Mirties bausmė arba gyvenimas už gyvenimą jau nuo seniausių laikų buvo vienas pagrindinių būdų kovoti su nusikalstamumu. Istoriniai įrašai rodo, kad net primityvios gentys mirtimi baudė nusikaltėlius. Nors pasaulis pasikeitė neatpažįstamai, vis dar yra šalių, kuriose kasmet įvykdomas ne vienas brutalus nuosprendis.

 

Ankstyvosios mirties bausmėsCapital,Punishment,And,Death,Penalty,As,A,Criminal,Killed,By

   

Kai žmonija būrėsi į socialinius sluoksnius, kuriant valstybes su teisėmis ir prievolėmis būtinai reikėjo būdo užtikrinti viso to išsaugojimą. Iš tiesų nemažai žmonių nenorėjo laikytis numatytų taisyklių, todėl tapo nusikaltėliais: žudė, vogė, niokojo, prievartavo, siautėjo mūšiuose ir pan. Tam, kad gyventojai paisytų įstatymų, galiausiai sukurtos rašytinės taisyklės, skirtos informuoti apie nuobaudas už padarytus nusižengimus. Vienas pirmųjų rašytinių dokumentų, patvirtinančių mirties bausmę, buvo Hamurabio kodeksas, iškaltas ant akmens lentelių apie 1760 m. pr. Kr. Jame buvo 282 įstatymai, kuriuos surinko Babilono karalius Hamurabis, įskaitant vieną svarbiausių – „akis už akį“. Kituose senovės dokumentuose irgi palaikyta mirties bausmė, tarp jų – žydų Tora, krikščionių Senasis Testamentas ir Atėnų įstatymų leidėjo Drako raštai, kuriuose siūlyta vykdyti mirties bausmę už daugybę nusižengimų senovės Graikijoje. Ankstyvosios mirties bausmės buvo sunkiai suvokiamos ne tik nusikaltėliui, bet ir stebėti susirinkusiems smalsuoliams. Įprastai būdavo lėtos, skausmingos ir kankinančios. Dalyje senovės kultūrų įstatymų pažeidėjai buvo baudžiami užmėtant akmenimis, nukryžiuojami, sudeginami ant laužo ir netgi lėtai traiškomi dramblių. XIV a. pr. Kr. Hetitų kodeksas taip pat numatė mirties bausmę. V a. pr. Kr. Romos dvylikos lentelių įstatymas įteisino mirties bausmę. Tiesa, ji buvo skirtinga didikams, laisviesiems piliečiams ir vergams, skiriama už tokius nusikaltimus kaip šmeižtas, ūkininko pasėlių pjovimas ar gyvulių ganymas juose, namo sudeginimas, melagingi parodymai, neramumų kėlimas naktį mieste, tyčinis laisvo žmogaus ar tėvų nužudymas arba vergo vagystė. Nubaustuosius kryžiuodavo, skandindavo jūroje, palaidodavo dar gyvus, mirtinai sumušdavo. Romėnai turėjo keistą bausmę už tėvų nužudymą: pasmerktąjį panardindavo į vandenį maiše, kuriame taip pat buvo šuo, gaidys, angis ir beždžionė. Garsiausia mirties bausmė įvykdyta maždaug 399 m. pr. Kr., kai graikų filosofas Sokratas privalėjo išgerti nuodų už ereziją ir korupciją. Tobulėjant visuomenėms ir suvokimui apie žmogų bei gyvybę pradėta ieškoti humaniškesnių būdų nužudyti nedorėlius. XVIII ir XIX a. nuspręsta, kad greičiausias būdas įvykdyti mirties bausmę – pakarti arba nukirsti galvą giljotina. Nors tai mažai kuo skyrėsi nuo ankstesnių mirties bausmių, šios buvo laikomos mažiau traumuojančiomis, nes įvykdavo greitai.

 

Kelias humaniškesnių egzekucijų link

 

Viduramžių Europoje pasmerktieji žudyti tiesiog įmetant į pelkę. Manoma, kad per kruviną Henriko VII valdymo laikotarpį nuo 1509 m. iki 1547 m. taip nužudyta apie 72 tūkst. žmonių. Iki XVIII a. Didžiojoje Britanijoje mirties bausmė grėsdavo už daugiau nei 200 nusikaltimų rūšių. Štai už 40 šilingų vagystę iš gyvenamojo pastato arba 5 šilingų vagystę iš parduotuvės be didelių diskusijų skirdavo griežčiausią bausmę. Iki humaniškų metodų, o vėliau ir visiško mirties bausmės atsisakymo eita ilgai. Didžiojoje Britanijoje bausmė už žmogžudystę panaikinta 1965 m., praėjus metams po paskutinių egzekucijų, o Šiaurės Airijoje to atsisakė tik 1973-iaisiais.

 

Amerikos mirties bausmės istorija glaudžiai susijusi su Didžiąja Britanija. Kai britų naujakuriai pasiekė sausumą Amerikoje, jie atvežė ne tik naujų idėjų, bet ir mirties bausmės metodą. Pirmoji užregistruota egzekucija Naujojo Pasaulio kolonijose įvyko 1608 m., kai Virdžinijoje nuteistas kapitonas George‘as Kendallas už tariamą šnipinėjimą ispanams. Po ketverių metų Virdžinijos gubernatorius seras Thomas Dale‘as nustatė dieviškuosius, moralinius ir karo įstatymus. Juose numatyta, kad net už smulkius nusikaltimus, tokius kaip svetimų vynuogių valgymas ar vogtų vištų skerdimas, būtų baudžiama mirtimi. Netrukus Virdžinijos pavyzdžiu pasekė ir kitos kolonijos. Maža to, griežčiausios bausmės vykdymo priežastys tapo absurdiškos. Nuo 1665 m. Niujorke mirties bausmė galėjo būti įvykdyta, jei kas nors neigė Dievo egzistavimą arba sužeidė savo tėvus.

 

1776 m. paskelbus Nepriklausomybės deklaraciją, Amerikoje įvykdytos pirmosios mirties bausmės reformos. Pagrindinis Nepriklausomybės deklaracijos autorius, būsimasis prezidentas Thomas Jeffersonas kartu su dar keturiais asmenims ėmėsi peržiūrėti Virdžinijos įstatymus. Novatoriška grupė rekomendavo mirties bausmę taikyti tik už valstybės išdavystę ir žmogžudystę. Įstatymo projektas patvirtintas vienu balsavimu. 1791 m. JAV Konstitucija buvo pakeista aštuntą kartą, siekiant uždrausti bet kokias bausmes, kurios laikomos žiauriomis ir neįprastomis. Nors tai nebuvo bandymas uždrausti mirties bausmę, prasidėjo judėjimas link humaniškesnių egzekucijų vykdymo. Iki 1800-ųjų pabaigos išradėjo Thomo Edisono komanda pristatė elektros kėdę. Vėliau, XX a. 8-ajame dešimtmetyje, mirtinos injekcijos tapo dar viena galimybe nuteistaisiais atsikratyti humaniškai.

 

Nusikaltėliams vis dar yra ko bijoti

 

Laikui bėgant mirties bausmė visame pasaulyje tapo dar prieštaringesnė. Po Antrojo pasaulinio karo, per kurį žuvo daugiau nei 60 mln. žmonių, 6-ajame dešimtmetyje amerikiečiai pradėjo prieštarauti mirties bausmei. Daugelis Amerikos sąjungininkų siekė panaikinti arba bent jau apriboti mirties bausmę, o jų skaičius JAV sumažėjo – 4-ajame dešimtmetyje myriop pasiųsti 1289 asmenys, o 1960–1976 m. nužudytas 191 žmogus.

 

Tarptautinė nevyriausybinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ aktyviai kovoja, kad pasaulyje visiškai neliktų mirties bausmės. Užpernai daugiausia mirties bausmių įvykdyta Kinijoje, Irane, Saudo Arabijoje, Egipte ir JAV. Kinija vis dar aktyviausiai baudžia mirtimi. Tačiau, anot minėtos organizacijos, tikrasis mirties bausmės vykdymo mastas nežinomas, nes šie duomenys priskirti valstybės paslapčiai. Išskyrus Kiniją, 90 % visų praneštų mirties bausmių įvykdyta tik trijose šalyse – Irane, Saudo Arabijoje ir Egipte. „Amnesty International“ teigia, kad 2022 m. visame pasaulyje myriop nuteisti mažiausiai 28 282 žmonės, įvykdyta beveik 900 egzekucijų.

 

Manoma, kad mirties bausmė nesprendžia nusikaltimo problemos ir neatgraso būsimų nusikaltėlių. Maža to, egzekucija yra didžiausia neatšaukiama bausmė. Netgi kyla rizika įvykdyti mirties bausmę nekaltam žmogui. Nuo 1973 m. daugiau nei 191 kalinys JAV nuteistas mirties bausme, nors vėliau paaiškėjo jų nekaltumas. Kitiems egzekucija įvykdyta nepaisant rimtų abejonių dėl jų kaltės. „Amnesty International“ užregistravo atvejų, kai nuteistiesiems įvykdyta mirties bausmė po nesąžiningų teismo procesų, negavus tinkamo atstovavimo. Kai kuriose šalyse mirties bausmė skiriama kaip privaloma už sunkius nusikaltimus. Irano ir Sudano valdžios institucijos taiko mirties bausmę politiniams oponentams, todėl sunku įvardinti, ar nužudytas žmogus tikrai nusikalto.

 

Autorius Monika Budnikienė