Teatro edukologė, kūrybos mentorė ir renginių organizatorė Kristina Vainiutė tiki, kad vaizduotė – tai raumuo, kuris auga treniruojamas. Po penkiolikos metų darbo švietimo ir kultūros srityse ji sukūrė autorinę programą „Vaizduotės praktikos“, jungiančią kūrybiškumo ugdymą, savityrą ir meno procesus. Kristina dirba su įvairaus amžiaus auditorijomis – nuo vaikų iki senjorų – ir tiki, kad kūryba gali tapti būdu pažinti save, atsigauti ir iš naujo įsijungti į gyvenimo tėkmę.

 

Copy of IMG_1571

Kristina Vainiutė

Kristina, papasakokite, kaip atrodė jūsų vaikystė ir jaunystė – ar jau nuo mažens jautėte potraukį menui, vaizduotei, teatrui?

 

Visai ne… Buvau ta paauglė, kuri lankė daug būrelių ir domėjosi skirtingais dalykais. Bet net dabar truputį įsižeidžiu, jei kas nors mane pavadina „prie meno“. Nes nesu menininkė – labiau kūrybininkė. Mokykloje man vienodai nesisekė ir fizika, ir tapyba. Bet buvau neformalė – 2003-iaisiais buvau vienintelė savo mieste su dredais. Mane domino kitoniškumas, spalvos, laisvė, bendruomenės, saviraiška.

 

Teatras mano gyvenime atsirado, kai man buvo 17 metų. Iš pradžių – kaip pamoka mokykloje, vėliau – dar vienas būrelis. Tik vienuoliktos klasės pabaigoje sužinojau, kad yra toks dalykas kaip režisūra.

 

Nors teatro kultūra Rokiškyje tikrai stipri, mokykloje, turėdamas unikalų savybių rinkinį, kurio neturi kiti, dažnai nesupranti, ką su savimi daryti. Tada man atrodė, kad unikalumas – tai problema. 2005-aisiais įstojau į Teatro edukologiją. Tuomet teatras tikrai „įsigėrė į kraują“. Buvau „dygliuotas provincijos ežiukas“, todėl reikėjo nemažai pastangų adaptuotis: peržiūrėti daugybę spektaklių, tuo metu rodytų Vilniuje, o kultūriniai renginiai po repeticijų ir paskaitų tapo kasdienybe.

 

Kaip ir kada pirmą kartą supratote, kad jūsų gyvenimo kryptis bus kūrybiškumas ir edukacija?

 

Nuo pirmo kurso pradėjau savanoriauti vaikų ir jaunimo kūrybinėje stovykloje „Atgaja“. Tai atvėrė tokius kūrybinio ugdymo klodus, apie kuriuos net neįsivaizdavau. Po vasaros savanoriavimo stovyklose, atlikdama užduotis, suvokiau, kad nebebijau vaikų – ir kad tikrai noriu bei sugebu su jais dirbti. Nors būdama septyniolikos sakiau: ,,Mokytoja tai tikrai nebūsiu“ (tiesą pasakius, esu sakiusi ir baisiau), pasirodo, man tiesiog reikėjo kitokios mokymo paradigmos – kitokių metodų. Vėliau net dešimt metų Vilniaus mokyklose dirbau teatro mokytoja ir neformalaus ugdymo pavaduotoja. Visuomet buvau ta, kuri švietimo sistemoje ieško būdų alternatyviems ugdymo procesams.

 

Savo interneto svetainėje prisistatyme rašote, kad jūsų raktiniai žodžiai – #vaizduotė #įžvalgos #vandenis. Kaip jie atsirado ir ką kiekvienas reiškia jūsų gyvenime?

