Esame ne tik visuomenės pažangos liudininkai – tampame tyliai nykstančių tautų ir miestų stebėtojais. Kylantis vandens lygis, sausros, migracija ir kultūrinė asimiliacija pamažu ištrina ištisas bendruomenes bei vietoves iš žemėlapio, palikdami po savęs tuščias teritorijas ir vos juntamus prisiminimų fragmentus. Ar dar turime laiko pasirūpinti tuo, ką galime prarasti visiems laikams?

 

Mažėjantis gimstamumasSave,Planet.,Earth,Day.,Climate,Change,Global,Warming,Concept,Nature

 

Nors pasaulyje gyvena apie 8 mlrd. žmonių, kai kurios tautos nyksta taip sparčiai, kad to net nespėjame pastebėti. Šią tikrovę ilgai slėpė perdėtos prognozės. Štai 7-ajame dešimtmetyje žurnale „Science“ publikuotame straipsnyje buvo skelbiama, jog 2026 m. lapkritį žmonių skaičius esą priartės prie begalybės. Šiandien akivaizdu, kad taip nebus, tačiau tokie gąsdinimai paliko skaudžių pasekmių: Indija, reaguodama į demografinius aliarmus, per mažiau nei dvejus metus priverstinai sterilizavo milijonus piliečių, o Kinija įtvirtino liūdnai pagarsėjusią vieno vaiko politiką – su baudomis, privalomu spiralės įdėjimu ir nepageidaujamais abortais.

 

Demografijoje laikoma, kad populiacija išlieka stabili, jei vaisingumo rodiklis siekia apie 2,1 vaiko moteriai – tai vadinamasis kaitos (regeneracinis) lygis. Bet koks didesnis skaičius teoriškai lemia eksponentinį augimą, o mažesnis – ilgalaikį mažėjimą. 6-ajame dešimtmetyje Singapūre vienai moteriai tekdavo beveik šeši vaikai. 1985 m. šis rodiklis krito iki 1,6 ir atrodė, kad dar po kelių dešimtmečių gyventojų sumažės perpus. 2007 m., kai Japonijos bendras vaisingumo rodiklis nusileido iki 1,3, vienas konservatyvios vyriausybės ministras moteris net pavadino „gimdymo mašinomis“.

 

Tačiau šiandien mažėjantis vaisingumas – beveik visuotinė tendencija. Net tokios nepasiturinčios šalys kaip Salvadoras ar Nepalas jau nebepasiekia populiacijos kaitos lygio, o Irane vaisingumas per tris dešimtmečius sumenko perpus. Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni 2023 m. demografijos forume „Stati Generali della Natalità“ pareiškė, kad šalis pasmerkta išnykti. Šį teiginį ji grindė demografiniais rodikliais: 2023 m. Italijoje gimė tik 379 tūkst. kūdikių – mažiausiai nuo 1861 m., o bendras vaisingumo rodiklis smuko iki 1,2 vaiko moteriai. 2024 m. gimimų skaičius dar sumažėjo – iki maždaug 370 tūkst., o vaisingumo rodiklis nukrito iki 1,18.

 

Japonijos Tohoku universiteto Senstančios ekonomikos ir visuomenės tyrimų centro ekonomistas Hiroshi Yoshida net sukūrė konceptualų laikrodį, skaičiuojantį laiką iki paskutinio jo šalies vaiko gimimo – dabar jis rodo 2720 m. sausio 5 d. Prognozuojama, kad pasaulio gyventojų skaičius dar maždaug pusę amžiaus augs, o vėliau ims mažėti – tai būtų precedento neturintis reiškinys. Štai Pietų Korėja jau gyvena tokios ateities užuomazgomis, nes jos gimstamumo rodiklis siekia vos 0,7 – tai žemiausias rodiklis pasaulyje ir, galbūt, mažiausias per visą užfiksuotą istoriją. Jei ši tendencija nesikeis, kiekviena nauja karta bus kone trečdaliu mažesnė už ankstesnę: šimtui šiandienių vaisingo amžiaus korėjiečių gims vos apie dvylika anūkų. Šalis kol kas išskirtinė, tačiau, panašu, neilgai – panašus likimas gali laukti ir kitų.

