„Jokių stebuklingų papildų, jokių Rusijos specialistų konsultacijų, jokių alinančių dietų. Supratusi, kokia svarbi yra sveikata, ir kokia stipri gali būti valia, sveikai ir nesunkiai atsikračiau 36 kilogramų“, – šypsosi žvali ir jaunatviška trisdešimtmetė Eglė Jankauskienė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kas lėmė jūsų apsisprendimą numesti nereikalingus kilogramus? Ar tai buvo pirmas mėginimas?

 

Kiek save prisimenu, visada buvau apvalutė. Mokykloje, kai su tėvais dar gyvenome Panevėžyje, pasitaikydavo ir pašaipų. Pamenu, labiausiai bijodavau eiti svertis pas medicinos seselę. Kasmet mus išrikiuodavo, visos mergaitės liaunutės, sverdavo vos30 kilogramų, o aš visada kaip koks dramblys sverdavau kone dvigubai daugiau.

 

Paauglystėje pradėjau laikytis dietų – ir ko tik neišbandžiau. Dabar atrodo, kokia nesąmonė! Pamenu, kadaise dvi savaites valgiau tik grikius, o po to gal du mėnesius turėjau žvėrišką apetitą ir valgiau kone už tris. Tai buvo didžiausia kvailystė. Vėliau organizmas su kaupu norėjo susigrąžinti tai, ko negavo.

 

Laikiausi ir skysčių dietos – viskas baigėsi jau penktąją dieną, kai parduotuvėje pasilenkiau pasimatuoti pavasarinių batelių: atsistojau, aplink mane buvo juoda, nors pirštu į akį durk. Apalpau, mane išnešė į lauką, iškvietė greitąją pagalbą, o ligoninėje vėliau diagnozavo bendrą organizmo nusilpimą.

 

Buvau jau studentė – žinote, tada dar negalvoji nei kaip visi „žygdarbiai“ sveikatai atsilieps, nei kaip tą ilgalaikį rezultatą pasiekti ir išlaikyti. Norisi tik kuo greičiau išgražėti ir bėgti į šokius vaikinų vilioti. Į šokius, žinoma, nevaikščiojau, gėdijausi. Tąsyk, kai apalpau, kambario draugės paskambino mano mamai, ir ši jau kitą dieną iš Panevėžio atsiuntė riebių balandėlių siuntą. Pamenu, iš pradžių dar laikiausi, išdalijau visus beveik visam studentų bendrabučiui, bet jau tą patį vakarą bėgau į kioską pirkti sausainių, iš kurių gaminau tinginį…

 

Taip, dietų istorija ilga ir nesėkminga. Buvau tokia nelaiminga dėl savo antsvorio, kad nuolat svajojau, kaip galų gale sulieknėju ir išvažiuoju pas seserį į Airiją, kur niekas manęs nepažįsta, ir viską galėčiau pradėti iš naujo. Praktiškai neturiu nuotraukų iš tų „storųjų“ laikų – negalėdavau į save žiūrėti, tad jas tiesiog sunaikindavau.

 

Vis dėlto lemiamą tašką padėjau būdama dvidešimt šešerių, t. y. prieš ketverius metus. Tuomet dirbau pardavėja prekybos centre Kaune ir pastebėjau, kad labai pablogėjo regėjimas, pradėjo lietis skaičiai ekranuose, kasos kvituose… Nuėjau pas draugių rekomenduotą okulistę ir sužinojau, kad mano akys pasilpusios. Nuo prasto maisto organizmas taip užsiteršė, kad visų pirma visi šlakai ir kiti organizme esantys toksinai pakenkė regėjimui. Tikėjausi, kad gydytoja išrašys kokių nors akis stiprinančių lašų ar nusiųs į specialias procedūras. Bet ši protinga moteris man pasakė auksinę taisyklę – visos ligos atsiranda dėl prastos mitybos. Ji man patarė, kokias vaistines žoleles naudoti, kaip maitintis ir kur surasti valios stiprybės žydiškoje filosofijoje, ir viskas susitvarkė.

 

 

Koks tuo metu buvo jūsų svoris ir koks jis yra dabar?

 

Mano ūgis 165 cm ir aš tuo metu svėriau apie 100 kilogramus. Nemažai, ar ne? Dabar sveriu 65 kilogramus. Jeigu pasidarau iškrovos dieną, nukrenta porą kilogramų, jeigu nuvažiuoju į kokį gimtadienį, kur pasimėgauju pirtele ir šašlykais, sveriu vėl 65 ar 67 kilogramus.

 

 

Tikrai įspūdingi rezultatai. Tai koks buvo tas lieknėjimo planas? Kaip keitėte mitybą?

 