 

Prieš keletą metų parašiau knygą. Tada svarsčiau, ar leisti su slapyvardžiu ir koks turėtų būti jos pavadinimas. Taigi nusibraižiau minčių žemėlapį – vieną idėjų generavimo ir kūrybinio mąstymo metodų – apie tai, kas esu iš esmės, visais lygmenimis. Žodžių buvo ir daugiau, tačiau kuriant svetainę nebereikėjo galvoti nuo nulio – tie keli liko esminiai. Man atrodo, jie padeda atfiltruoti klientus – atskirti, kas „mano“, o kas „ne mano“. Jeigu deklaruoju, kad esu Vandenis, tai duodu pasauliui žinoti, jog esu neabejinga astrologijai. Tie, kurie tuo domisi, iškart supras, kad bendraudami su manimi gaus inovatyvų mąstymo kampą, nestandartinių sprendimų, kad man svarbu bendruomeniškumas, gylis. Vienas klausimų, padedančių pažinti save, yra: ,,Kokiais klausimais žmonės į tave kreipiasi?“ Mano atveju, tai įžvalgų ir kūrybinių metodų. Esu tarsi vaikščiojanti kūrybinių metodų enciklopedija (šypsosi). Dėl didelės patirties, įgytos dirbant su žmonėmis, gerai atpažįstu ir diagnozuoju strigimus – tiek žmoguje individualiai, tiek kolektyvuose, įstaigose. Diagnostikai naudoju kūrybos terapiją ir psichologinius metodus.

 

Esate teatro edukologė, režisierė, renginių organizatorė. Kaip sekėsi „įeiti“ į šias sritis, gal buvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti?

 

Kaip klausiat, taip pataikot… Mokykloje būtent teatro mokytojas yra tas, į kurį visi kreipiasi pagalbos organizuojant renginius. Tuomet net neatrodė, kad turiu pasirinkimą. Vėliau renginių apimtys augo, temos keitėsi. Darbo vietos – taip pat. Išbandžiau ir tinklalaides, ir knygų pristatymus, šaradų turnyrus, masinius pramoginius renginius tūkstantinėms auditorijoms, netradicines formas, tokias kaip „Mistinių istorijų vakaras“ ar „Elektroninė meditacija“, kuri sujungia garsą, užkalbėjimus ir dailės terapijos procesą vienu metu. Šiuo metu vystau asmeninių švenčių (gimtadienių, mergvakarių) netradicinius formatus, kai visi dalyviai panardinami į kūrybinį procesą. Pavyzdžiui, gimtadienio metu gali būti filmuojamas trumpas filmas ar muzikinis klipas. Tam nereikia būti profesionalais. Tačiau reikia režisieriaus (šypsosi).

 

Ištyrinėjusi tokį platų lauką supratau, kad man sunku organizuoti oficialius renginius, valstybines šventes. Aš moku ir galiu, bet man sudėtinga rutina – norisi ieškoti naujų formų. Į visus renginius žiūriu kaip į auditorijos transformacinį procesą. Gal taip net nereikėtų… Juk žmonėms reikia žaidimų, nebūtinai visą laiką juos mokyti. Todėl nuolat ieškau ribos tarp pramogos, kultūros ir transformacijos.

 

Renginių organizavimas – dinamiškas procesas, reikalaujantis nuolatinio problemų sprendimo. Nėra lengva jame išbūti. Šie metai man buvo intensyvūs, todėl jaučiu, kad būtų gerai atsitraukti, pailsėti. Visgi artėja Kalėdos, o gruodį visada būna reikalų…

 

Kaip gimė projektas „Vaizduotės praktikos“ ir kokia jo vizija?

 

Tai autorinė programa, gimusi iš 15 metų darbo švietimo ir kultūros sektoriuose. „Vaizduotės praktikas“ pradėjau dirbdama Kauno „Ąžuolyno“ bibliotekoje. Norėjosi bendruomenės – smalsios, tyrinėjančios, neprisirišančios prie vienos meno rūšies. Teatralai taip dažnai laikosi su teatralais, o muzikantai – su muzikantais… O aš ieškojau atvirų protų, kuriems, nepaisant amžiaus ar profesijos, būtų įdomu tyrinėti save per kūrybinius procesus. Tai pasiteisino. Manau, kad būtent mano netradicinis požiūris ir kūrybiški dirbtuvių aprašymai pritraukė kitus organizatorius, grupių lyderius, mokytojus, kurie stebėjo Kauno kultūrinį lauką. Taip mane pradėjo kviestis įvairios įstaigos, organizacijos.Šiuo metu organizacijoms turiu paruošusi šešias programas, skirtas neformaliam, kūrybiškam komandos formavimui. Lapkritį Kaune organizuoju dvejas atviras dirbtuves, kuriose gali dalyvauti visi norintys – rašymo terapijos (jose tyrinėsime savo santykį su kūnu) ir koliažų, arba paveikslėlių terapijos. Daugiau informacijos galima rasti internete.