 

Nykstančių tautų atgarsiai

 

Nykstančiomis vadinamos tautos, kurių narių skaičius ir kalbos vartojimas sparčiai mažėja, o kultūrinis tęstinumas tampa trapus. Jas labiausiai silpnina susiliejimas su vyraujančia kultūra: žmonės ima kalbėti svetima kalba ir netrukus perima dominuojančios kultūros papročius. Be to, ekonominė marginalizacija ir išteklių eksploatacija stumia bendruomenes iš gimtųjų žemių. Klimato kaita, jūros lygio kilimas, dykumėjimas ar upių išsekimas verčia kai kurias grupes migruoti, o migracija dažnai paspartina jų kultūrinį išsiskaidymą. Politinė diskriminacija, švietimo ir sveikatos paslaugų stoka bei teisių į žemę nepripažinimas dar labiau mažina jų gebėjimą išlikti. Galiausiai demografiniai pokyčiai – mažas gimstamumas, didelė emigracija, epidemijos – sumažina bendruomenės branduolį iki kritinės ribos.

 

Šiuolaikinės technologijos, nors ir atveria galimybių rodyti savo išskirtinumą, dažniausiai greitai nutildo mažų tautų balsus. Štai ainai – Japonijos šiaurinio Hokaido salyno indėniškos kilmės tauta – laikoma viena žinomiausių ir ryškiausių šiuo metu nykstančių etninių bendruomenių. Remiantis 2023 m. Hokaido prefektūros duomenimis, registruota apie 11 450 savanoriškai prisipažinusių ainų kilmės gyventojų, nors, neoficialiais vertinimais, realus jų palikuonių skaičius Japonijoje gali siekti iki 200 tūkst. – daugelis jų net nepripažįsta savo kilmės dėl istorinės asimiliacijos. Ainų kalba UNESCO 2009 m. įtraukta į kritiškai nykstančių kalbų sąrašą. 2008 m. buvo likę vos keli vyresni šios kalbos žinovai, o dabar laisvai šnekėti geba tik du pagyvenę asmenys, todėl kalbinė tradicija gresia išnykti visam laikui. Nuo Meidži laikotarpio (1868–1912 m.) Japonijos modernizacijos politika aktyviai slopino ainų kultūrą ir kalbą. XX a. pabaigoje buvo likę tik keli kalbos pradininkai, kol 1997 m. vyriausybė oficialiai pripažino ainus kaip Japonijos autochtoninę mažumą, egzistuojančią ilgiau nei pati valstybė, ir pradėjo remti jų kultūros atgimimą. Šiandien veikia nacionalinis Upopoy – ainų muziejus ir parkas, Hokaido ainų asociacija rengia šokių, kalbos kursus, amatininkų dirbtuves bei folkloro festivalius, o regioninės mokyklos – pirmą kartą šalies istorijoje – nuo 2020 m. įtraukė ainų kultūros ir kalbos modulius į privalomuosius mokymo planus. Nepaisant šių kultūros atkūrimo pastangų, vis dažniau abejojama, ar ainų kultūra gali išlikti be nuolatinės tarptautinės paramos ir tvarios politinės valios.

