„Romantika – tai kerai, kasdienybės dulkes paverčiantys į auksinę miglą“, – rašė romantinės fantastikos kūrėja Elinor Glyn. Jos žodžiuose esama tiesos, juk romantiškas požiūris į pasaulį padeda jį pamatyti šviesesnėmis spalvomis. Taip buvo prieš šimtmečius, taip yra ir dabar. Visgi šiuolaikiniai mokslininkai sako, kad modernių laikų žmonės romantiką supranta per siaurai. Ir toks požiūris kartais gali sukelti problemų tiek santykiuose, tiek vertinant pačius save. Tad kaip iš tiesų derėtų suvokti romantiką ir kur geriausia jos ieškoti?

 

Šiek tiek romantiškos istorijosCouple,,Silhouette,And,Holding,Hands,At,Romantic,,Destination,,Holiday,Or

 

Romantika (pranc. romantique) – terminas, siejamas su tikrovės idealizavimu, svajingumu, paslaptingumu ir jausmų pasauliu. Pirmą kartą šis terminas pavartotas viduramžių literatūroje, apibūdinant „romaniniais“ vadintus pasakojimus. Juose dažniausiai vaizduotos meilės istorijos ar nuotykiai, kuriems būdingas idealizuotas požiūris į žmogiškąsias vertybes bei riterišką elgesį. Vėliau šis žodis įgavo platesnę reikšmę – ja imta apibūdinti meno kūrinius, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama jausmams, emocijoms ir individualizmui. Šis žodis glaudžiausiai siejamas su XVIII a. pabaigoje prasidėjusiu kultūriniu judėjimu – romantizmu. Tai buvo modernus atsakas į tuomet vyravusį racionalizmą ir klasicizmą. Visuomenė jautėsi pavargusi nuo griežtų meno formų ir „sausų“ literatūrinių pasakojimų. Tad menininkai siekė išryškinti kūrybiškumą, laisvę ir gamtos grožį. Romantizmas daugiausia paveikė literatūrą, tapybą, muziką, tačiau darė įtaką ir filosofijai, mokslui, net politikai. Žodis „romantika“ imtas vartoti tiek kalbant apie kultūrinius reiškinius, tiek apie asmenines savybes – jautrumą, sentimentalumą, idealizmą.

 

Romantizmo epochoje būti romantiku reiškė gebėti žavėtis gamta, vertinti moralines vertybes, puoselėti kilnų charakterį. Romantiku galėjo būti tik išsilavinęs, meną suprantantis, pagarbus ir kilnus džentelmenas. Tikėta, kad damoms romantiškas požiūris į pasaulį yra įgimtas. Ši nuostata iš dalies išlikusi iki šių dienų. Supaprastintai tariant, romantika –tai požiūris ir vertybių sistema, kurioje sąmoningai atsisakoma kritiškumo ir pasirenkamas tam tikrų idealų siekimas. Tiesa, romantika kaip tarpasmeninių santykių ar intymumo išraiška išryškėjo tik vėliau. Tokios romantikos krikštamote laikoma anglų rašytoja Jane Austen. Jos romanas „Puikybė ir prietarai“ pripažįstamas kaip vienas romantiškiausių kūrinių. Ir ne be priežasties. Juk jau nuo pirmųjų eilučių J. Austen pabrėžia, kad dviejų žmonių santykiai (konkrečiai vyro ir žmonos) negali būti laimingi, jeigu santuoka grįsta vien ekonominiais sumetimais. Tikra meilė, pasak autorės, turi būti grįsta jausmingumu ir aistra. Vyras idealizuoja moterį, moteris žavisi vyru, o jų ryšys – gilus ir intensyvus. Tai, anot J. Austen, yra tikra romantiška meilė. Stebėtina, tačiau būtent taip dabar meilę ir suvokiame.

