Yra nemažai legendų apie nuskendusią Atlantidą ir daugybė spėlionių dėl jos buvimo vietos. Jeigu paslaptingasis žemynas iš tiesų egzistavo, ar tikrai drauge su juo išnyko ir visi iki vieno jo gyventojai atlantai? Ar nebeliko nė vieno atlanto palikuonio? Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad atlantai iki šių dienų gyvena tarp mūsų.

 

Šviesiaplaukiai ir mėlynakiai

Pasak legendos, Atlantidos gyventojai turėjo gebėjimų gauti informaciją iš bendro Visatos informacinio lauko. Manoma, kad atlantai buvo pasiekę labai aukštą civilizacijos lygį. Pagal mokslo ir technologijų išsivystymą, jų kultūra lenkė visas kitas tuo metu buvusias Žemėje. Tačiau laikui bėgant Atlantidos gyventojai vis labiau tolo nuo žmogiškųjų vertybių, pradėjo užsiimti juodąja magija, jiems duotas nepaprastas galias naudojo savanaudiškiems tikslams. Palaipsniui virš Atlantidos susikaupė didžiulis neigiamos energijos debesis, o tai grėsė visos planetos žūtimi ir Saulės sistemos energetinio balanso sutrikdymu. Taigi atlantų civilizaciją buvo nutarta sunaikinti.

Vis dėlto, manoma, kad nedidelei gyventojų daliai nuo tvano (kuris, kaip pasakojama, įvyko 9 500 m. pr. Kr.) pavyko išsigelbėti. Istorijai būdinga tai, kad prieš katastrofas geriausia žmonijos dalis visada kur nors emigruodavo. Šioms emigracijoms vadovaudavo dvasiniai vadai, galintys numatyti gresiančias šaliai nelaimes.

Tyrinėjant istorinius šaltinius, randama užuominų apie netikėtose vietose pasirodančius paslaptingus šviesiaplaukius. Įvairiose Europos, Amerikos, Afrikos vietose įvairiais laikais pasitaikydavo šviesių žmonių, išsiskiriančių iš vietinių gyventojų savo išvaizda ir pasižyminčių jų epochai nebūdingomis žiniomis, gebėjimu numatyti ateitį.

 

Baltieji indėnų dievai

Kai kurių tyrinėtojų nuomone, tikrieji atlantų palikuonys gyvena tarp Amerikos indėnų. Daugelis indėnų genčių iki šių dienų saugo prisiminimus apie dievą Kon-Tikį-Virako-ča, kurį vaizduoja kaip aukštaūgį šviesios odos ir šviesių plaukų barzdotą vyrą su ilgu apdaru (atsiminkime, kad indėnų rasės vyrams barzdos išvis neauga, o jų oda yra rausva, o ne balta). Pasakojama, kad Kon-Tikis kartu su kitais vyrais atvyko iš jūros. Baltieji milžinai pastatė piramides bei didelį akmeninį miestą Tiauanaką, išmokė indėnus medžioti, žemdirbystės, netgi bandė išmokyti dieviškos išminties ir suteikė magijos žinių. Jie imdavo į žmonas vietines merginas, o iš jų palikuonių, kaip manoma, užgimė inkų gentis.

Legendos apie baltuosius barzdotus dievus gyvuoja daugelyje indėnų genčių. Čibča gentis, gyvenusi Kolumbijos kalnuose, pasakojo apie baltąjį mokytoją Bočiką, vadinamą Saule. Šiuolaikinės Venesuelos teritoriją yra lankęs baltasis senelis Tsuma, išmokęs vietinius gyventojus žemdirbystės. Meksikos teritorijoje gyvenę actekai dievą vadino Kecalkoatliu, o majai – Kukulkanu.

Visose legendose baltasis dievas su kelių vyrų palyda ateidavo iš jūros, mokydavo indėnus naudingų dalykų, o po kurio laiko iškeliaudavo. Sugretinus šias legendas, galima atsekti paslaptingojo baltojo „dievo“ kelionę per visą Centrinę ir Pietų Ameriką.

Netiesiogiai šias legendas patvirtina ir archeologiniai atradimai. Štai Čičen-Icos šventykloje išliko freskos, kurioje vaizduojami balti barzdoti vyrai su šalmais ant galvų. O ne taip seniai anglų mokslininkams ištyrus inkų žynio, mirusio 16 amžiuje, mumiją, pavyko nustatyti jo kraujo grupę. Pasirodė, kad tai buvo grupė A – tai yra tokia, kurios negalėjo būti tarp čiabuvių ikikolumbinėje Amerikoje.

 

Toltekai

Galingiausia Atlantidos gyventojų dalis vadinosi toltekai. Būtent jie buvo Saulės garbintojai, didžiosios imperijos kūrėjai ir Aukso Vartų miesto statytojai.