 

Jaganai – dar viena tauta, skaičiuojanti paskutines savo dienas. Tai Pietų Amerikos pietinio pakraščio, Tierra del Fuego salyno, klajokliai, laikomi piečiausia pasaulio čiabuvių bendruomene. Šiandien Čilėje jų palikuonių priskaičiuojama apie 1,6 tūkst., dauguma jų kalba ispaniškai. Jaganų kalba neturi artimų giminingų kalbų, UNESCO ją laiko kritiškai nykstančia, o 2022 m. mirus 93 metų Cristinai Calderón – paskutinei gimtajai šios kalbos nešiotojai – ji faktiškai tapo mirusia. Vis dėlto bendruomenė nesutinka būti įtraukta į išnykusiųjų sąrašą: archeologų ir pačių jaganų iniciatyva dokumentuojami pasakojimai, sudaromi žodynai, atkuriami tradiciniai amatai, o jaunoji karta, tarp jų ir C. Calderón anūkė, stengiasi atgaivinti kalbą bei kultūrą per vietos muziejus, edukacines programas ir skaitmeninius archyvus.

 

Salos, kurios greitai dings iš žemėlapio

 

Nuo Maldyvų atolų, lėtai grimztančių po kylančios jūros vandeniu, iki dykumų praryjamų kaimų ar upių atsitraukimo paliktų miestų – pasaulio žemėlapyje vis daugėja vietų, kurios tiesiogine prasme nyksta iš akių. Klimato kaita, pakrančių erozija, vandens stoka ir netinkamas išteklių valdymas verčia bendruomenes trauktis, o kartais – palikti gimtuosius namus visam laikui.

 

Viena sparčiausiai nykstančių vietovių – Maldyvai, sudaryti iš daugiau nei 1190 koralinių salų. Tai viena žemiausių pasaulio valstybių, kurios vidutinis aukštis virš jūros lygio siekia vos 1,5 m, o net 80 % salų iškilusios mažiau nei vienu metru. Todėl jos itin jautrios vandens lygio pokyčiams. Klimato kaitos reiškiniai per pastarąjį dešimtmetį paspartino jūros lygio kilimą iki 3–4 mm per metus – tai dvigubai greičiau nei XX a. vidurkis. Manoma, kad iki 2100 m. jūros lygis gali pakilti 0,5–0,9 metro. Tokiu atveju salos būtų nuolat semiamos, o potvyniai, kurie jau dabar kelis kartus per metus užlieja žemas vietoves, dar dažnėtų. Be to, koralinių rifų ir mangrovių nykimas dėl karščio bangų bei pakrančių erozija silpnina natūralų salų apsauginį barjerą, todėl net nedidelė audra gali sukelti didžiulę žalą infrastruktūrai ir gyventojams. Maldyvuose gėlo vandens labai mažai: jį saugo tik plonas, 3–5 m storio požeminis sluoksnis, esantis vos 1–1,5 m gylyje. Tad sūrus potvynių vanduo ar netinkamai tvarkomos atliekos jį lengvai užteršia. Dėl to vietos bendruomenės priverstos importuoti didžiąją dalį geriamojo vandens, kas brangiai kainuoja ir dar labiau didina socialinę nelygybę.

 

Turizmas, sudarantis apie 28 % šalies BVP, nors ir atneša būtinas pajamas, dažnai apsiriboja trumpalaikėmis pakrančių apsaugos priemonėmis. Kurortuose, skirtuose užsienio svečiams, statomos betoninės sienos dengia ne visas potvynių pažeidžiamas vietas. Siekdama sumažinti spaudimą perpildytai sostinei Malei, valdžia pastatė dirbtinę salą Hulhumalę, kurioje jau gyvena per 65 tūkst. žmonių, o ateityje planuojama, kad ten įsikurs apie 240 tūkst. gyventojų. Maldyvų ateitis priklauso nuo tarptautinės paramos, naujų vandens valdymo sprendimų ir ekonomikos įvairinimo – kad sumažėtų priklausomybė nuo turizmo. Apie 11 tūkst. Maldyvų gyventojų vis dažniau slegia priverstinės migracijos perspektyva: dalis jau ieško prieglobsčio kaimyninėje Naujojoje Zelandijoje ar Australijoje, o šalies valdžia rengia planus, kaip išsaugoti valstybės teisinį statusą net praradus fizinę teritoriją.

 

Autorė Monika Budnikienė