Tango – šokis, kuris nieko nepalieka abejingų. Net dabartinis Romos popiežius Pranciškus yra prisipažinęs, kad mėgsta tango ir net pats šokdavo, kai buvo jaunas. Iš Argentinos kilęs katalikų bažnyčios vadovas, prieš atrasdamas religinį pašaukimą, artimai draugavo su savo šokių partnere. Gruodžio 11 dieną visame pasaulyje minima tango diena. Jeigu dar nemokate, galbūt metas išmokti nors keletą pagrindinių šio aistringo šokio žingsnelių?

 

tango

Atsiradęs XIX amžiaus pabaigoje tango šokis buvo visiškai kitoks, nei tuometiniai šokiai. Išskirtinis tuo, kad atviras įvairioms interpretacijoms. Be to, tai buvo trečiasis istorijoje šokis, kuriame vyras ir moteris šoka atsisukę veidu vienas į kitą. Kiti du – tai Vieno valsas, kuris Europoje išpopuliarėjo nuo 1830-ųjų ir polka – nuo 1840-ųjų.

 

Pirmasis muzikinis kūrinys, skirtas šokti tango, buvo parašytas ir išleistas 1857 metais. Jis vadinosi „Toma maté, ché“. Greičiausiai tango pavadinimas kilo nuo muzikos, kuri dabar žinoma kaip Andalūzijos tango – šioje Ispanijos srityje atsirado flamenko. XIX amžiaus viduryje tai buvo populiariausias Buenos Airių muzikos stilius.

 

Tango šokis atsirado Buenos Airių viešnamiuose, kuriuose lankydavosi aukštesniosios ir viduriniosios klasės atstovai. Tais laikais tai buvo bene vienintelė darbininkų klasės pramoga. Argentinos sostinėje gyveno nedaug moterų, todėl suklestėjo prostitucija. Net viešnamiuose moterų nebūdavo pakankamai, todėl klientai turėdavo laukti eilėje.

 

Pagal tų laikų visuomenės normas, vyras galėjo suartėti su moterimi tik per prostituciją arba šokį. Šokių aikštelėje jie rengdavo varžybas. Geri šokėjai turėjo daugiau galimybių patraukti moterų dėmesį. Varžybose svarbiausi buvo ne įmantrūs šokio žingsneliai ir ne tai, kaip juo vertina kiti konkurentai vyrai, bet kaip jų glėbyje jaučiasi dailiosios srities atstovės. Vyrų pasirinkimas buvo toks didelis, kad jeigu vienai moteriai nepatikdavo šokti su kuriuo nors vyriškiu, su juo nebešokdavo ne tik ji, bet ir visos kitos. Todėl vyrai pradėjo mokytis šokti tarpusavyje, kad įgustų ir maloniai nustebintų potencialias partneres. XIX amžiuje muzikos įrašų nebuvo, todėl vyrai galėjo mokytis šokti tik ten, kur grodavo gyva muzika. Tokia vieta buvo viešnamiai, kuriuose ne tik skambėdavo gyva muzika, bet ir būdavo labai daug vyrų, laukiančių eilėje. Jie tobulindavo savo įgūdžius, svajodami apie retą progą savo glėbyje stipriai laikyti realią, o ne įsivaizduojamą moterį. Muzika ir šokis suvienydavo skirtingų klasių, kultūrų ir pasaulėžiūrų vyrus. Visų jų pastangomis buvo sukurtas unikalus, aistros ir meilės ilgesio šokis tango.

 

Argentinos tango netrukus išpopuliarėjo Europoje, ypač Paryžiuje. Ilgą laiką tango buvo laikomas nepadoriu šokiu, tačiau jau 1913 metais tango tapo šokiu, kurį privaloma išmokti kiekvienam. Londono ir Paryžiaus salėse buvo rengiami šventiški tango šokių vakarai. Moterims tango šokis buvo pirmas žingsnelis, kovojant už savo teises ir laisves. Paryžiuje dailiosios lyties atstovės, kad galėtų geriau šokti, nustojo dėvėti judesius varžančius korsetus. Pasikeitė net plunksnų ant moterų skrybėlaičių padėtis. Pastebėta, kad abiems partneriams patogiau šokti, kai plunksnos ant skrybėlių išdėstomos vertikaliai, o ne horizontaliai kaip anksčiau. Tango tapo mada. Kiekviena save gerbianti šokėja turėjo įsigyti specialius batelius, kojines, skrybėles, sukneles ir kitus aksesuarus.

 

1955 – 1982 metais tango vėl tapo draudžiamu, gėdingu šokiu. Nepaklusnūs šokėjai būdavo persekiojami ir baudžiami. Šokis buvo naudojamas nedoriems politiniams tikslams įgyvendinti. Laimei, vėliau tango atgimė.1986 metais tango manija užplūdo San Franciską (JAV) bei Monrealį (Kanada). Iš ten paplito po kitus Šiaurės Amerikos miestus. Viena po kitos Europoje ir Amerikoje steigėsi tango šokių mokyklos. Tango tapo populiariu porų šokiu, kuris taip pat yra labai naudingas sveikatai ir fizinei ištvermei lavinti.