Žinutė neatstos gyvo pokalbio

Žinutės – puikus būdas palaikyti ryšį, tačiau tinka ne kiekvienai situacijai. Skambučio telefonu nepavyks išvengti sprendžiant konfliktus, norint atsiprašyti, pranešti blogą žinią. Jei tema paliečia jausmus, pokalbis apsaugos nuo nesusipratimų. Žinutės naudingos, kai reikia greitai suderinti arba atnaujinti kasdienę informaciją.

Streso šaltinis?

Gali atrodyti, kad raštu mieliau bendrauja introvertai, tačiau tikrasis kriterijus – amžius. Kuo jaunesnis asmuo, tuo labiau tikėtina, kad ne paskambins, o brūkštels žinutę. „Kartos pasikeitė ir šiuolaikinis jaunimas pasikliauja žinutėmis. Tai tapo tokia norma, kad kai kurie žmonės sunerimsta ar nustemba sulaukę skambučio“, – teigia amerikiečių psichologė Gabrielle Sanderson. Naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia, kad bent pusė Z kartos atstovu susiduria su įvairių rūšių nerimu. Logiška, kad pokalbiai išstumia iš komforto zonos. „Baimė ar stresas paskambinti ir atsiliepti susijęs su nepasitikėjimu savimi. Žmogus bijo sutrukdyti nepatogiu laiku, svarsto, ką ir kaip kalbėti, vengia priimti greitus sprendimus, nenori pasirodyti nekompetentingas. Po pokalbio gali jausti gėdą ir kaltę. Pasireiškia fiziniai simptomai: greitas širdies plakimas, prakaitavimas ar pykinimas“, – sako klinikinė psichologė ir knygos „The Anxiety Workbook“ autorė Arlin Cuncic. Tačiau žinutės turi savo paskirtį ir naudinga žinoti, kada išsiųsti tekstinį pranešimą, o kada pasikalbėti telefonu, vaizdo skambučiu ar gyvai.

Nerašyti žinutės, jeigu…

Tekstiniu pranešimu adresatas gauna tiesiog žodžius be balso intonacijos, veido mimikos, kūno kalbos, todėl kyla rizika, kad supras klaidingai ir ne visai taip, kaip tikisi autorius. „Balso tonas pasako daugiau nei raidės – jis išreiškia emocijas. Tie patys žodžiai, ištarti kita intonacija, reiškia skirtingus dalykus. Skaitantysis interpretuoja žodžius pagal savo vidinę būseną, todėl dėl šališkumo gali kilti nesusipratimų. Net neutralūs pareiškimai gali atrodyti šalti ir abejingi“, – perspėja porų terapeutė Evon Inyang. Pasekmės – sumaištis, įskaudinti jausmai, nesupratimas, aiškumo stoka, nepagarba, abejonės, neapibrėžtumas, praleista galimybė užmegzti gilesnį, efektyvesnį ryšį. „Praktikoje teko matyti, kaip poros įsivelia į kelių dienų ginčus dėl vieno žodžio ar skyrybos ženklo. Taip pat mačiau, kaip iš pirmo žvilgsnio nekalti tekstai naudojami lyg manipuliacijos ginklai norint vilkinti sprendimus, suklaidinti jausmus, įskaudinti“, – aiškina E. Inyang. Žinutėms galima suteikti daugiau jausmingumo žodžiais ar simboliais, bet tai nėra garantija. Žinutės toną formuoja net skyrybos ženklai, tokie kaip daugtaškis, šauktukas, tačiau šiuolaikinis jaunimas jų nenaudoja. Kadangi maža tikimybė, jog pranešimas bus parašytas laikantis visų kalbos ir etiketo taisyklių, lengva paklysti interpretacijų labirintuose. Anot psichologų, bendravimas raštu laikomas greita ir lengva komunikacija, tačiau iš tikrųjų didina socialinę atskirtį ir vienišumo jausmą. Tai būdas pasisakyti per nuotolį ir vengiant pasekmių, todėl sukuria tuštumą.

Žinutė tinka, jeigu…

Tekstiniai pranešimai turi privalumų. „Žmonėms, kuriems būdinga neuroįvairovė, tarp jų autizmas ar sensorinis jautrumas, bendravimas žinutėmis suteikia saugumo ir kontrolės jausmą, leidžiantį apdoroti informaciją savo tempu“, – sako E. Inyang. Vis dėlto daugeliu atvejų žinutės tinka tik praktinėms, tikslioms, paviršutinėms temoms: planų suderinimas, kasdienės naujienos ir įvykiai, nesusiję su sudėtingais jausmais, pasisveikinimas, pasiteiravimas, ar viskas gerai, priminimas, pasidalijimas nuotrauka, vaizdo įrašu, internetine nuoroda. „Žinutės padeda logistikai, greitai patikrina informaciją ir suteikia erdvės pagalvoti prieš rimtesnį pokalbį“, – tvirtina psichologė. Tekstas gali tapti kvietimu pasikalbėti gyvai. Žinutė „Galvoju apie tave“ arba „Ar galime susitikti vakare?“ – kelias į emociškai pažeidžiamą komunikaciją nereikalaujant, kad pašnekovas būtų skubiai prieinamas ir maksimaliai įsitraukęs. Žinutės tinka, kai reikia sustoti įsiplieskus konfliktui. „Kartais tenka suteikti vieni kitiems laiko, kad galėtume susigrąžinti emocinę pusiausvyrą, suvoktume jausmus ir mintis, rastume geriausią sprendimą. Palanku paprašyti pauzės arba pasiūlyti išeitį, jeigu per sunku išsireikšti gyvai“, – pataria E. Inyang. Po vakarykščio barnio galima parašyti partneriui „Noriu pasikalbėti, bet man reikia laiko“ arba „Aš tave myliu, bet mums reikia viską aptarti iš naujo“. Gerai parengtas ir apgalvotas tekstas sušvelnina gynybiškumą, neleidžia konfliktui įsiplieksti. Svarbiausia žinoti ir suprasti, kada žinutė yra tiltas, o kada – barjeras.

