Vyresni skaitytojai tikrai atsimena anksčiau rodytus labai populiarus filmus apie Indiją, kuriuose dauguma poelgių ir rankų gestų mums atrodydavo nesuprantami. O ir pati Indija buvo tokia tolima ir nepasiekiama… Tačiau laikai keičiasi: dabar šią šalį pasiekti nėra taip jau sunku.

Išsaugotas savitumas
Indija – valstybė pietų Azijoje, antroji pasaulyje pagal gyventojų skaičių. Ši šalis yra viena iš seniausių pasaulio civilizacijų, iki šių dienų išlaikiusi savitus papročius. Per pastaruosius 65 nepriklausomybės metus Indija labai patobulėjo: šiuo metu ji yra dešimta pasaulyje pagal pramonę ir šeštoji šalis, plėtojanti kosminę veiklą. Indija taip pat turi išsaugojusi nuostabų kultūros paveldą, nes gamtos požiūriu ji izoliuota nuo kitų šalių: šiaurėje atskirta Himalajų kalnų, pietuose – Indijos vandenyno, vakaruose – Arabijos jūros.

Klimato įvairovė: nuo karščio iki lietaus
Indijoje vyrauja atogrąžų ir subekvatorinis klimatai. Šalyje yra ir viena iš drėgniausių pasaulio vietų – Megalajos plynaukštėje esantis Čerapundžis, kur per metus iškrinta daugiau nei 10 tūkst. mm kritulių. Indijoje skiriami trys sezonai – vasara, žiema ir lietingasis sezonas, kuomet vyrauja musoniniai lietūs, prasidedantys gegužės pabaigoje ir trunkantys iki spalio. Oro temperatūra šiuo metu būna apie +35°C. Sausiausia – nuo sausio iki gegužės. Lapkritį–vasarį vyrauja sausi ir palyginti vėsūs orai. Oro temperatūra siekia +10–27°oC. Kovo–gegužės mėnesiais būna labai karšta, oro temperatūra siekia net +38–46°oC. Kadangi šalis yra didžiulė, skirtingose jos dalyse oro sąlygos tuo pačiu metu gali smarkiai skirtis. Planuodami kelionę turėkite omenyje, kad gali prireikti kelių dienų, kol organizmas pripras prie vietinio klimato. Goa klimatas – atogrąžų, vasarą būna +30–37°oC, žiemą žemiausia temperatūra +20°oC. Geriausia vykti atostogauti spalio–balandžio mėnesiais.

Susikalbėti – be problemų!
Valstybinės kalbos – hindi ir anglų. Šalyje kalbama 25 pagrindinėmis kalbomis ir daugiau nei 200 kitų kalbų ir dialektų, dauguma jų kilę iš sanskrito. Sanskritas – tai viena iš seniausių pasaulio kalbų, gyvavusi dar prieš Kristaus gimimą. Vėliau iš sanskrito susiformavo indoeuropiečių prokalbė, iš kurios yra kilusi ir lietuvių kalba.
Indija ilgą laiką buvo Didžiosios Britanijos kolonija, taigi anglų kalba čia labai paplitusi. Tai verslo, mokslo ir politikos kalba. Angliškai susikalbėsite daugumoje didmiesčių, viešbučiuose, restoranuose, bankuose.

Meldžiasi skirtingiems dievams
Indijoje yra 82 % hinduistų, 12 % musulmonų ir dar milijonai budistų, siksistų, jainistų, zaraotristų, krikščionių ir kitų religijų. Hinduizmas – labiausiai paplitusi religija, bet joje nėra vienos religinės knygos ar vieno Dievo, tad kiekviena bendruomenė iš tūkstančių dievų ir vertybių pasirenka jiems priimtiniausias. Taip atsiranda tūkstančiai niuansų: kas vienoje vietovėje yra vertinama ir gerbiama, kitoje gali būti ir neakcentuojama. Be daugybės dievų ir deivių, dar yra pusdievių, nimfų ir muzikantų, kurių atvaizdus galima pamatyti šventyklose. Iš viso skaičiuojama, kad indai turi 33 mln. dievybių. Be to, kai kurie dievai turi po keletą dažnai prieštaringų reikšmių.

