Giljotina turėjo tapti pažangos simboliu – greitu, tiksliu ir visiems vienodai taikomu mirties bausmės įrankiu. Tačiau Prancūzijos revoliucijos metais šis prietaisas virto dar viena galios demonstravimo priemone, nes po jo ašmenimis galėjo atsidurti bet kas.

 

Bausmė, nepriklausoma nuo luomoHorror,View,Of,Guillotine.,Close-up,Of,A,Guillotine,On,A

 

XVIII a. pabaigos Prancūzijoje teisingumas vis dar buvo glaudžiai susijęs su žmogaus kilme ir socialine padėtimi. Iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos mirties bausmės būdai skyrėsi pagal luomą: kilmingiesiems dažniau būdavo nukertama galva kalaviju ar kirviu, o paprasti žmonės būdavo kariami, laužomi ant rato ar baudžiami kitomis itin skausmingomis viešomis egzekucijomis.

 

1789 m., vos prasidėjus revoliucijai, gydytojas ir Nacionalinės Asamblėjos narys Žozefas Ignasas Giljotenas pasiūlė reformuoti mirties bausmės vykdymą. Jis siekė, kad bausmė visiems būtų vykdoma vienodai, nepriklausomai nuo žmogaus luomo ar nusikaltimo pobūdžio. J. I. Giljotenas siūlė naudoti mechaninį įrenginį, kuris greitai nukirstų galvą ir taip sumažintų pasmerktojo kančias. Jis tikėjo, kad toks humaniškesnis egzekucijos būdas ilgainiui galėtų tapti žingsniu link pačios mirties bausmės panaikinimo. Vis dėlto už paties įrenginio sukūrimą buvo atsakingas ne J. I. Giljotenas, o prancūzų chirurgas ir fiziologas Antuanas Luji. Jam buvo pavesta sukurti mechanizmą, kuris veiktų tiksliai, greitai ir patikimai. Pati idėja nebuvo visiškai nauja – panašių galvos nukirtimo įrenginių Europoje būta ir anksčiau, pavyzdžiui, Anglijoje bei Škotijoje.

 

Prie įrenginio gamybos prisidėjo ir vokiečių kilmės klavesinų meistras Tobijas Šmitas, dirbęs Paryžiuje. Jam buvo patikėta pagaminti patį mechanizmą. Prieš pradedant naudoti viešose egzekucijose, įrenginys buvo išbandytas: iš pradžių su gyvūnais, vėliau – su mirusių žmonių kūnais Bišetro ligoninėje. Po bandymų buvo pakeista ašmenų forma – jie tapo įstrižai nuleisti, kad kristų stipriau ir tiksliau perskrostų kaklą.

 

Pirmosios aukos

 

Pirmąja giljotinos auka tapo Nikolia Žakas Peljė – plėšikas, nuteistas už smurtinį apiplėšimą. Jo egzekucija įvyko 1792 m. balandžio 25 d. Paryžiuje, Grevo aikštėje, netoli miesto rotušės. Tą dieną naujasis mirties bausmės įrankis pirmą kartą panaudotas viešai. Egzekucijai vadovavo garsusis Paryžiaus budelis Šarlis Anri Sansonas, kurio šeima budelio amatu vertėsi jau kelias kartas. Giljotina veikė greitai, tiksliai ir beveik mechaniškai. Tačiau miniai toks greitis pasirodė nuviliantis. Žmonės buvo įpratę prie ilgų, skausmingų ir reginiu virtusių bausmių: korimų, galvos kapojimo kirviu ar kalaviju. Plėšiko mirtis truko vos akimirką, todėl dalis žiūrovų jautėsi tarsi apgauti – laukto kruvino spektaklio jie taip ir neišvydo. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad kai kurie įpykę stebėtojai net reikalavo grąžinti kartuves.

 

Giljotina buvo pristatoma kaip humaniškesnis ir modernesnis mirties bausmės vykdymo būdas, turėjęs panaikinti luominius skirtumus bent jau mirties akivaizdoje. Tačiau vos per kelerius metus šis įrenginys tapo Teroro simboliu. Iki tol Europoje šimtmečius buvo paplitusi kita žiauri bausmės forma – laužymas ant rato. Pasmerktasis būdavo pririšamas prie didelio rato, o budelis geležiniu strypu ar kūju laužydavo jo kaulus. Tokia egzekucija buvo ne tik bausmė, bet ir viešo pažeminimo bei kankinimo forma. Kai kurių istorikų manymu, ši praktika Prancūzijoje galėjo atsirasti dar VI amžiuje.

