Vaikai serga gerokai dažniau nei suaugusieji. Tai normalu, mat jų imuninė sistema dar tik bręsta. Visgi ne visos mažųjų ligos tikros. Mokyklinukai išmoksta jomis manipuliuoti mėgindami išsisukti nuo pamokų ar laukiančio kontrolinio, kuriam nebuvo laiko ar noro pasiruošti… Kaip atpažinti, ar vaikas tikrai susirgo, ar tik apsimetinėja? Kaip elgtis pastaruoju atveju?

 

A,Little,Girl,Lies,On,A,Bed,And,Pretends,ToAtpažinti apsimetėlį

 

Dauguma tėvų iš karto pastebi, kai jų vaikas jaučiasi prastai. Tai išduoda akivaizdūs simptomai: karščiavimas, bėrimas, vėmimas, viduriavimas… Kas, jeigu tokių simptomų nėra ir jums neatrodo, kad atžala negaluoja, bet ši tvirtina priešingai? Ar gali būti, kad vaikas tik apsimetinėja sergančiu, jog nereikėtų eiti į darželį ar mokyklą arba išvengtų to, kas tądien numatyta planuose? Įtariant tokią klastą rekomenduojama atsižvelgti į antrinius simptomus. Štai keletas dažniausių vaikų nusiskundimų ir į ką tokiu atveju svarbu atkreipti dėmesį siekiant įsitikinti, ar tikrai negaluoja.

 

Galvos skausmas. Dažniausias apsimetinėjančių vaikų nusiskundimas. Ne veltui, juk patikrinti šį faktą itin sunku! Tėvams patartina pirmiausia atsižvelgti į tai, kaip elgiasi vaikas, kuriam iš skausmo plyšta galva. Jeigu atrodo pavargęs, gulinėja ar net užmiega, tikėtina, kad sako tiesą. Tačiau jei jau po keliolikos minučių juokiasi, žaidžia kompiuterinius žaidimus, naršo telefone, klauso muzikos, energingai bėginėja po namus, vargu ar skausmas tikras… Daug pasako ir veidukas. Jeigu net kai nemato, kad jį stebite, būna susiraukęs, veido raumenys įtempti, akys primerktos, greičiausiai tikrai kamuoja galvos skausmas. O jei veidukas atsipalaidavęs, netgi matote lengvą šypsenėlę, apie jokį skausmą negali būti nė kalbos! Dar vienas veiksmingas testavimo metodas – pasakykite, kad šis galvos skausmas jus neramina, todėl nuvešite pas gydytoją. Dauguma apsimetėlių tuoj pat išsiduoda, nes vizitas pas gydytoją atrodo mažiau patrauklus nei ėjimas į darželį ar mokyklą.

 

Pilvo skausmas. Vaikas nevemia, neviduriuoja, nepanašu, kad pykintų, bet įnirtingai apsikabinęs pilvą tvirtina, kad jam jį skauda? Tėvams svarbu žinoti, kad pilvo skausmai stimuliuoja klajoklinį nervą. Dėl to atsiranda antriniai simptomai: oda pablykšta, sulėtėja širdies ritmas, pagausėja seilių išsiskyrimas, akių vyzdžiai susitraukia. Jeigu tokių požymių nėra, gali būti, kad pilvo skausmas nėra tikras. Verta atsižvelgti ir į tai, kaip vaikas elgėsi prie pusryčių stalo. Jeigu noriai valgė, tik paskui pareiškė, kad skauda pilvą, kažin ar turi sveikatos problemų.

 

Pakilusi temperatūra. Karščiavimas – simptomas, kuris garantuotai suteikia laisvę nuo mokyklos ar darželio. Manipuliuoti šiuo simptomu sunku, juk viską aiškiai parodo termometras. Visgi vaikai išradingi, todėl matuodami temperatūrą visą laiką būkite šalia. Kitu atveju galite pamatuoti ne vaiko, o jam išvirtos šiltos arbatos ar pusryčių patiekalo temperatūrą…

 

Kosulys. Viršutinių kvėpavimo takų infekcijos – dažniausia priežastis, dėl kurios vaikai sėdi namie. Dažnai šį negalavimą lydi kosulys. Todėl gana dažnas scenarijus, kai stipriai prie pusryčių stalo kosėjantis vaikas sako, kad nesijaučia gerai ir galbūt jam derėtų likti namuose. Imituoti kosulį gali kiekvienas, todėl tėvams svarbu žinoti, kad daug ką atskleidžia kosulio garsas. Tikras kosulys įprastai būna kur kas stipresnis ir dažnesnis nei apsimestinis. Apsimetinėjant pavyksta kosėti tik visiškai sausai, paviršutiniškai. Ligos atveju kosulys būna bent minimaliai produktyvus, t. y. atkosėjama bent šiek tiek gleivių – tai šlapias kosulys (ar bent tokio kosulio užuomazgos). Tokio imituoti tikrai nepavyks. Imituojant kosulį dar reikia nepamiršti kosėti reguliariai. Jeigu vaikas vienu metu kosėja be sustojimo, o paskui valandą lyg niekur nieko ramiai sėdi, kažkas čia greičiausiai ne taip. Galiausiai daug ką pasako kiti simptomai – jeigu nekarščiuoja, nesloguoja, nėra jokių kitų ligos požymių, net ir iš tiesų kosėdamas gali eiti į ugdymo įstaigą, nes tai nebūtinai rodo užkrečiamą infekciją. Tiesiog reikėtų tokį vaiką stebėti, kaip progresuoja kosulys, ar atsiranda kitų simptomų.

 

Gerklės skausmas. 70–80 % atvejų gerklės skausmą sukelia virusinės infekcijos. Jeigu jokių kitų ligos požymių nėra, bendra savijauta gera, tai nėra kontraindikacija neiti į ugdymo įstaigą. Taigi, apsimetinėja vaikas ar ne, šiuo atveju nėra didelio skirtumo. Galite duoti pastilių nuo gerklės skausmo, padaryti šiltos arbatos, liepti praskalauti gerklę su druskos tirpalu – kol kas jokių kitų priemonių griebtis nereikia, net jeigu gerklės skausmas realus. Stebėkite, kaip vaikas jausis toliau. Kas kita, jeigu labai stipriai užkimęs, jam sunku ryti, kalbėti, valgyti, čiuopiant jaučiami padidėję kaklo limfmazgiai. Tokių simptomų ne tik neimituosi, bet jie gali būti susiję su bakterine infekcija. O čia jau reikalinga gydytojo pagalba ir galbūt net antibiotikai.

 

Kodėl apsimetinėja?

 

Vaikai gudrūs ir išradingi, todėl randa būdų, kaip išvengti jiems nemalonių dalykų. Jeigu tik kartkartėmis apsimeta sergantys, kad nereikėtų keliauti į ugdymo įstaigą, veikiausiai yra tiesiog pavargę ir nori pailsėti. Juk ir suaugusieji kartais svajoja pabėgti iš darbo… Kas kita, jeigu ligas simuliuoja dažnai. Tokiu atveju neabejotinai už to slypi rimtesnių problemų. Veikiausiai vaikas ugdymo įstaigoje jaučiasi nesaugiai, blogai. Gal bendraklasiai iš jo tyčiojasi, gal neturi draugų ir jaučiasi vienišas, gal nesiseka kažkuri pamoka, gal gąsdina mokytojas?.. Priežasčių gali būti įvairiausių, bet dažnas apsimetinėjimas sergant – akivaizdus požymis, kad vaikui reikia jūsų pagalbos.

 

Dar vienas atvejis – simuliuodamas ligas vaikas gali siekti jūsų dėmesio. Pagalvokite, ar atžalai skiriate užtektinai kokybiško laiko. Galbūt nuolat užtrunkate darbe, namie įsisukate į buitį, rūpinatės jaunesniais vaikais? Gal namuose neseniai atsirado kūdikis? Tokios aplinkybės gali lemti, kad vaikas jaučiasi vienišas ir jam stinga jūsų dėmesio, todėl jo bando gauti taip, kaip sugalvoja. Juk ligoniukui tėvai dėmesio skiria gerokai daugiau…

 

Svarbiausia – šnekėtis

 

Jeigu supratote, kad vaikas bando išsisukti nuo ėjimo į ugdymo įstaigą imituodamas ligą, turite aiškiai vaikui pasakyti, kad suprantate, ką jis daro ir ko siekia. Tik jokiu būdu nereikėtų to sakyti piktai, kaltinant. Tėvai turėtų ramiu tonu paklausti, kokia priežastis paskatino vaiką taip elgtis. Tikėtina, kad iš pradžių puls gintis ir nenorės konstruktyviai bendrauti. Leiskite vaikui išlieti emocijas ir tada pateikite argumentus, kas leido jums suprasti, kad jis iš tiesų yra sveikas. Tuomet dar kartą pasiteiraukite, kodėl vengia mokyklos (ar darželio). Jeigu matote, kad vaikui sunku paaiškinti, galima užduoti klausimų, pavyzdžiui, galbūt tave kas nors skriaudžia, tyčiojasi, gal neatlikai namų darbų ar nepasiruošei kontroliniui? Jeigu išliksite ramūs, kantrūs ir supratingi, vaikas galiausiai turėtų pasakyti, kas jį neramina ir kas paskatino apsimetinėti. Galbūt nieko rimto ir nėra, atžala tiesiog pervargo ir nori pailsėti, gal pastaruoju metu įtemptai mokėsi, ruošėsi svarbiam atsiskaitymui ar pan. Tokiu atveju galima leisti vieną dieną patinginiauti, jeigu tik žinote, kad nieko svarbaus nepraleis mokykloje. Kas kita, jeigu simuliavimas tampa lėtiniu ir patiems nepavyksta išsiaiškinti priežasčių. Tuomet būtina kalbėtis su mokytojomis, klasės auklėtoja, galbūt net psichologu.

 

Autorius Jūratė Survilė