 

Kas, jūsų manymu, išskiria „Vaizduotės praktikas“ iš kitų panašių iniciatyvų?

 

Kūrybiniai mokymai be refleksijos, integracijos tėra neįsisamoninta pramoga – vyksmas, kuris nebūtinai būna malonus ar pūkuotas. Daug dėmesio skiriu savityrai, proceso integracijai, įžvalgoms apie meno, kultūros ir švietimo procesų kaitą visuomenėje. Kaip prieš 15–20 metų užėjo ezoterinių ir psichologinių renginių banga, taip dabar matome pakilusį susidomėjimą performansu, etnokultūra, DI įtaka menui. Mėgstu įžvalgas apie kultūrinį lauką integruoti į kūrybinius mokymus, nesvarbu, kokia tema jie vyksta. Juk visi dalyviai yra auditorija. O auditorijos pritraukimas ir grupių dinamikos išmanymas – mano darbas.

 

Kaip dirbti su įvairiomis auditorijomis (vaikais, paaugliais, suaugusiaisiais)? Tam reikalingi skirtingi metodai, o gal yra universalių?

 

Manau, tikrai yra universalių metodų, tačiau juos pateikti ir paaiškinti, kaip bei ką reikės daryti, tenka labai skirtingai. Kartais prieš imantis metodų reikia sudėti vadinamuosius saugiklius.

 

Nuolat dirbu ir su studentais, ir su senjorais. Įsivaizduokite, kad mokomės teatro. Vaikams reikia daugiau judesio ir struktūruoto chaoso – užduotys turi būti trumpesnės. Studentai, priešingai, mažiau kurs personažus, bet geriau supras kontekstus: kodėl viena ar kita užduotis svarbi, ką ji juose judina. Jie gali geriau reflektuoti, nors ir varžosi žaisti scenoje. Senjorai dažniausiai būna dviejų tipų: vieni – tie, kuriems tik duok pasisakyti ir padeklamuoti eiles viešai, o kiti – tiek, kurie pasimeta improvizacijose, neapibrėžtume. Jie bijo būti pamatyti, vertinami, nes užaugo kitokioje sistemoje. Jiems vaidybiškai sunku improvizuoti, todėl lengviau dirbti su tekstu, istorijų pasakojimo užduotimis. Neseniai Elektrėnuose vedžiau mokymus trečiojo amžiaus universiteto studentams apie šiuolaikinį meną, jo analizę. Dauguma jų pirmą kartą susimąstė, kad jeigu jiems nepatiko spektaklis ar paveikslas, tai nereiškia, kad jis blogas. Galbūt kūrinys tiesiog ne jų skonio, o gal menininkas ne iki galo suformulavo savo žinutę auditorijai – netiksliai parinko įrankius, todėl jie nesuprato esmės ar prasmės. O gal kūrinys apskritai nebuvo skirtas jų auditorijai – menininkas taikė į Y ar Alfa kartas… Turėjome įdomių diskusijų.

 

Kaip keičiasi kūrybiškumo ir vaizduotės samprata šiuolaikinių technologijų, ypač DI, kontekste?

 

Pasaulio ekonomikos forumas (WEF) per pastaruosius dešimtmečius vis labiau pabrėžia kūrybiškumo svarbą kaip vieną pagrindinių ateities darbo rinkos įgūdžių. Jei anksčiau kūrybiškumas laikytas papildomu, bet ne esminiu gebėjimu, tai šiandien jis įvardijamas tarp pačių svarbiausių kompetencijų. Pavyzdžiui, 2015 m. WEF ataskaitoje kūrybiškumas buvo tik dešimtoje vietoje pagal svarbą, tačiau 2025 m. jis jau pakilo į penktą vietą, o naujausiose prognozėse numatoma, kad kūrybiškumas, kritinis mąstymas ir problemų sprendimas taps kertiniais gebėjimais ateities ekonomikoje. Kaip tam paruošti vaikus standartizuotoje švietimo sistemoje? Mes jų neruošiame. Šiuo metu jie tai daro savarankiškai su DI pagalba… Ir kokios bus to pasėkmės, mes dar tik galime nutuokti. Tyrimai tik pradėti skelbti. Bet čia jau kita, labai plati tema.

 

Ar kūrybiškumo galima išmokti? Ar tai išsiugdoma savybė?

 

Absoliučiai išmokstama. Pirmasis mano sakinys, kuriuo pradedu savo vedamus mokymus, yra: „Vaizduotė, tai raumuo, kuris auga treniruojamas.“

 

Turite asmeninę ritualinę praktiką (pvz., dienos pradžioje, vakare), kad palaikytumėte kūrybinę būseną?

 

Labiau tai įpročiai nei ritualai. Jeigu esu scenarijaus kūrimo etape, visada einu žiūrėti spektaklio ar šokio teatro. Kitų kūrėjų darbai, profesionalumas ir energija dažnai tampa inspiracija. Smegenys turi uždavinių, o stebint kitų kūrėjų procesus jos tarsi gauna papildų. Gal skambės neįprastai, bet prieš didelius renginius daug šoku, darau kvėpavimo praktikas, kad būčiau atvira procesams. Net batutą namie turiu. Kūrybos procesas dažnai vaizduojamas spirale – turi būti fizinis judėjimas, kad įvyktų mentalinis, ir atvirkščiai. Dar svarbu upės. Šalia jų mano protas nuskaidrėja, lengviau generuojasi ir po renginių lengviau atkurti balansą. Stebint tekantį vandenį, viskas tarsi išsilygina.

 

Yra menininkų, edukatorių, filosofų ar kitų asmenų, kurie jus įkvepia? Kas jie?

 

Mano pačios mokytojai, dėstytojai, kurie mane formavo. Sunku įvardyti. Kiekvienoje srityje yra autoritetų ir įkvėpėjų. Seras Kenas Robinsonas, režisieriai Oskaras Koršunovas, Eimuntas Nekrošius, grupė ,,Skylė“, psichoterapeutas Evgenij Terebenin, rašytoja Elizabeth Gilbert, renginių organizatorius Aurimas Kamantauskas, šokėjų trupės „Ds Crew“, Šeiko šokio teatras, kunigas Kęstutis Rugevičius ir daugelis kitų.

 

Kaip tvarkotės su kritika ar vidine savikritika, kai projekto rezultatai neatitinka lūkesčių?

 

Einu iš proto (juokiasi). Yra lengviau, kai tą patį procesą, renginį ar stovyklą darai kasmet. Tuomet žinai, ko tikėtis, tad natūraliai mažėja klaidų. Mokausi nečaižyti savęs, nes net jei man atrodo, kad viskas praėjo septynetui, tik praėjus tam tikram laikui galiu įvertinti, ar žmonėms įstrigo klaidos, ar iš tikrųjų dramos nė nebuvo. Džiaugtis procesu gerai išmokė darbas su neprofesionalais (vaikais ar senjorais). Ten iš karto nusiimi lūkesčius. Jeigu nuo pirminės idėjos galutinis rezultatas siekia 60 %, tai čia jau labai gerai.

 

Paprastai važiuoju į gamtą, darau kvėpavimo pratimus ir paskutinius keletą metų laikausi nuostatos, kad ne aš čia viską kontroliuoju. Yra aukštesniųjų energijų. Mano rankomis prasisuka daug procesų, ir ten kažkam aukščiau geriau žinoti, kodėl vieni jų būna labai skaidrūs, o kiti – provokatyvūs ar keliantys klausimų. Vadinasi, reikėjo. Ta dvasinė atrama, atsakomybės nusiėmimas tikrai padeda susitvarkyti su vidine savikritika.

 

Jeigu būtų vienas momentas, kurį norėtumėte sugrįžti ir pakeisti, – kas tai būtų?

   

Kol dar buvau pradedanti pedagogė, porą kartų galėjau taktiškiau duoti atgalinį ryšį jaunimui, su kuriuo dirbau. Bet nuovargis ir nepatyrimas darė savo. Mokytis iškomunikuoti jautrius dalykus žmonėms buvo ilgas kelias. Ir tebėra.