Ar sutapimas, kad Centrinėje Amerikoje gyvenusių indėnų gentis taip pat vadinosi toltekais? Manoma, kad Atlantidoje gyvenę toltekai buvo labai aukšto ūgio, apie dviejų su puse metro, o jų oda turėjo vario atspalvį. Toltekų palikuonys yra perujiečiai ir actekai, kurių žodinėje tautosakoje išlikę pasakojimų, kad iš pradžių jų šalis buvo saloje ir vadinosi Actlanu. Šią šalį actekai paveldėjo iš dievo Kecalkoatlio, kuris su savo svita buvo pirmieji Meksikos įlankos gyventojai. Manoma, kad būtent atlantai, išsigelbėję nuo jų šalį sunaikinusio potvynio, pastatė garsiąsias Meksikos piramides. Meksikoje, Tulos mieste stovintys 4,6 m aukščio telamonai (akmeninės karių figūros) iki šios dienos vadinami atlantais.

 

 

 

 

 

 

Baltųjų indėnų genčių paieškos

Amerikoje iki šių dienų tebesklando pasakojimai apie džiunglėse gyvenančias baltųjų indėnų gentis. Jų ieškoti keliavo ne viena tyrinėtojų ekspedicija.

1721 m. prancūzų ekspedicija leidosi ieškoti baltųjų indėnų genčių, gyvenančių prie Misisipės upės. Džiunglėse atrastos mandanų genties žmonių oda ir plaukai iš tiesų buvo neįprastai šviesūs.

1920 m. inžinierius Ričardas O. Maršas Amerikos gumos kompanijos užsakymu tyrinėjo džiungles netoli Panamos kanalo ir atrado visą baltųjų indėnų gentį, kurioje buvo apie du tūkstančiai žmonių. Jie kalbėjo nepanašia į kitų genčių kalba ir statydavo laiptuotas piramides. Inžinierius savo atradimus aprašė knygoje su žemėlapiais ir nuotraukomis. Ričardo Maršo knyga, išleista 1934 m., sulaukė daug dėmesio ir paskatino kitų tyrinėtojų ir misionierių keliones į Panamą.

1925 m. Brazilijos džiunglėse be pėdsako dingo garsaus tyrinėtojo Persi Foseto vadovaujama ekspedicija. Ji Anglijos geografijos draugijos pavedimu ieškojo paslaptingos baltųjų indėnų genties, kuri, anot pasakojimų, gyvena kruopščiai saugomame ir slepiame požeminiame mieste, esančiame džiunglių viduryje. 1934 m. dingo antroji ekspedicija, vadovaujama Lui Malepino. Praėjus keleriems metams, viename indėnų kaimelyje buvo rastas vieno iš ekspedicijos dalyvio, kapitono Moriso, dienoraštis. Jame aprašytas susitikimas su baltaodžiais laukiniais, keliautojus pasitikusiais itin nedraugiškai.

 

Įdomūs faktai

  • Atlantidos vardas pirmą kartą paminėtas 360 m. pr. Kr. graikų filosofo Platono dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“.
  • Papildant skaitmeninį pasaulio atlasą „Google Earth“, 2009 m. aptiktas mįslingas darinys Atlanto dugno reljefe: maždaug 20 tūkst. kv. km ploto taisyklingas stačiakampis, išvagotas tvarkingomis linijomis, lyg gatvių tinklu. Atlantidos paieškų entuziastai tikisi, kad tai yra mįslingojo žemyno liekanos.
  • Būtent iš Atlantidos gyventojų (šviesiaplaukiai, mėlynakiai, aukštaūgiai) kilo nacisitinis arijų rasės mitas: Trečiojo reicho vadai, prisigraibę šiek tiek magiškų žinių, įtikėjo, kad jie yra išrinktosios, tobulos rasės palikuonys. SS reichsfiureris Himleris 1939 m. organizavo vokiečių ekspediciją į Tibetą ieškoti šios teorijos įrodymų.
  • Gali būti, kad Atlantida – ne vienintelis prarastas kontinentas. Yra teorijų, kad priešistoriniais laikais egzistavo Mu ir Lemūrija su išsivysčiusiomis civilizacijomis, o šių kontinentų žūtis – tai Biblijoje aprašytas tvanas.
  • Maždaug prieš pusšimtį metų italas Barbiero Flavio iškėlė hipotezę, kad Atlantida – tai dabartinė Antarktida. Prieš 10–20 tūkst. metų Žemės klimatas buvo kur kas šiltesnis. Tuomet aišku, kodėl niekaip nepavyksta rasti Atlantidos pėdsakų: visi įrodymai padengti storu ledo sluoksniu!