 

Meilė, reklama ir kiti demonai

 

Nors J. Austen romanai nepriskiriami romantizmo literatūrai, būtent jie padarė reikšmingą įtaką visuomenės požiūriui apie meilę ir santuoką. Taip pat iš dalies suformavo šiuolaikinę populiariąją kultūrą, kurioje romantika ir romantiška meilė yra ne tik siekiamybė, bet ir puikus būdas manipuliuoti vartotojų elgesiu. Šiuolaikiniai romantikai nuolat trokšta patirti aistringų potyrių ir be atvangos siekia stimuliacijos. Paprasčiausia forma – troškimas įsimylėti. Tikima, kad įsimylėjimas yra paslaptingas ir žodžiais sunkiai apibūdinamas išgyvenimas, kuris privalo užvaldyti visą sąmonės turinį. Įsimylėjėliai pameta galvą, negali valgyti ar miegoti, o laimingi gali jaustis tik būdami kartu su savo geismo objektu. Visa kita tampa nesvarbu. Romantiška meilė populiariojoje kultūroje yra kaip fejerverkai. O šviesų šou, žinoma, kainuoja pinigus. Norint suprasti, kaip glaudžiai šiuolaikiniame pasaulyje yra susijusi romantika ir pardavimų vadyba, reikia tik kritiškiau pažiūrėti į reklamas. Tai padarius galima lengvai nustebti.

 

Štai skystas skalbiklis, padedantis išsaugoti drabužių spalvą, reklamoje tampa priemone, padėjusia merginai, vilkinčiai raudona suknele, patraukti žavaus vaikino dėmesį. Vyrų plaukų priežiūros priemonės, neva išsaugančios tankius plaukus, tampa pagrindine priežastimi, kodėl jis išdrįsta pakviesti moterį į pasimatymą. Ir visa tai – romantiškos rinkodaros ledkalnio viršūnė. Niekas taip nepadeda parduoti prekių ar paslaugų, kaip iliuzija, kad jų įsigijimas leis sukurti romantišką atmosferą ir patirti tokius jausmus, kokie vaizduojami šiuolaikinėje literatūroje ar Holivudo filmuose. Iš tiesų romantika (tiksliau – itin siauras požiūris į romantišką pasaulėžiūrą) yra taip giliai įsišaknijusi šiuolaikinio žmogaus sąmonėje, kad šis beveik negeba atsieti savo kasdienybės nuo to, kas suvokiama kaip „romantiška“. O romantiška yra vakarienės žvakių šviesoje, laiko leidimas prabangiuose SPA, paslaugos ir kelionės poroms, gėlių puokštės ir saldainių dėžutės. Beje, kalbant apie saldainių dėžutes, vertėtų savęs paklausti, ar tam tikros rūšies saldainiai yra „iškalbingesni už tūkstančius žodžių?“

 

Romantiškos iliuzijos gali ir pakenkti

 

Komercializuota romantika nėra nei nusikaltimas, nei didelė problema. Tačiau per siauras, idealizuotas jos suvokimas gali sukelti rimtų pasekmių, ypač kai žmogus nesugeba kontroliuoti tam tikrų romantiškų impulsų arba leidžia romantikai tapti pagrindine asmeninės laimės sąlyga. Pavyzdžiui, romantiškas požiūris dažnai žada, kad įsimylėjus gyvenimas pasikeičia, o mylimasis gali išspręsti kone visas problemas. Tikėti tuo gali būti pavojinga. Mat tuomet, užuot racionaliai tvarkęs savo gyvenimą bei sprendęs asmenines psichologines problemas, žmogus susigundo ieškoti „romantiškojo gelbėtojo“. Skaityti apie tokią romantiką iš tiesų gali būti malonu. Juk tai daugelio populiarių ir gerai parduodamų istorijų pagrindas. Tačiau realybėje „laimingos pabaigos“ dažniausiai niekas nesulaukia. O tada patiriamos nemenkos psichologinės kančios. Perdėtai romantizuotas meilės vaizdinys neretai trukdo žmogui tobulėti kaip asmenybei. Filosofas Alainas de Bottonas savo knygoje „Santykiai“ rašo, kad modernioji ir populiarioji romantika toli gražu nėra „žibalas meilės santykių laužui“. Jo teigimu, romantiški gestai retai padeda išsaugoti ilgalaikius santykius, o paviršutiniška romantikos paieška gali net tapti jų griūties priežastimi.

 