 

1793 m. sausio 21 d. giljotina nukirto galvą buvusiam Prancūzijos karaliui Liudvikui XVI. Iki tol šis prietaisas galėjo atrodyti kaip teisinės reformos simbolis, tačiau karaliaus egzekucija pavertė jį politinio teroro ženklu. Liudvikas XVI buvo nuteistas už valstybės išdavystę, o egzekucija įvyko Revoliucijos aikštėje – buvusioje Liudviko XV aikštėje, šiandien žinomoje kaip Konkordo aikštė.

 

Karalius dar mėgino kreiptis į minią ir tvirtino esąs nekaltas, tačiau jo žodžius užgožė būgnų dundesys. Po egzekucijos aikštėje aidėjo šūksniai „Tegyvuoja Respublika!“, buvo giedama „Marselietė“, o kai kurie susirinkusieji net mėgino suvilgyti nosines karaliaus krauju.

 

Po egzekucijos Liudviko XVI kūnas ir galva buvo skubiai nugabenti į Madlenos kapines. Jis palaidotas gilioje duobėje, mediniame karste, užpiltame negesintomis kalkėmis, kad palaikai greičiau suirtų ir netaptų monarchistų garbinimo vieta.

 

Praėjus keliems mėnesiams, 1793 m. spalio 16 d., toks pats likimas ištiko ir Prancūzijos karalienę Mariją Antuanetę. Ji buvo kalinama Konsjeržeri kalėjime, teisiama Revoliucinio tribunolo ir ankstų spalio 16-osios rytą nuteista mirti už valstybės išdavystę. Skirtingai nei Liudvikas XVI, į egzekucijos vietą ji buvo vežama ne uždaroje karietoje, o atvirame vežime.

 

Kasdienis smurto reginys

 

Paryžiaus Grevo aikštė, kur 1792 m. balandžio 25 d. giljotina pirmą kartą panaudota plėšikui nužudyti, dar iki revoliucijos garsėjo kaip viešų bausmių vieta. Revoliucijos metais egzekucijos persikėlė ir į kitas miesto erdves – Karuselio aikštę, Revoliucijos aikštę (dabartinę Konkordo aikštę), o vėliau ir į Nuverstojo sosto aikštę, šiandien siejamą su Tautos aikštės apylinkėmis. Viešos egzekucijos buvo ne tik pramoga miestiečiams. Senojo režimo laikais jos demonstravo karaliaus valdžią, o revoliucijos metais tą pačią funkciją perėmė Respublika. Valstybė rodė turinti teisę teisti, bausti ir naikinti tuos, kuriuos paskelbdavo pavojingais.

 

Teroro laikotarpiu, 1793–1794 m., Nacionalinis konventas ir Visuomenės gelbėjimo komitetas siekė sunaikinti revoliucijos priešus. Įtarimų mastas buvo milžiniškas: apie 300 tūkst. žmonių buvo suimti, maždaug 17 tūkst. oficialiai nuteisti mirties bausme ir giljotinuoti. Pasmerktieji į egzekucijos vietą būdavo vežami atvirais vežimais, lydimi žandarų. Viename revoliucijos laikų liudijime rašoma, kad vežimai judėdavo lėtai, o pasmerktųjų rankos būdavo surištos už nugaros. Priekyje arba šalia važiuodavo budelis Šarlis Anri Sansonas ir jo padėjėjai, taip pat pareigūnai, turėję patvirtinti, kad nuosprendis įvykdytas. Revoliucijos aikštėje giljotina stovėjo priešais Laisvės statulą su frygų kepure – vieną svarbiausių revoliucijos simbolių. Greta ešafoto laukė vežimai ir raudonai dažyti krepšiai kūnams bei nukirstoms galvoms.

 

Bėgant laikui paryžiečiams kraujo reginiai ėmė kelti vis mažiau susižavėjimo. Todėl 1794 m. birželio 14 d. giljotina buvo perkelta iš miesto centro į Tautos aikštę rytinėje Paryžiaus dalyje. Tačiau egzekucijų mastas dėl to nesumažėjo. Priešingai – paskutinėmis Teroro savaitėmis žudymo tempas tapo ypač intensyvus. Po kiekvienos egzekucijų dienos reikėjo pasirūpinti kūnais. Per kelis mėnesius buvo giljotinuota daugiau nei 1300 žmonių, o jų palaikai vežami į netoliese buvusio vienuolyno teritoriją. Ten nuo aukų kūnų būdavo nuimami drabužiai, kuriais atsiskaitydavo duobkasiams už darbą.

 

Autorė Monika Budnikienė