Kaip sveikintis Indijoje?
Žodžiu „namaste“ pasveikinamas gerbiamas vyresnio amžiaus asmuo ar nepažįstamasis. Abiejų rankų delnus suglauskite pakeldami juos žemiau veido – šitaip ne tik parodysite pagarbą sutiktiems vietos žmonėms, bet ir jų tradicijoms. „Hello“ ar „hi“ neturės tokios magiškos galios.
Indijoje daugelį maloniai nustebina sveikinimo paprotys dovanoti gėlių girliandas. Indiškų vestuvių metu jaunojo ir jaunosios apsikeitimas gėlių girliandomis yra reikšminga ceremonijos dalis, taip pat girliandos aukojamos meldžiantis dievams ir deivėms.
Pasisveikinimą Indijoje lemia religija, išsilavinimas ir socialinė klasė. Čia – hierarchinė kultūra, todėl pirmieji sveikinkitės su vyresniais ar svarbesniais asmenimis. Išsiskiriant su kiekvienu žmogumi reikia atsisveikinti individualiai. Rankos dažniau spaudžiamos dideliuose miestuose, kur yra daugiau išsilavinusių žmonių, pratusių bendrauti su vakariečiais. Vyrai spaudžia rankas kitiems vyrams, moterys – moterims, bet dėl auklėjimo gana retai rankomis sveikinasi vyrai ir moterys tarpusavyje. Jeigu nesate tikri, geriau palaukite, kol ranką pasisveikinti išties kitas žmogus.
Indijoje galioja nerašyta „dešinės rankos“ taisyklė. Sveikintis, rodyti į kitą žmogų, valgyti, gerti priimta tik dešine ranka. Nusiauti batus, plauti kojas, rūpintis asmenine higiena, nešti šiukšles ir pan. – kairiąja. Einant į šventyklas ar indų namus, dažniausiai reikia nusiauti batus. Visiškas nuogumas paplūdimiuose uždraustas.

Kas iš tikrųjų valdo šalį?
Indija yra didžiausia demokratinė pasaulio valstybė, valdoma daugiapartinės sistemos atstovų. Indijos prezidentas A. P. J. Abdul Kalam yra formalus valstybės vadas. Kaip dažnai būna demokratinėse valstybėse, jo pareigos yra daugiau reprezentacinės, skirtos atstovauti valstybei. Reali valdžia priklauso Ministrui Pirmininkui Manmohan Singh. Prezidentas taip pat yra ir vyriausiasis kariuomenės vadas, turi svarios įtakos Ministrų Tarybai. Iš viso Indija turi 25 valstijas ir 7 valstijų sąjungas. Kiekviena valstija turi savo atstovą Ministrų kabinete, be to, Prezidentas skiria po vieną savo atstovą kiekvienai valstijai.

Dievo įkvėptas menas
Ne paslaptis, kad indiška kulinarija – viena geriausių ir seniausių pasaulyje. Šios tautos žmonės mano, kad maisto gaminimas yra žmonėms Dievo įkvėptas menas. Įvairių aromatų, produktų derinimas šeimininkaujantį virtuvėje paverčia tikru menininku. Svarbu gaminti taip, kad Krišnai ruošiamas maistas būtų gaminamas su įkvėpimu ir didele meile. Indų virtuvės patiekalų įvairovę lemia skirtingas klimatas ir religinės dogmos. Dauguma šios tautos gyventojų yra vegetarai, todėl nevalgo kiaušinių, mėsos, tačiau mielai mėgaujasi vaisiais, daržovėmis, ryžiais, kruopų košėmis. Ypatingą žavesį indų virtuvei suteikia galybė prieskonių, kurie padeda atskleisti tikrą patiekalo skonį ir kvapą. Patiekalams pagardinti naudojamos šaknys, žievė, sėklos, žalumynai (švieži lapai ar žiedai), prie pagardų priskiriami tokie natūralūs komponentai kaip druska, citrinos sultys, riešutai ir rožių vanduo.
Ryžiai valgomi bent kartą per dieną. O duona, kuri patiekiama karšta, yra tikras turtas: į ją įsukamas arba ja paimamas maistas. Saldumynai dažniausiai gaminami iš pieno produktų, šviežių vaisių, kruopų, nuto miltų, riešutų ir yra labai saldūs.
Indijoje gausu vietinės gamybos alkoholio, ypač alaus. Goa vietovėje iš anakardžių riešutų vaisių ir kokoso gaminamas tradicinis gėrimas „Feni“.