A. de Bottonas siūlo kitokį požiūrį į romantiškus santykius, kylantį iš senovės Graikijos tradicijos. Anot jo, „verta mylėti tai, kas gera, ir stengtis tobulėti pagal tai, ką abu partneriai suvokia kaip gėrį“. Jeigu santykiai grįsti šia prielaida, tuomet net kritika tampa ne įžeidimu, o abipusiu susitarimu tobulėti. Jis taip pat pažymi, kad svarstant apie santykius ar jaučiantis nelaimingam reikėtų pirmiausia atsigręžti ne į kitą žmogų, bet į savo mąstymą: kokie mano lūkesčiai, troškimai ir įsitikinimai apie meilę? Ir jei jie nuolat kelia nusivylimą, gal reikėtų susitelkti ne į partnerį, o į pačius lūkesčius – galbūt jie per daug grįsti romantiniais stereotipais? Romantiškos meilės iliuzija neretai paremta psichikai nenaudingais įsitikinimais. Vienas jų – kad tikri santykiai turi nuolat kelti emocinį jaudulį, vadinamąjį „drugelių skraidymą pilve“. Kitas – kad seksas yra universali priemonė visoms santykių problemoms išspręsti. Terminas „susitaikymo seksas“ popkultūroje beveik tapo norma, tarsi liudytų, kad vien fizinė aistra gali atkurti prarastą artumą. Tačiau bet kuris psichologas patvirtintų, jog tokie lūkesčiai yra iliuziniai.

 

Ar egzistuoja sveika romantika?

 

Vargu ar įmanoma tiksliai apibrėžti, kokie turėtų būti dviejų vienas kitą mylinčių žmonių santykiai. Veikiausiai kiekviena pora turi atrasti savąjį receptą. Taip pat kiekvienas žmogus turėtų pats nuspręsti, kiek romantikos jam reikia. Svarbiausia, kad tai būtų daroma sąmoningai, o ne kliaujantis rinkodaros ar grožinės literatūros diegiamais pavyzdžiais. Tiesa, visiškai išvengti šių pavyzdžių nepavyks, o gal ir nereikia. Juk jie yra mūsų realybės dalis. Visgi psichologai patikina, kad romantizuoti (net ir aistra neliepsnojančius) meilės santykius galima visais jų etapais. Ir tai padaryti padeda paprasta, bet veiksminga taisyklė, žinoma kaip „2/2/2“. Ji nurodo, kad poros kas dvi savaites turėtų praleisti vakarą dviese, paskirti vienas kitam pasimatymą. Kas du mėnesius leistis dviese į savaitgalio kelionę ir kas dvejus metus tik dviese praleisti savaitines atostogas. Kodėl tai naudinga net ilgalaikius santykius esantiems žmonėms? Atsakymas paprastas – romantika (tiek poroje, tiek individualiai) gimsta tada, kai kažkas sužadina jausmus. O niekas jų taip nepažadina, kaip vietos ar veiklos pakeitimas. Be to, ši taisyklė reikalauja abiejų partnerių pastangų ir įsitraukimo. O matyti, kaip žmogus nuoširdžiai stengiasi dėl tavęs ir skiria tau laiką – kur kas romantiškiau nei seksualūs apatiniai ar brangios dovanos. Vieniši žmonės, deja, šiuolaikinės romantikos kontekste dažnai lieka tarsi už brūkšnio. Tačiau tai tik iliuzija. Reikėtų prisiminti, kad romantika iš pradžių nebuvo susijusi tik su poros santykiais. Romantiškų išgyvenimų galima patirti ir vienumoje. Iš tiesų viena gryniausių romantikos formų – tai gėrėjimasis gamta, menu, grožiu. Psichologai pastebi, kad sparčiai populiarėja solo pasimatymai ir solo kelionės. Lankydami parodas, žiūrėdami spektaklius ar filmus, keliaudami vieni žmonės taip pat gali patirti romantiką – šį kartą nukreiptą ne į kitą žmogų, bet į pasaulį, į patį gyvenimą. Žinoma, žmogaus prigimtis dažnai reikalauja dalintis savo jausmais su kitais. Tai galima daryti ne tik bendraujant su artimaisiais ar draugais, bet ir socialiniuose tinkluose. Nors dažnai patariama susilaikyti nuo pernelyg atviro jausmų demonstravimo internete, pasidalinti tuo, ką žmogui sukėlė meno kūrinys, gamtos vaizdas ar gardus patiekalas, – ne tik galima, bet ir verta. Tai leidžia ne tik išreikšti save, bet ir pastebėti, kiek daug žmonių patiria tą pačią „romantiką be poros“. Pasirodo, tokių vienatvės romantikos gerbėjų šiuo metu pasaulyje esama daugybė. Vien per 2023 metus JAV ir Jungtinėje Karalystėje solo pramogų ir kelionių paslaugų rinkaišaugo net 39 %. Kol kas dar sunku pasakyti, ar tai gera, ar bloga tendencija. Tačiau aišku viena – šiuolaikinė romantika keičiasi. Ir visai gali būti, kad netrukus ji nebebus vien tik porų privilegija.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė