėsi labiausiai? Kada jauteisi laimingas?“

 

Visiems reikia pozityvumo ir gero žodžio. „Akcentuojant sėkmingus dienos momentus, lengviau pastebėti talentus ir stipriąsias puses, susidomėjimo kryptis. Galbūt sužinosite, kad atžalai labiausiai patinka dailė, o gal gimnastikos treniruotės. Net maži laimėjimai, tokie kaip savarankiškai užrišti batų raišteliai, perskaityta knyga ar įveikta viešo kalbėjimo baimė, didina pasitikėjimą savimi“, – A. Galindo įsitikinusi, jog tėvai turi skatinti vaiką orientuotis į sėkmę ir savo gebėjimus. Girti, o ne kritikuoti – naudingas įgūdis, kuris formuoja sveiką nuomonę apie save.

 

4 „Kas privertė nerimauti? Kaip su tuo susitvarkei?“

 

Tai puikus būdas tyrinėti, suprasti ir įvardyti emocijas. „Nereikia kasdien klausinėti, kas nutiko. Tačiau jeigu vaikas atrodo liūdnas, prislėgtas, atsiribojęs, galima įtarti, jog vargina sudėtingos mintys ir jausmai. Galbūt jis dvejoja, ar pasidalinti su tėvais, – įspėja A. Galindo. – Suaugusiųjų pareiga – išklausyti ir pasiūlyti galimybę kartu ieškoti problemos sprendimo būdų.“ Pirmiausia paskatinti vaiką nusiraminti, pavyzdžiui, atlikti kvėpavimo pratimų. Stresą malšina fizinis krūvis. „Pasiūlykite pašokti pagal mėgstamą muziką. Palanku naudoti spagečių pavyzdį – išimti iš pakuotės yra tiesūs ir kieti, taigi, įsitempę. O įmesti į verdantį vandenį kunkuliuoja, tampa minkšti ir lankstūs. Panašiai nutinka mūsų kūnams, kai pajudame“, – siūlo psichologė. Kai vaikas nusiramina, galima paklausti, kaip planuoja elgtis toliau: ką pasakys draugui, su kuriuo susipyko, kaip pagerins pažymius, kodėl daugiau nevėluos ir pan.

 

5 „Jei galėtum, su kuriuo draugu apsikeistum vietomis?“

   

Klausimas skamba lyg kvietimas pažaisti vaizduotės žaidimą, tačiau suteikia daug informacijos. „Vaikas gali pasakyti, kad nori apsikeisti su draugu, kuris gerai sprendžia matematikos uždavinius ar greitai atlieka namų darbus. Kitas įsivaizduos save bičiulio, kuris puikiai piešia arba žaidžia krepšinį, vietoje. Gali būti, kad vaikas trokš draugo populiarumo arba materialių dalykų (dviračio, žaislų, rūbų). Visi atsakymai vertingi“, – atkreipia dėmesį S. Puckett-Perez. Trokštami dalykai išduoda sritis, kuriose atžalai reikėtų patobulėti. Jeigu vaikas orientuojasi į daiktus, galima pasiūlyti siekti tikslų, pavyzdžiui, užsidirbti padedant buityje ir taupyti.

 

6 „Kada buvo labiausiai nuobodu?“

 

Vaikų kalboje žodis „nuobodu“ turi daugybę reikšmių. „Galite sužinoti, kad kiekvieną kartą per matematikos pamokas atžala gaudo varnas, nes užduotys per lengvos arba per sunkios, palyginti su gebėjimais. Kitiems vaikams nuobodu sėdėti ir klausytis pedagogo, nes nori užsiimti fizine veikla. Gali būti, jog nuobodžiavo, kai draugai nenorėjo žaisti“, – sako S. Puckett-Perez. Įprastai vaikas neatskleis šių problemų, tačiau apibendrindamas savijautą kaip nuobodulį (apie kurį lengviau kalbėti nei apie vienatvę) leis sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta gyvenime.

 

7 „Kokį gerą darbą atlikai?“

   

Reguliarus kalbėjimas apie gerumą ir dėkingumą skiepija teigiamas vertybes. Padeda sužinoti, kaip vaikas elgiasi su aplinkiniais, kokie žmonės jį supa ugdymo įstaigoje. Tikslas – padėti suprasti, kad visi, tiek draugai, tiek nepažįstami, nusipelno pagarbos. „Jei sūnus ar dukra sako, kad atliko gerą darbą, kažkam padėjo ar atjautė, buvo malonūs, išklausykite, o vėliau paklauskite, ar didžiuojasi savimi. Palaukite, kol atsakys, tada galite pagirti ir pasididžiuoti patys“, – teigia A. Galindo. Kai vaikai išmoksta didžiuotis savimi ir išreikšti šį jausmą, didėja savivertė, pasitikėjimas, o geri darbai tampa įpročiu.

 

8 „Ar yra kažkas, dėl ko jaudiniesi galvodamas apie rytojų?“

 

Atsakymas gali būti neigiamas. Tačiau retkarčiais užduodant šį klausimą galima atskleisti, ką vaikas galvoja apie save ir įvardyti stresą keliančius scenarijus. „Galbūt nėra pagrindo nerimui. Pavyzdžiui, vaikas nervinasi dėl to, kas, jo manymu, nutiks. Būtina didinti pasitikėjimą savimi. Skatinti kalbėtis, įsivaizduoti patį blogiausią scenarijų ir aptarti savijautą bei tolesnius veiksmus. Pasiūlyti įsivaizduoti, kas nutiks, jei gaus blogą pažymį arba nubrėš ribas toksiškam klasiokui“, – sako A. Galindo. Pokalbiai su tėvais padės vaikui sukurti problemų sprendimo įrankius, sykiu suvokti, kad klaidos – ne tragedija, nes padeda mokytis.

 

9 „Kas šiandien paskatino tave šypsotis?“

 

„Paklausti vaiko, dėl ko šypsojosi ar juokėsi, yra atviras būdas sužinoti, kada jautėsi laimingas, ar diena buvo sėkminga“, – pažymi S. Puckett-Perez. Galima sukurti linksmą ir atpalaiduojančią akimirką, kai kiekvienas pakaitomis pasakoja smagias istorijas, nutikusias netolimoje praeityje. Juokas pakelia nuotaiką, stiprina tarpusavio ryšį.

 

10 „Ar šiandien buvo situacijų, kada tau reikėjo pagalbos?“

 

Didelė tikimybė, kad vaikas pasakys „ne“. Tačiau užduodant klausimą bet kartą per savaitę susimąstys ir prisimins. „Kai kitą kartą atžala kreipsis dėl problemos, susilaikykite nuo pamokslų, nesiimkite iniciatyvos. Paklauskite, kokios pagalbos reikia. Galbūt vaikas nori tik pasikalbėti, pasijausti išgirstas ir suprastas. Monologo metu pačiam kils idėjų, kaip išspręsti nesklandumus ir suvaldyti situaciją savarankiškai. Tai suteikia vaikui laisvę, kartu leidžia žinoti, kad tėvai visada šalia ir padės prireikus“, – aiškina S. Puckett-Perez. Anot psichologės, daugelis vaikų nesiryžta pasakoti apie problemas, nes gimdytojai skuba skambinti į mokyklą ar draugų tėvams. Svarbu parodyti pasitikėjimą ir priimti atžalos sprendimus. Tėvų užduotis – palaikyti, tačiau nesiimti hiperglobos.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė