Mikalda, karalienė iš Sabos, buvo 13-oji pranašė, spėjusi ateities įvykius. Jos pranašystės buvo surašytos devyniose knygose, iš kurių išliko tik trys. Beje, dauguma jos pranašysčių išsipildė. Ateities įvykius Mikalda nusakė Jeruzalės karaliui Saliamonui, o jųdviejų pašnekesius užrašė pastarojo raštininkai. Pranašė troško, kad šie raštai išliktų iki pasaulio pabaigos…

 

 

Tikslus Sabos karalienės Mikaldos gimimo ir mirties laikas šaltiniuose neišlikęs. Žinoma, kad ji gyveno VI a. pr. Kr.

 

 

Karalienė iš turtingosios Sabos karalystės

 

Sabos karalystė buvo galinga valstybė Arabijos pusiasalyje (dabar Jemenas) ir tiekė kvapiąsias dervas Egiptui, Graikijai, Romai ir Vidurio Azijai. Antikos geografai šį kraštą vadino Laimingąja Arabija. VI a. pradžioje Sabos karalystė neatsilaikė prieš Chimjaritų karalystę ir tapo jos dalis. Taip baigėsi karalienės Mikaldos išgarsintos valstybės egzistavimas.

 

Tačiau 900–450 m. pr. Kr. ši valstybė klestėjo. Manoma, kad didžiausias pajamas šalis gaudavo iš smilkalų prekybos, kurią vystė prekiaudama su Indija, Rytų Afrika, Mesopotamija, Sirija ir Egiptu.

 

Sabos karalienė Mikalda turėjo stebuklingą pranašavimo galią. Anot legendos, Mikalda per savo pasiuntinę už labai didelę kainą knygas pasiūlė įsigyti Romos imperatoriui. Kiti tekstai byloja, kad knygos buvo bandomos parduoti daug vėliau, jau po karalienės Mikaldos mirties.

 

 

13-oji pranašė

 

Sabos karalienė Mikalda yra paslaptinga moteris, įamžinta didžiųjų pasaulio religijų – krikščionių Biblijos ir musulmonų Korano – istorijoje. Ji prilyginama vienai garsiausių pasaulio moterų. Pasak krikščionių Biblijos, islamo Korano ir Etiopijos šventosios knygos „Kebra Nagast“, tai buvo labai graži ir stiprios valios moteris.

 

Mikaldos gyvenimo istorija perpinta įvairiomis legendomis. Nepaisant senuosiuose raštuose minimų pasakojimų, apie šią garsią ir išmintingą moterį žinių išlikę nedaug. Tyrėjams sunku suvokti, kaip gali būti, kad toks istorijoje svarbus žmogus apie save paliko tiek mažai istorinių šaltinių?

 

Teigiama, kad Mikaldos senelis ir tėvas buvo paskutiniai vyrai, valdę šalį. Mikaldos tėvas, būdamas mirties patale, paskyrė savo žmoną Ismenės sosto įpėdine. Po motinos mirties sostą paveldėjo Mikalda.

 

Nors apie karalienę Mikaldą žinoma mažai, tačiau išliko rašytinių pasakojimų, kuriuose teigiama, kad savo mistiniais darbais ši moteris žavėjo dar viduramžių krikščionis, kuriems ji buvo dieviškosios išminties įsikūnijimas.

 

Mikalda, Sabos karalienė, tais laikais buvo tryliktoji iš pranašų, kurie pranešė apie būsiančius laikus. Tuo metu žydų žemę valdė karalius Saliamonas, kurį visi vadino protingu ir išmintingu žmogumi. Sužinojusi apie tokį išmintingą valdovą, karalienė Mikalda578 m. pr. Kr. iškeliavo į Jeruzalę, kad galėtų pasiklausyti išgirtosios jo išminties. Mikalda ilgai keliavo labai prastais keliais per Afriką ir Egiptą. Sukorusi 224 mylias, vargingai apsirėdžiusi ir panaši į elgetą, ji pagaliau pasiekė Jeruzalę. Atvykusi apdovanojo Saliamoną turtais, kuriuos su savimi atsigabeno ant 213 kupranugarių: apipylė brangiausiais perlais, davė 129 maišus gryno aukso ir daug šaknų, iš kurių buvo gaminamas balzamas. Karalius liepė dovanotu auksu papuošti neseniai pastatytą bažnyčią, o šaknis pasodinti savo puikiame darže netoli Jeruzalės.

 

Legenda liudija, kad norėdama įsitikinti, ar Saliamonas tikrai toks išmintingas, kaip apie jį kalbama, Mikalda uždavė jam keletą mįslių. Tvirtinama, kad karalius Saliamonas jas visas įminė.

 

 

Viena seniausių meilės istorijų pasaulyje

 

Teigiama, kad tuo metu, kol šešis mėnesius Mikalda buvo Jeruzalėje, Saliamonas nutarė pasinaudoti savo viliojimo meno subtilybėmis, apie kurias visi gerai žinojo (karalius buvo žavus ir turėjo daugiau nei 700 žmonų bei sugulovių), ir suvilioti Mikaldą.

 

Metraščiai byloja, kad Sabos karalienės Mikaldos ir karaliaus Saliamono meilės istorija – viena seniausių pasaulyje. Pagal judaizmą, Mikalda susižavėjo ne tik Saliamonu, bet ir to krašto kultūra. Manoma, kad grįžusi į Sabą ji pakeitė savo tikėjimą.

 

Istorija teigia, kad Mikaldai ir Saliamonui gimė sūnus Menelikas (jo vardas reiškė „išminčiaus sūnus“), kuris po savo motinos mirties pratęsė giminės dinastiją.

 

Pasakojama, kad paūgėjęs Menelikas keliavo į Jeruzalę pamatyti savo tėvo, kuris džiaugsmingai pasveikino jį atvykusį ir pakvietė pasilikti, o po jo mirties – priimti palikimą. Bet jaunuolis atsisakė ir nusprendė grįžti namo. Manoma, kad Mikaldos sūnaus likimas buvo šlovingas.

 

 

Mikaldos kojos – lyg ožkos kanopos

 

Dar viena legenda, žinoma islamo istorijoje, byloja, kad karalius Saliamonas galėjo bendrauti su paukščiais. Vieną dieną pastebėjo, kad dingo pempė. Kai ji grįžo, papasakojo, jog buvo išskridusi į Sabos kraštą, kuris esąs nepaprastai turtingas, o jį valdė karalienė, sėdėjusi iš aukso ir sidabro pagamintame soste. Karalius, smalsumo vedinas, pakvietė ją apsilankyti jo krašte. Ši atvyko į rūmus, kurių sienos ir grindys buvo pagamintos ir stiklo, o per grindis tekėjo vanduo. Legenda pasakoja, kad Mikalda pakėlė savo sijoną, nenorėdama jo sušlapti, ir tuomet visi pamatė jos kojas, kurios buvo padengtos plaukais, panašiais į ožkos kailį. Iš arabų kraštų kilę pasakojimai liudija, kad Mikaldos kojos atrodė kaip ožkos kanopos. Musulmonų rankraščiuose teigiama, kad karalius Saliamonas taip susirūpino, jog iš pradžių pamanė, kad prisidengęs gražios moters kauke slepiasi velnias. Legenda pasakoja, kad Sabos karalienė neva gimė su ožkos kojomis, nes jos motina, būdama nėščia, labai troško auginti ožiuką.

 

 

Paslaptingoji knygų pardavėja

 

Tai, apie ką kalbėjo Mikalda su karaliumi Saliamonu, buvo surašyta devyniose knygose, kurias į Romą atnešė sena nepažįstama moteriškė, vardu Sibilė Kamana, kai šalį valdė Tarkvinijus Priskas, vadinamas Išdidžiuoju, septintas ir paskutinis lotynų ir Romos karalius. Ta moteriškė, norėdama parduoti knygas karaliui, papasakojo, kas jose apie ateitį surašyta. Tačiau už tas knygas paprašė didelės pinigų sumos, ir karalius nenorėjo pirkti. Tada ji sudegino tris knygas, o už likusias šešias norėjo gauti tiek pat pinigų, kaip už devynias. Supykęs karalius atsisakė mokėti tokius pinigus už šešias knygas. Tuomet moteriškė sudegino dar tris knygas, o už likusias tris paprašė užmokėti tiek, kiek buvo norėjusi gauti už devynias. Jeigu karalius nesumokės, ji pagrasino sudeginti ir paskutines į Romą atneštas knygas. Tai matydamas ir girdėdamas karalius labai nustebo. Jis nupirko tas knygas labai brangiai už jas sumokėjęs.

 

Nepažįstamoji, pardavusi knygas ir paėmusi pinigus, išėjo, ir daugiau jos niekas nematė. Karalius su savo patarėjais perskaitęs knygas suprato, kokios jos vertingos. Jis liepė surasti moteriškę, norėdamas gausiai ją apdovanoti, tačiau niekam niekur nepavyko jos rasti.

 

Mikalda Saliamonui teigė, kad daug ateities įvykių sužinojo iš žvaigždžių. Pokalbiuose su tuometiniu žydų karaliumi Saliamonu Mikalda pranašavo apie būsimojo Mesijo atėjimą į Žemę bei ženklus, liudijančius apie besiartinančią visuotinio teismo dieną (pasaulio pabaigą), kuri įvyks maždaug 2 000-aisiais po Kristaus nukryžiavimo.

 


Mikaldos pranašystės

 

  • Mikalda dar VI a. pr. Kr. išpranašavo, kad Jėzus Kristus bus nukryžiuotas. Dėl to, kad nukryžiavo Jėzų, žydų karalystė išnyks visiems laikams.
  • Sabos karalienė teigė, kad žmonės pasidarys pikti, kariaus vieni su kitais, sūnus pakels ranką prieštėvą, brolis prieš brolį ir t. t.
  • Pranašė sakė, kad žmonės už savo nuodėmes bus baudžiami. Dievas, užrūstintas žmonijos nedorų poelgių, baus nepritekliais, liūtimis, sausromis, potvyniais ir kitomis stichinėmis nelaimėmis.
  • Ji tikino, kad ateis metas, kai žemėje bus tiek žmonių, kad visiems bus sunku išgyventi. Žmonės migruos iš vienų vietų į kitas, ieškodami vis kitos žemės, galinčios juos išmaitinti.
  • Mikalda teigė, kad pasaulio pabaiga bus praėjus maždaug 2 000 metų po Kristaus nukryžiavimo.
  • Buvo pranašaujama, kad prieš ateinant paskutiniojo teismo dienai vyks stebuklai. Pirmasis – visos gyvos būtybės pradės krauju prakaituoti. Antrasis – saulė pradės tekėti po tris kartus iš Vakarų. Trečiasis – saulė, mėnulis ir žvaigždės pradės raudonai šviesti. Ketvirtasis – žemė pradės vietomis degti, vietomis griūti. Penktasis – kalnai ir pakalnės susilygins, o žmonės vaikščios kupini baimės, nesuvokdami, kur jie esą.
  • Paskutinysis ženklas, pranašaujantis pasaulio pabaigą, būsiąs tas, kad iš tamsybių pradės šviesti saulė, o per vidurį jos pasirodys penkios žvaigždės. Kai tik žmonės tą saulę ir žvaigždes pamatys, tuoj visi likusieji gyvieji mirs.
  • Karalienė tikino, kad Dievo paskutiniojo teismo dieną visi mirę sutvėrimai prisikels iš mirusiųjų ir pagal savo poelgius bus teisiami. Tie, kurie nedorais keliais vaikščiojo, bus pasmerkti amžinajai prapulčiai.

 

 

Įdomūs faktai

 

  • Apie Mikaldą išleista nemažai leidinių, ir tai yra viena populiariausių knygų pasaulyje. Lietuvių kalba ji pirmą kartą pasirodė 1880 metais Niujorke.
  • Įvairių tautų istorijoje Sabos karalienė Mikalda buvo vadinama skirtingais vardais. Izraelio karalius Saliamonas ją vadino Sabos vardu. Islamo tikėjime ji žinoma Bilkis vardu. Romos istorikas Jozefas ją vadino Nikole, Etiopijoje buvo šaukiama Makeda.
  • Legendos byloja, kad karalienė Mikalda žinojo, kaip tinkamai panaudoti augalų eterinius aliejus, dervas, gėles ir šaknis. Iš jų buvo gaminami pirmieji parfumerijos gaminiai.
  • Teigiama, kad Mikalda daug išmanė apie astrologiją, žinojo, kaip sutramdyti laukinius gyvūnus ir sužadinti meilę. Ant mažojo piršto ji nešiojo žiedą su stebuklingu akmeniu, vadinamu „Asterix“.
  • Arabų šaltiniai liudija, kad Mikalda mokėjo puikiai ruošti maistą.
  • Iškilmingomis progomis karalienė nešiojo aukso karūną, padabintą stručio plunksnomis.
  • Manoma, kad pasaulyje niekada nebuvo tokios prabangios karalystės kaip karaliaus Saliamono. Teigiama, kad jo sostas buvo pagamintas iš dramblio kaulo ir aukso. Visi rūmai skendėjo aukse, o sidabras prilygo pigiesiems metalams.
  • Manoma, kad Etiopijos imperatorius Hailė Selasijė (1892–1975) buvo paskutinis karaliaus Saliamono ir Sabos karalienės Mikaldos palikuonis.