 

Ką labiausiai norėtumėte išbandyti ateityje (metodą, projektą, bendruomenę)?

 

Noriu transformacinių stovyklų, kuriose susijungtų skirtingi menai, psichologija, gal ezoterika. Šiuo metu ieškau kolaboracijų, tinkamos erdvės. Tikiu, kad po tokių keturių dienų žmogus namo grįžtų nusilupęs „savo svogūno lukštus“, sustiprinęs savo kūrybinę energiją, iš naujo įsivertinęs savo kūrybinį diapazoną. Taip pat ruošiuosi didesnei kelionei į Aziją. Turiu planų plėsti žinių bagažą ten.

 

Ar turite trumpą kūrybiškumo pratimą, kurį rekomenduotumėte žmonėms, mėginantiems atkurti ryšį su savo vaizduote?

 

Turiu. Bet tam, kad juo pasidalinčiau, teks manęs paklausti gyvai.

 

Ką reiškia būti autentišku kūrėju šiandien? Kaip išlaikyti savo balsą ir kryptį informacijos gausoje?

 

Neįmanoma. Šiuo metu labiausiai nekintantis dalykas yra pati kaita… Akcentas turėtų būti ne vien į gamybinį turinio kūrimo procesą, bet į digital wellbeing. Kaip lietuviškai? Skaitmeninė gerovė? Visi aktyviai kuriantys perdega. Dažna tendencija – per trejus metus aktyvios veiklos. Mes dar nemokame išlaikyti balanso, o aplink mus šitiek dirgiklių, naujovių, besikeičiančių tendencijų! Tad klausimas apie kūrybos autentiškumą, mano manymu, nebėra esminis. Mūsų laikų problematika kita – reikia dermės. Tarp darbo ir atsipalaidavimo. Tarp proto ir kūno. Tarp sukontroliuotų procesų ir intuityvumo, savaiminių procesų.

 

Ką palinkėtumėte visoms moterims, kurios jaučiasi užstrigusios ir žodis „kurti“ joms atrodo tolima galimybė?

 

Režisierė ir „Kamanių šilelio“ narė Kamilė Gudmonaitė sakė, kad jeigu nori daug kurti, turi labai daug ilsėtis. Aš su ja sutinku. Jeigu puodelis pilnas, į jį nieko naujo nebepripilsi… O šiaip yra du skirtingi keliai. Jeigu žmogus iš esmės yra kuriantis ir tai susiję su jo darbu, tuomet yra konkrečios technikos, kaip išeiti iš stagnacijos. Aktoriai, rašytojai, reklamų kūrėjai nuolat jomis naudojasi. Bet jeigu darbas mažai kūrybinis ir ypač jei žmogus kupinas baimių, o jo vedanti dominantė – vidinis kritikas, tai viskas susiveda į baimę būti vertinamam. Tiksliau, nuvertintam. Ir tai ateina iš vaikystės, kritiškų šeimos narių pastabų, pradinės, kartais vidurinės mokyklos situacijų. Mano konsultacijų ir kūrybinių dirbtuvių metu kuriama saugi erdvė, kurioje dirbama „lupamo svogūno principu“, kur įvardijamos dalys, kurios bus aktyviausiai įtrauktos į procesą (vidinis kritikas, vidinis vaikas ar pan.). Racionaliesiems vadinamuosius kūrybinius blokus lengviau nusiimti per rašymą, struktūrinę kūrybą, architektūrines-inžinerines užduotis. Kai daug neišjaustų jausmų, košė vidiniame pasaulyje, tai dezinfekuoti gerai per dailės terapiją, Sielos kortų (@Soulcollague) gamybą. Teatro žaidimai lavina emocinį intelektą, spontaniškumą, gana greitai mažina baimę klysti.

 

Taigi, net jeigu jums atrodo, kad dabar „ne laikas“, „ne prioritetas“, pagalvokite ar dar esate „tekanti upė“, ar jau „pelkė“. Ir jei kažkas jūsų viduje jau pelkėja, pats laikas „Vaizduotės praktikoms“.

 

Autorė Laura Auksutytė