Mano lieknėjimo planas susidėjo iš dviejų dalių – sveikos mitybos ir savimotyvacijos. Manau, tiesiog pagaliau atėjau į protą. Gali būti, kad organizmas, tiek laiko alintas dietomis ir kankintas persivalgymais, pats norėjo atgauti harmoniją, apsivalyti. Po apsilankymo pas okulistę labai greitai pradėjau galvoti taip, kaip man ir patarė, – ko iš tiesų organizmas nori? Kokie natūralūs jo ciklai? Kaip padaryti, kad jis funkcionuotų kiek galima geriau? Pamenu, buvo pavasaris, ėjau parku ir pamačiau patvoryje augančias garšvas. Ir staiga man į galvą toptelėjo mintis – o ką, jeigu aš jų prisivalgysiu? Burnoje prisikaupė seilių, tiesiog fiziškai jaučiau poreikį paskanauti tos ląstelienos ir visų joje esančių mikroelementų, kurių tikriausiai man tuomet labai trūko. Apsidairiusi, ar niekas nemato, prisiskyniau jų kelias saujas. Parėjusi namo užplikiau garšvas karštu vandeniu ir suvalgiau kaip sriubą. Jaučiau poreikį toliau maitintis sveikai. Pradėjau skaityti įvairias knygas, žurnalus, domėtis, kokiuose augaluose yra organizmui naudingų medžiagų, kokie vitaminai reikalingi ir t. t. Įprastinė diena atrodė maždaug taip: ryte – šilto vandens stiklinė, po pusvalandžio – vaisius arba daržovė, dar po 30 min. – nemažas kruopų košės dubenėlis, po kurio soti jausdavausi kelias valandas, todėl pietaudavau tik apie 15 val. Per pietus beveik visada būdavo garšvų, dilgėlių, balandų, rūgštynių arba kiaulpienių sriuba, antrasis patiekalas – iš salotų ir vieno pasirinkto produkto, pavyzdžiui, ryžių, bulvių, makaronų, keptos ar garuose virtos mėsos, žuvies ir pan. Vakarienei visada norėdavau saldumynų, niekada sau to nedraudžiau, todėl nebuvo noro persivalgyti. Suvalgydavau apie 200 gramų varškės su uogiene ir kelis šokoladinius saldainius. Galėdavau ramia širdimi juos laikyti matomoje vietoje. Nė karto nesusigundžiau prisišveisti jų iki soties kaip senais laikais. Toks buvo mano mitybos planas. Pamažu pradėjau keisti ir fizinį krūvį – vietoj važiavimo į darbą automobiliu, pasirinkau vaikščiojimą pėsčiomis, laisvu metu ne gulinėjau prie televizoriaus, o stengiausi tvarkytis namuose: langus valyti, kilimus dulkinti ir t. t. Į sporto klubą niekada nevaikščiojau – man ten labai nuobodu. Esu be galo smalsi ir visada ką nors veikiu, todėl fizinį krūvį derinu su kasdiene veikla. Be to, pagerėjo ir mano regėjimas. Jau nepamenu, kada būčiau sirgusi gripu ar kokia kita peršalimo liga.

 

 

Ir per kiek laiko pavyko pasiekti rezultatų?

Pirmą mėnesį pavyko atsikratyti12 kilogramų, dar 12 kilogramų netekau per kitus du mėnesius, o likusieji 10–12 kilogramų krito maždaug tris mėnesius. Iš viso prireikė pusės metų. Šis mitybos planas, kurio laikiausi lieknėjimo metu, galioja ir dabar. Taisyklės tos pačios – visada galvoti, ką valgai. Antraip visi numesti kilogramai, ligos ir bloga nuotaika sugrįš per kelis mėnesius.

 

O kaip su valia – kas padėjo ją stiprinti?

 

Tą lemtingąją dieną, kai lankiausi pas okulistę, atėjo ir nušvitimas. Gydytoja yra žydė. Ji man atskleidė kelis labai svarbius žydų valios dėsnius, apie kuriuos dabar vis dažniau prabyla įvairūs verslininkai, mokslininkai. Žydai visada gaudavo tai, ko nori, nes jų tikėjime tingėti ir dirbti atmestinai yra nuodėmė arba veda į nuodėmę. Jie visada gali atsakyti sau į klausimą: „Kodėl aš tai darau?“ Tą patį galima pritaikyti ir sveikoje mityboje. Gerai pagalvojus, kaip kvaila laikytis kažkokios organizmą alinančios dietos, po to vėl šlamšti cepelinus ir kugelius. Jeigu prieš valgant paklausi savęs: „Kam man to reikia? Ką aš čia darau?“, jeigu elgsiesi kaip sąmoningas žmogus, gali pasiekti labai daug. Tokia motyvavimo sistema vėliau man padėjo ir profesinėje srityje – iš paprastos pardavėjos pakilau karjeros laipteliu aukščiau ir tapau vadybininke. Kai baigiau kolegiją, atrodė, kad nieko nepasieksiu, kad nesusirasiu darbo, amžinai liksiu stora ir senmergė.

 

 

Sulieknėjusi pajutote pokyčius ir širdies reikaluose?

 

Žinoma! Vyrai iš tikrųjų labiau mėgsta lieknas moteris. Bet ne todėl, kad jos iš tiesų gražesnės. Paprasčiausiai sveikos ir prisižiūrinčios moterys labiau pasitiki savimi, su tokia moterimi smagu, ji iniciatyvi, ima iš gyvenimo viską, ko nori, o ne dejuoja, kaip viskas blogai. Tas „linksmosios storulės“ įvaizdis labai paviršutiniškas, kaip ir klouno, kuris iš tiesų dažnai tėra liūdnasis klounas. Todėl pakeitusi įvaizdį iš karto sutikau žmogų, kuris mane pamilo. Dabar jau turiu šeimą.

 

 

Ką patartumėte sulieknėti norinčioms moterims?

 

Nepasitikėti jokiais šarlatanais, stebuklingomis piliulėmis ar žvaigždžių dietomis. Sulieknėti ir turėti ilgalaikį rezultatą galima tik naudojant savo smegenis – klausiant savęs: „Kiek laiko aš jau taip kankinuosi? Kada pagaliau pradėsiu elgtis kaip suaugusi moteris? Ar dar ilgai atidėliosiu savo gyvenimą, kai laikas taip greitai bėga?“ Ir pagaliau – „Ar noriu jaustis nuolat apsirijusi „pabaisa“, ar sveika, liekna ir energinga, žavi moteris?“ Juk visos turime tą žavią moterį savyje – tereikia leisti jai išsilaisvinti.