Paslaptinga Valpurgijos naktis šiaurės Europoje ir Skandinavijos šalyse švenčiama naktį iš balandžio 30-osios į gegužės 1-ąją. Sakoma, kad šią naktį švęsti atskrenda visos raganos ant šluotų, šakių, piestose, kačių ir kitų neįprastų gyvūnų. Vokietijoje raganos renkasi ant Brokeno kalno, aukščiausios viršukalnės vidurio Vokietijoje. Kalną didžiąją metų dalį gaubia rūkas, čia susiformuoja neįprasti šešėliai. Visą naktį raganos šoka aplink milžinišką laužą, garbina savo dievą ir jaunikį šėtoną ir prašo suteikti naujų magiškų galių.

 

Valpurgijos pavadinimas kilo nuo katalikų šventosios Valpurgos. VIII amžiuje Vokietijoje ji buvo benediktinų vienuolyno viršininkė. Buvo kalbama, kad vienuolė gali apsaugoti nuo piktųjų dvasių, todėl bažnyčia ją paskelbė šventąja ir paskyrė jai gegužės 1 dieną kalendoriuje.

 

Tačiau Valpurgijos nakties ištakos kur kas senesnės ir pagoniškos. Ši diena iš tiesų skirta pagerbti pagoniškiems pavasario dievams. Senieji vokiečių žemių gyventojai tikėjo, kad tą naktį susituokė dievai Votanas ir Frėja, galutinai išvarantys žiemą. Vėliau pradėtos rengti apeigos, per kurias raganos susituokdavo su velniu. Griežti bažnyčios vadovai šioje pagoniškoje šventėje įžvelgė šėtoniškas užmačias, nes šią dieną šventės dalyviai dažnai vilkėdavo kostiumus, kurie buvo skirti sustiprinti vaisingumą ir užmegzti santykius tarp skirtingų lyčių, todėl siekė šventę padaryti ne tokią siautulingą.

 

Turbūt neverta stebėtis, kad daugelis „raganų“, kurios Valpurgijos naktį rinkdavosi ant Brokeno kalno, iš tiesų buvo paprasti žmonės, prievarta Karolio Didžiojo apkrikštyti. Tie žmonės vis dar tikėjo pagoniškais dievais ir kopdavo į aukštą, rūke paslėptą kalną, garbinti savų dievų. Nenorėdami, kad pažintų kiti, veidus slėpdavo po kaukėmis, užsigobdavo gobtuvus.

 

Tuomet jų ritualinis šokis aplink degantį laužą reiškė paskutinių sniego likučių sunaikinimą. Šiandien žmonės šoka, kad išbaidytų raganas ir piktąsias dvasias. Pirmą kartą šiuolaikinė Valpurgijos naktis viešai surengta 1896 metais. Nuo 1899 metų į kalno viršukalnę norinčiuosius nuveždavo traukinys. XX amžiaus pradžioje Brokeno kalnas ir apylinkės paskelbtos pirmuoju Vokietijos nacionaliniu parku, nes vykstant industrializacijai, kertant miškus ir augant naujiems pastatams, iškilo reali grėsmė gamtos paveldui.