Dovanos turi ypatingą reikšmę
Indai tiki, kad dovanojimas palengvina perėjimą į kitą gyvenimą. Draugams ir tolimiems giminaičiams dovanojami pinigai švenčiant svarbius gyvenimo įvykius – vestuves, laidotuves. Jeigu jus pakvies į indų namus vakarienės, nėra būtina atsinešti dovaną, bet jei taip padarysite – jos tikrai neatsisakys. Nedovanokite jostrų (frangipanijų arba plumerijų) ir baltų gėlių, nes jas priimta nešti per laidotuves. Sėkmės spalvos yra geltona, žalia ir raudona, todėl galite drąsiai rinktis tokių spalvų vyniojamąjį popierių. Jeigu dovanoja vyras, reikėtų pasakyti, kad ši dovana – ir nuo jo žmonos, motinos, sesers ar kitos moteriškos lyties giminaitės. Hinduistams nederėtų dovanoti odinių dovanų. Musulmonams nereikėtų dovanoti dirbinių iš kiaulių odos ar alkoholio produktų. Dovanos, iškart jas gavus, neišvyniojamos.

Vestuvių papročiai
Indija – didelė, tad ir vestuvių papročiai joje įvairuoja. Nuotaką ar jaunikį savo atžalai parenka tėvai, taigi kartais jaunieji vienas kitą pirmąsyk išvysta per savo pačių vestuves. Tiksliau per tą vestuvių ceremonijos dalį, kai pora apčiuopomis turi ieškoti vestuvinių žiedų, pagal tradiciją paslėptų sklidiname vandens dubenyje po lotoso lapais. Išbandymų būna dar sudėtingesnių: žiedų ieškoti jaunikiui tenka nerti net į gilų baseiną. Pagal seną tradiciją Indijoje sužadėtuvės įvyksta dar vaikystėje. Sužadėtiniai susipažįsta būdami 10–13 metų. Vaikams suriša rankas kvapnių gėlių vainikais ir pašlaksto gal¬vas šventu Gango vandeniu. Kai jie paauga, paskiriama vestuvių diena.
Pietų Indijoje prie jaunojo tėvų durų pastatomas didelis dubuo su saldžia ryžių koše, pagardinta imbieru, šafranu. Palinkėję jaunavedžiams laimės, svečiai įkiša ranką į sodriai geltoną košę ir išskėtę pirštus pliaukšteli per ką tik išbalintą sieną. Šio papročio prasmė paprasta: jei linkėjimai nenuoširdūs, atspaudas išeina blogas. Be to, delno atspaudą indai laiko tokiu pat magišku simboliu, kaip mes – pasagą.
Prieš vestuves indams būtinos vienuolika apeigų: piršlybos, dviejų dalių horoskopų sudarymas ir jų palyginimas, laimingos dienos pagal dangaus šviesulius parinkimas, ožio aukojimas, svečių kvietimas, altoriaus statymas (turtingieji jį daro iš gėlių), pašventintų molinių puodelių vedybų ceremonijai pirkimas, aukojimas šeimos dievams, dovanų įteikimas jaunojo ir jaunosios tėvams.
Vykstant į jaunosios namus, pirma jauniko sėdi berniukas, dažnai jauniausias brolis. Jo vaidmuo vestuvių apeigose – atbaidyti piktąsias dvasias, o vėliau, jeigu jaunikis mirtų, neleisti našlei likti beteise – tapti jos vyru, jos vaikams tėvu. Tikslų vestuvių apeigų laiką numato astrologai, kai kada net vidurnaktį. Vestuvių dieną jaunieji nevalgo. Per ceremoniją jie septynis kartus septyniais žingsniais apeina šventąją ugnį, sustiprindami santuoką, pagerbia dievą Agnį. Jaunoji dar apeina apie jaunąjį, taip apsaugodama jį nuo blogio ir pasižadėdama sergėti.

Kelionė į pomirtinį gyvenimą
Tikėjimas ir pomirtinis gyvenimas čia užima svarbią vietą. Ką jau kalbėti apie laidojimo apeigas Gango upėje… Mirę žmonės deginami viduryje miesto prie šios šventosios upės. Specialios laidojimo ceremonijai reikalingos malkos, degtukai, darbininkų paslaugos ir smilkalai kainuoja apie 950 rupijų (apie 16 eurų). Mums atrodo nedaug, bet šioje šalyje tai yra aukso vertės kraitis. Tikima, kad paskutinės stotelės – nirvanos – nusipelnoma. Paskutinė kelionė prasideda nuo šunų, karvių išmatų, kaulų ir audinių skiautelių nusėto kranto ir baigiasi kitame upės krante. Artimieji be liūdesio stebi, kaip liepsnos glosto negyvą kūną. Jis sudega maždaug per tris valandas. Jei karma prastesnė, dega ilgiau, o storulius ugnis praryja ypač greitai. Po to pelenai išpilami ne kur kitur, o į tą pačią upių upę – Gangą.