Kada verta paskambinti?

Jei bus gvildenama svarbi ir jautri tema, logiška pasikalbėti tiesiogiai. „Skambutis telefonu tinka labiau nei žinutė, kai reikia erdvės niuansams, emocijoms, detalėms ir artumui. Konfliktus naudingiau spręsti gyvai ar telefonu, nes mąžta nesusipratimų tikimybė. Girdint balsą ir gaunant visišką pašnekovo dėmesį, valdant pokalbį tiesiogiai įmanoma pasiekti produktyvų susitarimą“, – sako G. Sanderson. Situacijos, kuriose nereikėtų rašyti tekstinių pranešimų, yra šios: emocingi pokalbiai, konfliktai, atsiprašymas, santykių statuso pokyčiai, ribų brėžimas, žinia apie nelaimę ar ligą. Jeigu sunku apsispręsti, psichologė siūlo įsivaizduoti gyvą pokalbį. Kaip kalbėtume, jei žmogus sėdėtų priešais? Koks būtų kalbėjimo tonas, mimika, elgesys? Ar užtenka teksto norint ištransliuoti mintį, ar reikia pastiprinimo ir aiškumo? „Balsas suteikia šilumos, išsklaido dvejones, perteikia nuoširdumą. Žinutėje negalima išgirsti, kaip žmogus sulaiko kvėpavimą, atsidūsta. Neįmanoma atsakyti į jo tylą, – pabrėžia E. Inyang. – Apibendrinant galima kliautis viena taisykle. Jei pokalbis gali įskaudinti ar atjausti, palengvinti būklę, verčiau paskambinti. O dar geriau – susitikti akis į akį.“

Kaip efektyviai rašyti žinutes?

Tikėtina, kiekvienam teko suraukti antakius gavus žinutę „OK“. Kadangi egzistuoja ne tik aprangos ar pokalbio, bet ir žinučių rašymo etiketas, svarbu mokėti komunikuoti, kad pašnekovas jaustųsi matomas ir gerbiamas. Mandagumas neatsiejamas nuo dėmesingumo ir asmeninių detalių, suteikiančių autentiškumo. „Ieškokite pusiausvyros tarp trumpo ir ilgo teksto. Glaustumas ir aiškumas – aukso viduriukas. Neatsakinėkite į klausimus vienu žodžiu ar net trumpiniu. Pridėkite malonių kreipinių: „Ačiū, kad pranešėte“, „Džiaugiuosi, kad prisiminei“, „Dėkoju už kvietimą. Laukiu susitikimo“. Taip pat nedera rašyti ilgų pastraipų, ypač pasakojant apie sudėtingus jausmus“, – aiškina G. Sanderson. Jaustukų simboliai tapo kultūriniu reiškiniu ir atlieka svarbų vaidmenį kasdienėje komunikacijoje, tačiau verta pagalvoti, ar paskaninti dalykines žinutes. Nors veidukai sušvelnina toną ir perteikia emocijas, tačiau nepadeda išvengti konflikto. „Būkite atsargūs naudodami sarkazmą, juodą humorą. Tekste neįmanoma įskaityti tono, todėl žmonės gali nesuprasti juoko. Jei yra vietos interpretacijai, yra vietos ir klaidoms“, – atkreipia dėmesį psichologė.

Kada laikas pasikalbėti?

Bendravimas, prasidėjęs nuo susirašinėjimo, gali pasiekti tašką, kada intuityviai norėsis pasikalbėti. Kaip tai suprasti? „Nutraukti žinutes ir paskambinti verta, jei situacija ilgainiui tampa nekontroliuojama. Tiesiog jaučiate, kad gali likti spragų, kurios vėliau turės pasekmių, – sako G. Sanderson. – Jei pasakojate ilgą istoriją arba ji tampa labai detali, paskambinkite. Jei tekstinis pokalbis tampa painus, varginantis ar neaiškus, pakelkite ragelį.“ E. Inyang siūlo atkreipti dėmesį į savo reakcijas. „Jausmas, kad likote nesuprasti, pradėjote gintis ar teisintis, atsirado įtampa ar pyktis, rodo, jog laikas keisti bendravimo būdą. Jei perskaičius tą pačią žinutę penkis kartus vis tiek neaišku, ką žmogus turėjo omenyje, verta paskambinti. Jei kūnas sustingo, kilo nepasitenkinimas, mintyse pakibo klausimas arba atsirado beprasmybės jausmas, laikas paskambinti“, – griežtai rekomenduoja psichologė. Galiausiai, jei tikrai rūpi santykiai, o pokalbis atrodo daugiasluoksnis, sunku išsitekti tik rašant žinutes, išsiųsti paskutinį pranešimą „Aš tau paskambinsiu.“

Autorė Jurgita Ramanauskienė